Ar jau skaitai išsvajotą knygą, Gintarai?

Kai paskambinęs draugas pranešė apie rašytojo, išmintingo žmogaus ir bičiulio, vieno žymiausių Lietuvos religijotyrininkų, knygų „Dausos“, „Baltų religinės reformos“, „Religijų istorijos metmenys“, „Religijotyros įvadas“, „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“ ir daugelio kitų knygų bei straipsnių autoriaus, etnologijos mokslų daktaro Gintaro Beresnevičiaus mirtį, nė trupučio nenustebau. Ir net šiek tiek pyktelėjau ant savęs, kad nepajėgiau nustebti. Ėmiau mąstyti – kodėl. Prieš akis ėmė lėkti prisiminimai, jo veiksmai, jo įpročiai, jo darbai, atsitiktinės frazės… Taip, jis tolydžio ėjo į mirtį, kaip į sportinį finišą, kaip į tikslą.

Gintaras buvo iš tų žmonių, kurie nuolat galvoja apie mirtį. Ir iš tų, kurie nepaprastai tos mirties bijo. Bijo tarsi nespėti vaisingai nugyventi gyvenimą, prieš išeinant neatiduoti visko, ką dera palikti pasauliui. Neabejotinai nespėjo. Stalčiuose liko užbaigtas, bet neapgintas habilitacijos darbas, šūsnis į knygas taip ir netilpusių juodojo humoro miniatiūrų, mokslinių sumanymų, kurių daugelis dar gyveno tik jo galvoje.

Sužinojęs apie šią netektį visų pirma prisiminiau bohemišką pasisėdėjimą prieš porą metų tame pačiame „Trečiame brolyje“. Gintaras Beresnevičius tuomet bandė užkrėsti bičiulius originalia idėja: „Važiuojam į kapines, važiuojam į kapines“, – siūlė jis, o akyse kerojo baimė ir akivaizdus noras, kad tą pasiūlymą atmestume.

Prie to paties stalelio sėdėjęs poetas Aidas Marčėnas po kelių dienų apie Gintarą parašė eilėraštį, kuriame į bohemiškų, save intensyviu darbu, įkvėpimo priepuoliais ir juos lydinčia neviltimi deginančių menininkų būtį pažvelgė kur kas giliau, kūrinį baigdamas tragedijos nuojauta: „Važiuojam į kapines, Viešpatie, kaip važiuojam…“

Nepaprasta Gintaro erudicija jam leisdavusi kompetentingai šnekėti beveik visomis temomis, mane nuolat glumindavo jo apsiskaitymas, jis kone pirmasis iš bičiulių spėdavo perskaityti visas naujas grožinės literatūros knygas, originaliai ir autentiškai vertino gyvenimo realijas, nuolat išlikdamas mokslininku jis sugebėdavo žarstyti puikų humorą, rašyti žavias nesąmones apie senovės graikus, Lietuvos rašytojų gyvenimą, katinus, angelus ir fifaičius, tačiau visa tai kažkokiu būdu puikiai derėjo ir neatimdavo iš jo mokslininkui deramo solidumo.

Tačiau ilgėliau su juo beplepant pokalbis neišvengiamai nukrypdavo apie pomirtinius žmogaus reikalus – anapusybė jam taip rūpėjo, kad jis beveik ir gyveno joje. Todėl tik šypsodavosi kurio nors bičiulių juokais pavadintas pomirtinio pasaulio gidu, nes dėstė apie dausas, tarsi jau būtų ten buvęs.

„Mūsų protėviai ten nuskriedavo ant žirgo arba nueidavo pėsčiomis. Kelyje yra palydovų, anoje pusėje yra sodas, yra Dievas, yra suolai, yra poilsio vietos. Sode tuo pat metu žydi medžiai ir bręsta vaisiai, visko ten yra labai daug ir viskas yra labai skalsu. Kai Dievas duoda žmogui žemuogę, žmogus įsižeidžia, kad tiek mažai, bet suvalgęs jos pusę jis pasisotina“, – sakė Gintaras.

Dabar jau niekas negali atsakyti, ar linksma, ar liūdna jo mėgstama užtraukti daina „Džonas Braunas jau negyvas“, kurią Gintaras dainuodavo „Glory, glory, halleliuah“ giesmės melodija, nieks nepasakys, kiek buvo dvejonės jo drąsiai štrichuojamame mirties paveiksle…

Kartą Gintaro Beresnevičiaus paprašiau: „Pasakyk ne kaip mokslininkas, bet kaip žmogus, kuriam kada nors reikės mirti – yra pomirtinis pasaulis ar ne“?

Atsakė nedvejodamas: „Aš negaliu nei tikėti, nei netikėti pomirtiniu gyvenimu – aš neabejotinai žinau, kad jis yra, lygiai taip, kaip žinau, jog mudu dabar sėdime prie vieno stalo. Todėl man net juokingai skamba šis klausimas. Būtų tas pats, jei chemiko paklaustum, ar jis tiki cheminėmis reakcijomis.

Tos tautos, kurias mes vadiname primityviomis, palaiko intymų kontaktą su pomirtiniu pasauliu ir visiškai realiai gauna iš jo pagalbą, kalba su juo apie konkrečius mirusiuosius, dievus, demonus, dvasias, ir jiems tai yra tokia pat realybė kaip puodelis arbatos. Žinoma, tas ryšys blėsta sulig civilizacija, racionalizmu, sekuliarizuota kultūra, bet daugelis tautų tai dar išsaugojusios. Dabartinio žmogaus noras tikėti pomirtiniu gyvenimu verčia jį lįsti į įvairias sektas, kurios tarsi žada pomirtinį gyvenimą – bet juk pomirtinį gyvenimą žada ir katalikybė, ir kitos religijos. Juk pasakyta, kad ten išsipildys visi žmogaus troškimai, kuriuos jis turėjo gyvendamas čia“.

Tuomet ėmiau juoktis: „Kaip visi troškimai? Juk sekso po mirties nėra?“ O Gintaras vėl atrėžė kaip aksiomą: „Kaip gali nebūti? Žinoma, yra. Ten yra viskas, kas gali suteikti tau pilnatvę. Toks yra pažadas. Lygiai taip su svaigalais. Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? O jei jau yra vynuogės, tai yra ir vynas. Tik jo poveikis ten gal kiek kitoks. Manau, pagirių pomirtiniame pasaulyje nėra.

Jei nori žinoti, kas tavęs laukia tenai, apsidairyk aplinkui. Ten nukeliausi su visa aplinka: giminės, draugai, mylimieji, norai, polinkiai, domesiai – visa tai transcenduojasi.

Lygiai taip ir su pragaru. Juk kas vienam yra rojus, kitam gali būti pragaras. Pavyzdžiui, man skaityti viso pasaulio išminčių knygas yra palaima, o kitam – kančia. Manau, kad esantieji pragare net nesuvokia, jog tai pragaras, – jie gyvena savo gyvenimą, kokį gyveno čia. Žinoma, didelio džiaugsmo jie nepatiria, bet baisių kančių taip pat nekenčia. Čia ir yra Dievo gailestingumas. Ir pragarą, ir rojų žmogus sau suformuoja čia. Žodžiu, tu, Stankevičiau, po mirties merginas mylėsi, o aš knygas skaitysiu. Bet vargu ar būsi laimingesnis nei aš – ar tau patiks tai daryti dešimt tūkstančių metų?“

Kartą Gintaro paklausiau, ar tiek daug žinant apie pomirtinį pasaulį, jo galias šio pasaulio spalvos nenublanksta?

Gintaras tik liūdnai atsiduso: „Man jos yra nublankusios. Čia gyventi man nuobodu. Kita vertus, gyventi čia yra svarbu, nes mes čia konstruojame sau būsimąjį pasaulį. Galų gale aš esu mokslininkas ir dirbu savo darbą. Na ir stengiuosi įvairiais būdais išsklaidyti nuobodulį. Juokauju, rašau grožinės literatūros tekstus, bendrauju, nors ir į nieką nežiūriu labai rimtai. Ironizuoti privalu, antraip nukvaksi arba uždarysi save į dėžutę, kur ir lindėsi.

Norėčiau sulaukti padorios mirties. Tokios, kuri nejuntama kaip barjeras. Norėčiau pats to nepastebėdamas pereiti į kitą dimensiją ir tęsti visa tai, ką dariau čia“.

Nesiimu spręsti, ar jis tokios sulaukė. Man, kaip ir daugeliui, visų klaustukų dėl jo mirties nenutrins nė teismo ekspertizės ar paskutinių liudininkų pasakojimai. Negaliu suprasti, kaip tai nutiko, nors priežasčių buvo begalė. Daug lengviau man įsivaizduoti dabartinę Gintaro būtį – visuomet jį matysiu popieriumi prakvipusioje rojaus bibliotekoje godžiai verčiantį išsvajotų išminties knygų puslapius.

Gal pirmąją jau perskaitei, Gintarai?

Views All Time
Views All Time
2749
Views Today
Views Today
1
0 0