Samprotavimai apie metodą

2002 m. Kultūros kongresas „Kultūra žiniasklaidoje ir žiniasklaidos kultūra“

Snobas yra pagrindinis kultūros vartotojas. To produkto, kurį kuria menininkas, intelektualas, rašytojas, ir pan. Dėl to snobas mums ypač įdomus, ir jo auklėjimo problemomis turėtume domėtis ne mažiau nei mokyklų reforma ar aukštojo mokslo padėtimi. Snobas, ypač daug snobų, ar užvis geriausiai – labai labai daug snobų yra kultūros išgyvenimo laidas Lietuvoje.

Klausimas – kaip tuos snobus išsiauginti, ypač kaip juos auklėti, nes snobo pagrindinis požymis, kaip žinoma – snobą paranojiškai persekiojantis pranašumo jausmas, lydimas išsilavinimo bei gero skonio stokos ir storos piniginės. Tai yra – kaip prakutusiai buržuazijai įpiršti skonio pagrindus ir kaip pereiti į snobistinį vartojimo lygmenį, nes būtent snobai perka kultūrą, vardus, po peizažais, knygų nugarėles ir pan. Tai yra, ką mes galime pasiūlyti šlovingajai rinkai. Studentai ir mūsų kolegos, menininkai ar literatai ar mokslininkai savo kolegų produkcijos neperka, nes ji neįperkama. Tarkime, knygos yra per brangios, ypač mokslinės knygos, o bibliotekų jos dažnai nepasiekia. Nekalbu jau apie meno knygas ar kūrinius. Jie skirti snobams, pagrindiniams kultūros vartotojams, leidžiantiems, įgalintiems ją pirkti. Tačiau Lietuvoje garbingą snobo vietą uzurpavęs pižonas. Infantili asmenybė su pinigais, kurios dėmesį traukia viskas, kas kruvina, skanu, juda, stryksi, dainuoja, ir svarbiausia – PAL sistemoje, antraip, labai ir specialiai spalvota. Pižonas tai kolibrio atmaina, ir pižonas finansuoja margaplunksnes madų demonstracijas, popso renginius, dizainą ir dizainerius, bet aukštosios kultūros – ne. Pižonas nemoka rinktis. Snobas irgi nemoka rinktis, bet dėl to kenčia. Pižonas ir nemoka ir nekenčia dėlto. Jis vartoja tai, kas juda ir mirksi. Ta akimirka, kai turtingas pižonas finansuoja garsaus rašytojo knygos išleidimą, paverčia jį snobu. Tačiau tokių atvejų nepastebėta. Kaip ir tarkime romano ar novelės konkursų. Tikras snobas įsteigtų stipendiją romano rašymui ar menininkui darbo metams, susiedamas savo vardą su garsiu vardu, arba, jei jis būtų Snobas iš garbingos didžiosios „S“, – sietų savo vardą su naujų meno ir literatūros talentų paieškomis, pirmosiomis knygomis ar pirmosiomis parodomis. Tai yra neįtikėtinai smagus ir vaisingas užsiėmimas, nes Snobas, atradęs talentą, būtų prisiūtas prie jo amžiams, kaip Gallimardas su Camus. Ne autorius turi ieškoti rėmėjo, tais nesusipratimas, rėmėjas turi ieškoti autoriaus. Jeigu jis Snobas.

Štai kokio snobo ir Snobo mums reikia, ir mes jo turime laukti, taip intensyviai ir nuoširdžiai kaip laukiama Godo, neduokdie, su tokiu pačiu pasisekimu.

Ką daryti, kad prakutę buržua iš pižono kategorijos pereitų į snobo? Visų pirma, suteikti jam humanitarinį išsilavinimą, kuris tikrai nesuteikia skonio garantijos, bet suteikia galimybė rinktis, tai yra, žinoti, kad kiekvienu yra daugiau nei viena galimybė, ir kad rinkimosi akimirka ir padaro žmogų tuo, kuo jis yra. Kaip tą padaryti, aš nežinau. Bet keliai į šį šviesų tikslą turėtų būti. Visų pirma galima tikėtis, kad menas, kultūriniai spaudiniai, gali imti ir priversti žmogų susimąstyti; parodos ugdyti meno poreikį, ir pan. – tačiau žmogus pirmiau turi panūsti nueiti į parodą. Ar nusipirkti romaną, dailės dirbinį.

Galima kalbėti, kad neskaitomi kultūriniai ar intelektualūs žurnalai, kadangi jie sakykime per sunkūs, nuobodūs paprastam piliečiui, nenagrinėjantys jį dominančių klausimų. Dėl nuobodumo ir sunkumo galima muštis į krūtinę – jie skirti ne liaudžiai, o intelektualams, meno profesionalams, ir smarkiai prasilavinusiems kultūros mylėtojams. Nėra bendro lygio, kuriame lietuviška knyga, literatūrinis žurnalas, kultūrinis savaitraštis skambėtų kaip jame derantis, jį išbaigiantis elementas. Vartojimo piramidė išbaigiama vis aukštesnėmis technologijomis buityje, brangesniais baldais, madingomis mašinomis, tolimomis kelionėmis. Jos viršūnėje – politinė karjera ar politinė įtaka. Kultūros detalės į šią piramidę apskritai neįtraukiamos, nors išbaigti asmenybę galėtų būtent jos. Tačiau jei tą piramidę įtraukiamos „Marlboro“ cigaretės, kultiniai filmai, ekologiški maisto produktai, „Karūnos šokoladas“ ar „Lavazos“ kava, neįmanoma, kad prisiėmus tam tikras žaidimo taisykles į vartojimo lauką nepatektų ir dailės kūriniai, moderni klasikinė muzika, kultūrinis periodinis leidinys, lietuvių rašytojo romanas. Klausimas akivaizdus – reikia kultūros vadybos. Tarkime, reikia siekti, kad prabangiame verslininkės kabinete vietoje atsainiai pabrėžtinai numesto „Cosmopolitano“ atsirastų „Metai“ ar „Kultūros barai“, o nauja lietuvių grafikos paroda-pardavimas būtų reklamuojama prieš tris mėnesius per TV ir radiją kaip kokia nors Pugačiova.

Verslininkui jo vertę sudaro jo vartojimo indeksas, kaip galima aukštesnis. Reklama galėtų parodyti, kad tarkime „Metai“ ar „Šiaurės Atėnai“ priklauso aukščiausiai vartojimo kategorijai. Kad verslininkas, bankininkas, negali savęs įsivaizduoti bent jau be Šliogerio ar Schopenhauerio po pagalve. Deja, reikia ištarti tą žodį – Reklama. Ir turėt omeny, jei „pampersai“ ar šokoladas perkami reklamos įtakoje, tą įtaką reklama gali padaryti ir lietuviškai kultūrinei periodikai, tarkime. Kita vertus, mūsų kultūriniai savaitraščiai tokie finansiškai bejėgiai, kad apie jokią reklamą negalima nė svajoti, nebent įpareigoti komercines ir visuomeninę TV penkis nuošimčius reklamos laiko skirti lietuviškai intelektualinei ir meninei produkcijai. Bet čia, žinoma, bus imta rėkti apie teisių varžymus, žiniasklaidos laisvės pažeidimus ir pan. O gal ir ne? Niekas gi nebandė.

Įmanomas kelias – jungti trijų kultūrinių savaitraščių ir jiems artimo „Dienovidžio“ pajėgas – ir leisti vieną storą kultūrinį savaitraštį ar gal dusyk per savaitę pasirodyti. Jo galimybės rinkoje teoriškai būtų didesnės. Tačiau visų leidinių daugmaž nusistovėję tiražai ir sąlygiškas jų išpirkimas rodo, kad tie periodiniai kultūriniai leidiniai turi savo nišą, turi savo skaitytoją, „grupę draugų ir bendraminčių“ ir jų išardymas vieno menamo įdomaus ir storo kultūrinio leidinio labui nieko gero neduotų – tarkime „ŠA“ prijungimas prie bet kokio leidinio būtų katastrofa abiems. Tiesiog nusistovėjusi pusiausvyra, kurios judinti nevertėtų. Ir ji labai subtili. Man geriau žinomi „ŠA“, ir gerai žinau, ką sakau – auditorija paprasčiausiai neatleistų susijungimo su kitu savaitraščiu. Tokie požymiai dažname leidinyje pastebimi – yra auditorija, kuriai ir rašoma. Todėl kultūrinių savaitraščių mechaninis jungimas būtų nesėkmė ir jiems ir naujam leidiniui. Įmanoma iš visų trijų savaitraščių kurti kažkokį daidžestą – jungtinį leidinį, neišnykstant kitiems trims, ir bandyti jį įpiršti kokiam dienraščiui kaip kultūrinį priedą. Bet tai irgi fantastikos sritis.

Yra dar vienas kelias – imti kultūrinėje spaudoje pyktis, rietis, piktžodžiauti. Laikomasi paliaubų, diskusijų nėra, o nėra žinome dėl ko – dėl labai trapios padėties. Jei du leidiniai susitarę ims muilinti trečią savaitraštį, tai bus kokios valdžios suprasta kaip Jerichono triūbomis duotas paliepimas tą leidinį sunaikinti, užtraukti ir taip siaurą maitinančią virkštelę. Mes mandagūs – o kas, jei susirietume – kalbu apie savaitraščius. Gal ir apie menininkų grupes. Gal ir apie žurnalus.

Arba iš šių visų fantastiškų ar keistų projektų – pagimdyti tą, kuris subrendęs, perbrendęs ir visiems žinomas. Iš [tarkime] „Veido“, „Atgimimo“, „Laisvosios Europos“ radijo žurnalistų, desanto iš kultūrinių savaitraščių bei žurnalų desanto ir Egidijaus Vareikio sukurti normalų vakarietišką laisvos minties nepriklausomą dienraštį, kuriam rūpėtų savi finansiniai reikalai, operatyvi informacija ir analizė. Ir taškas. Jame kultūrai, literatūrai, recenzijoms, būtų ir taip skirti didžiuliai plotai – kitaip dienraštis vakaruose nelaikomas rimtu.

O mūsų žiniasklaidoje toną duoda pižonai.

Taigi, už laisvą, nepriklausomą Lietuvą, kurioje lygiomis teisėmis galėtų gyventi ir būti auginami mūsų mieli, pasiilgti snobai, kultūros vartotojai. Tačiau kad ir kiek snobų beprikursime, kad ir kokie jie būtų geranoriški, vis vien Lietuvoje su trimis milijonais gyventojų, be valstybinės paramos nebus išsiversta. Mes, tai yra – jie kalba apie objektyviai skurdžią ekonomiką, gėdingą kaulijimą iš valstybės ir rėmėjų paieškas. Tačiau Skandinavijoje apie ekonomiką, rėmėjus nešnekama – valstybės lėšos tiesiog kište kišamos kultūrai.Todėl ten ir Skandinavija.

Views All Time
Views All Time
3961
Views Today
Views Today
1
Gintaras Beresnevičius

1979–1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1986–1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas. 1990–1999 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. – VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. 1996–1997 m. buvo VDU etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija.

Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius.

Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje.

1997 m. apdovanotas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija, 1997 m. – „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 m. – Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje), 2000 m. – Kultūros ministerijos premija už eseistiką, 2001 m. – Lietuvos Prezidentūros premija už esė Lietuvos istorijos temomis rinkinį „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.). Palaidotas Romainių kapinėse.

0 0