Danielius Alseika

Marijos Gimbutienės tėvas

Urvių viensėdyje, Skuodo valsčiuje, visai netoli Apuolės piliakalnio, 1881 m. sausio 1 d. Alseikų šeimoje gimė sūnus Danielius. Jis buvo jauniausias iš penkių brolių. Danielius dar turėjo ir seserį, kuri anksti mirė. Jaunystės metai, praleisti žemaičių žemėje, stipriai jį pririšo prie šių vietų. Anot kito žemaičio Broniaus Untulio (1883-1977), kilusio iš Skuodo apylinkių, „žemaitiškoje Apuolėje, ten, kur skamba graudingos žemaičių dainos, kur žaliuoja lapuočiai tarp vingiuojančių upelių, krovėsi, tvėrėsi būsimasis daktaro būdas… Ten, savo gimtojoje Apuolėje, pamilo mažasis Danielius Lietuvos padangę, Lietuvos žmones, ten įėjo į jo kraują ir kūną kietas prie krašto prisirišimas…

Jo tėvas Kazimieras buvo šviesus valstietis. Knygas skaityti Danielius pramoko namie. Jį pamokydavo vyresnysis brolis Albinas (1860-1943), tuo metu mokęsis kunigų seminarijoje, o vėliau klebonavęs Jurbarke ir Girdžiuose. Skuode baigęs liaudies mokyklą, Danielius įstojo į Liepojos gimnaziją. Čia atsiskleidė tvirtas, žemaitiškas vaikino būdas. Jis iš kitų savo bendraamžių išsiskirdavo drausme, pasišventimu mokslui. Liepojoje pradėjo ryškėti ir jo, būsimo kovotojo už lietuvybę, lietuvių tautos laisvę, švietimą, sveikatingumą, teisingumą, bruožai. Liepojoje jis įsijungė ir į slaptų moksleiviškų kuopelių veiklą, priklausė literatų kuopelėms. Liepojoje literatams vadovavo būsimasis rašytojas Jonas Biliūnas. Susirinkę moksleiviai skaitydavo referatus, savo kūrinėlius siųsdavo į Tilžėje slaptai leistiems laikraščiams.

Liepojoje jaunuolis patyrė ir pirmąjį rimtesnį smūgį – rusų žandaro pulkininko Vonsiackio įsakymu Danielius ir kai kurie jo bendraminčiai už dalyvavimą konspiraciniame darbe buvo pašalinti iš mokyklos. Mokslą Danielius tęsė Marijampolės gimnazijoje. Čia Danielius vėl įsitraukia į pogrindinį darbą, Suvalkijoje ir Žemaitijoje platina iš Prūsų gautą spaudą, organizuoja valstiečių susirinkimus. Turėdamas laisvesnio laiko, rašo žinutes ir didesnės apimties darbelius užsienyje leistam „Ūkininkui” ir „Varpui”, dažniausiai pasirašydamas Kukučio slapyvardžiu. 1903 m. baigia gimnaziją ir svajoja tapti inžinieriumi. Siekdamas savo tikslo, 1903 m. jis įstojo į Varšuvos universitetą. Čia Danielius vėl atgaivina lietuvių studentų draugiją, iš čia siuntinėja savo publikacijas „Varpo” redakcijai. Varšuvoje Universiteto jis nebaigia, nes, 1905 m. kilus streikui, pašalinamas ir iš šios mokyklos. Po to susidomi medicina ir pradėda ją studijuoti Estijoje, Dorpato mieste (dabar Tartu). Kaip tik tuo metu ima plėstis revoliuciniai įvykiai, ir, kaip yra rašęs pats Danielius, jis nutaria „revoliucinio darbo ieškoti Vilniuje”. Sugrįžęs į Lietuvą, 1905 metų revoliucijos metu Danielius važinėja po kaimus, organizuoja valstiečius, ragina juos priešintis rusų valdžiai. Rudenį vėl išvyksta į Dorpatą. Kiek pabuvęs čia, kilus streikui, išskuba į Vilnių. Tuo laiku čia jau buvo suvažiavę daug inteligentų – tai buvo Didžiojo seimo išvakarės. Seime Danielius kartu su Ernestu Galvanausku, Petru Rusecku ir kt. buvo Demokratų partijos atstovas. Knygoje „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919?1934 m.” (išleista 1935 m.) Danielius rašo, kad po Seimo F. Bortkevičienė „Įteikusi revoliucinės literatūros išsiuntė mane su Pranu Siūleliu Trakų apskritin vykdyti gyvenime seimo nutarimų: šalinti policininkų, rusų pastatytų viršaičių ir kitų rusų ponų.” Švenčionių apskrityje D. Alseika suorganizavo nemažai triukšmingų mitingų, žmonės išvaikė daug rusų tarnautojų. O po to – Vilnius. Čia gauna literatūros ir vėl, šį kartą ilgesniam laikui, iškeliauja į Švenčionių apskritį. Tai, ko imasi, dirba iš visos širdies. Tokia jau jo prigimtis. Todėl, tiek mokydamasis Liepojoje, tiek Marijampolėje, Varšuvoje, Dorpate, tiek ir įsijungęs į visuomeninį, politinį darbą Vilniuje ir Vilniaus krašte, jis visada būdavo įvykių sūkuryje ir pirmose gretose. Tai akivaizdu ir visame tolimesniame jo gyvenime.

Atslūgus revoliuciniams įvykiams, D. Alseika vėl išvyksta į Dorpatą, ir pasineria į medicinos studijas. Tačiau be visuomeninės veiklos jis lyg be vandens. Dorpate Danielius buvo čia veikusios Lietuvių studentų draugijos valdybos narys, vienerius metus šiai draugijai vadovavo. Toliau jis bendradarbiavo ir spaudoje: iš Dorpato siuntinėjo publikacijas lietuviškiems leidiniams: „Lietuvos ūkininkui”, „Vilniaus žinioms”, „Lietuvos žinioms”. Tuo laikotarpiu jis dažnai pasirašinėdavo Naujuko arba Studento D. A. slapyvardžiu. Per atostogas ėmėsi steigti valstiečių sąjungos kuopas.

Apie 1908-uosius metus Danielių Dorpate aplankė akių gydytojaVeronika Janulaitytė. Ji buvo gimusi 1883 m. netoli Šiaulių, Malavėnuose (mirė 1971 m.). 1908 m. Berlyne Veronikai buvo suteiktas medicinos mokslų daktarės laipsnis (ji buvo pirmoji lietuvaitė akių gydytoja, gavusi tokį mokslinį laipsnį užsienyje). Su Danieliumi Veronika buvo susipažinusi dar 1908 m. Vilniuje. Jie vienas kitą patraukė, tad dabar, darbo reikalais atvykusi į Dorpatą, ji ir aplankė Danielių. Šis viešnią gražiai priėmė, ta proga sukvietė dar ir Lietuvių studentų draugijos narius (žiūr. nuotr.). Danieliaus pažintis su mergina tęsėsi ir toliau, draugystę pakeitė meilė. Jie susituokė 1910 m., Danieliui baigus studijas.

Iš Dorpato į Lietuvą Danielius sugrįžo jau būdamas diplomuotas ausų, nosies ir gerklės ligų specialistas. Įsikūrė anuomet gana aplenkėjusioje Ukmergėje. Kaip jam buvo įprasta, greitai ir čia įsijungė į visuomeninį darbą, organizuodavo koncertus. Ukmergiškiai tais metais turėjo galimybės pasiklausyti ir Miko Petrausko.

Po kurio laiko Danielius buvo paskirtas valsčiaus gydytoju į Siesikus. Jo žmona Veronika dar prieš vestuves vertėsi okulistės praktika, sėkmingai buvo dirbusi Simbirske, kur daugeliui žmonių atliko trachomos, kataraktos operacijas.

1913 m. Danielius imasi labiau gilintis į savo specialybę ir tuo tikslu išvyksta į Vieną. Netrukus aplankyti jo ir taip pat pasitobulinti čia atvyko ir Veronika. Kai 1914 m. rugpjūtyje laikraščių antraštės ėmė mirgėti pranešimais apie prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą, Alseikos gyveno Austrijoje. Iš karto abu ėmė ruoštis į Lietuvą. Patyrę daugybę įvairiausių nuotykių, šiaip taip ją pasiekė. O tuo laiku karas vis labiau plėtėsi. Danielius mobilizuojamas ir tampa karo gydytoju.

Tuo metu Danieliaus žmona Veronika dirbo Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, vėliau atsidūrė Voroneže, kur tuo metu jau buvo nemaža lietuvių pabėgėlių.

Na, o Danielius, net ir tapęs kariškiu, neužmiršta visuomeninio, organizacinio darbo. Savo knygoje rašydamas apie tų metų įvykius, jis pasakoja apie Vakarų fronto lietuvių karininkų suvažiavimus.

Alseikų gyvenime svarbus Minsko laikotarpis. Į šį miestą pirmoji 1915 m. gydytojauti atvyko Veronika. Iš karto Veronika ėmė rūpintis, kad ten galėtų atvykti ir Danielius.

Minske Alseikos vien darbu ligoninėje nesitenkino. 1917 m. pabaigoje Danielius kartu su alytiškiu Antanu Krutuliu kaip Minsko delegatai dalyvavo Petrapilyje įvykusiame visos Rusijos lietuvių karininkų suvažiavime. Anot paties Danieliaus, ten priimti nutarimai daug kuo padėjo ir formuojant lietuvių kariuomenę Lietuvoje.

Laikmetis buvo sunkus, daug kas pasimetęs, o Danielius stebino savo ryžtingumu ir iniciatyvomis.

1918 m. vasaryje vokiečiai užėmė Minską. Pasitelkę į pagalbą dr. Vl. Bagdoną, A. Krutulį ir P. Mičiulį, Alseikos Minske įsteigė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją. Pasitraukdami iš Minsko, rusai nebuvo spėję išsivežti karo ligoninės. Alseika ir Krutulis ėmė rūpintis, kad ji būtų išsaugota. Vasario mėnesį Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, susimąstyta apie tai, kad tokia ligoninė labai praverstų Lietuvai. Tada Alseikos ir jo draugų rūpesčiu karo ligoninė buvo pavadinta nuo karo nukentėjusių šalpos ligonine ir imta rūpintis jos inventoriaus pervežimu į Lietuvą. Tam reikėjo ir vokiečių karinio štabo pritarimo. Minėto štabo karininkus gydė Danieliaus žmona. Paaiškėjo, kad vienas iš štabo narių 1906-1908 metais Berlyne buvo studijavęs kartu su ja. Ši pažintis lietuviams daug kuo padėjo gaunant vokiečių štabo pritarimą išvežti inventorių į Lietuvą. 1918 m. Minske D. Alseikos iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija (jai nuo pat įsikūrimo iki 1936 m. vadovavo D. Alseika). Draugijos veikla greitai plėtėsi. Augo ir jos narių skaičius. Anot Danieliaus, „jokio partiškumo nežiūrėta”. Draugijos veikloje dalyvaudavo ir kunigai V. Borisevičius (vėliau – Žemaičių vyskupas), Mirskis, Kunigėlis, Mironas (Lietuvos premjeras 1938-1939 metais).

Karas tęsėsi, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pabėgėlių srautas toliau augo. Vokiečiai ėmėsi priemonių, kad pabėgėlių sumažėtų ir įvedė karantiną. Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis Alseikoms pavyko ligoninės įrangą iš Minsko pervežti į Vilnių: 1918 m. liepos 18 d. iš Minsko Vilniaus link pajudėjo keliolikos vagonų traukinys su visu ligoninės inventoriumi. O po to…

Savo atsiminimuose Veronika rašo: „Vilniuje niekas mūsų nelaukė, Vilniuje dar laikėsi vokiečiai”, tačiau didelis darbas, kurio ėmėsi Alseikos, jau buvo įpusėtas, Vilniuje naujai steigiamai medicinos įstaigai patalpos buvo surastos apleistame trijų aukštų pastate Vilniaus g. Čia ir buvo įsteigta poliklinika, vėliau – ligoninė. Ligoninei nuo pat pradžių iki 1933 m. vadovavo Danielius Alseika. Sugrįžęs į Lietuvą, jis toliau vadovavo ir Sanitarinės pagalbos draugijai.

Minėtą ligoninę ir draugiją Danielius įsteigė ne pelno ar garbės siekdamas. Anot jau minėto skuodiškio B. Untulio, „jis savo ligoninėje buvo ir galva, ir širdis, bet visų pirma – širdis. Jis nusipelnė sau gerojo daktaro garbingo vardo”. Tokiu žmogumi jis išliko iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Beje, V. Maknys savo knygoje (1979 m.) apie teatro bruožus yra neteisingai nurodęs, kad minėtai ligoninei 15 metų vadovavo A. Krutulys. Pastarasis iš tiesų dirbo ligoninėje – kurį laiką buvo ligoninės ūkio vedėjas, tačiau ligoninei jis nevadovavo.

Atvykę į Vilnių, Alseikos apsigyveno netoliese naujai steigiamos ligoninės, Jogailos gatvėje.

Čia, Vilniuje, D. Alseika iš karto aktyviai įsijungė į visuomeninį ir politinį darbą. Dar 1918 m. spalyje Danielius išrenkamas į Lietuvos Tarybą.

1919 m. Vilnių užėmus lietuvių kariuomenei, Danielius paskiriamas Vilniaus krašto sveikatos reikalų vedėju.

1920-aisiais generolas Želigovskis su savo kariuomene okupuoja Vilniaus kraštą. Okupacija užsitęsia 19 metų. Vilniaus kraštui tai buvo švietimo, lietuviškos spaudos persekiojimų, kitokių suvaržymų laikotarpis. Tais sunkiais metais Danielius Vilniaus nepalieka, nors Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto, kuriam jis vadovavo, reikalais ir lankosi Kaune. 1920-ųjų metų viduryje Valstiečių liaudininkų sąjunga D. Alseikai pasiūlo vykti į Ameriką – rinkti aukų „Varpo” bendrovei leidžiamoms knygoms, kitiems spaudiniams, kultūrinei veiklai. Amerikoje Danielius dirbo išsijuosęs ir dalyvavo bent pusšimtyje ten vykusių tautiečių susirinkimų, kuriuose rinkdamas lėšas „Varpo” bendrovei, pasakodavo ir apie gyvenimą Vilniuje bei Vilniaus krašte. Anot jo paties, visos šios kalbos buvo bendro tautinio, patriotinio turinio. Dalyvavo jis ir Čikagoje sukviestame didžiuliame susirinkime, ten pasakė ilgą ir karštą kalbą, kurioje ragino paremti Vilniaus krašto lietuvius. Aukas rinkti jam padėjo „Sandaros” organizacijos skyriai. Per dešimt mėnesių D. Alseikai pavyko surinkti kelias dešimtis tūkstančių dolerių. Į Vilnių jis sugrįžo 1921-ųjų pabaigoje. Namuose Danieliaus laukė ne tik žmona Veronika, sūnus Vytautas, bet ir 1921-ųjų sausyje gimusi dukrelė Marija- Birutė, kuri vėliau tapo archeologe, pasaulinio garso mokslininkė.

Sugrįžęs iš Amerikos, Danielius viešai paskelbė, kad pasitraukia iš partinio darbo. Nuo to laiko jis pasišvenčia visuomeninei veiklai, Vilniaus krašto lietuvių reikalams. Įsimintini jo žodžiai, išspausdinti 1904 m. „Varpe”: „Mūsų pionieriai savo brolių naudai aukojo materiališkas jėgas, aukojo savo sveikatą, o kiti ir gyvastį: ugnis, kuri suteikė jiems tiek energijos, buvo karšta tėvynės meilė”.

D. Alseika Vilniuje ir Vilniaus krašte labiausiai išgarsėjo savo visuomenine veikla. Keletą metų jis nuolat būdavo renkamas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku. Tai buvo įtakingiausia ir svarbiausia organizacija, tuo metu telkusi Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvius. Savo veiklą ji pradėjo 1919 m. Prie jos ištakų kartu su kitais lietuviais inteligentais stovėjo M. Biržiška, J. Tumas-Vaižgantas, D. Alseika. Su Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu lenkų valdžia ryšius palaikė kaip su Vilnijos lietuvių atstovybe. Tuo metu komiteto veikla buvo labai reikalinga ir įvairiapusė, nes šiame krašte lietuviškų organizacijų tada trūko. Valstiečiai buvo dar labai silpnai susipratę. Lenkai ignoravo lietuvių teises. Tai akivaizdžiai parodo ir tas faktas, kad iki pat 1925-ųjų metų į Vilniaus universitetą nebuvo priimami Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją baigę jaunuoliai. Tuometinė politinė situacija Europoje ir Ženevoje veikusios Tautų Sąjungos pozicija Lietuvai ir Vilniaus klausimo sprendimui nebuvo palanki. Vis dėlto Vilniaus lietuvių komiteto nariai dirbo nenuleisdami rankų. Taip greitu laiku šiame krašte susikūrė nemažai naujų lietuviškų draugijų, buvo atidaryta šimtai mokyklų, pradėjo eiti nemažai lietuviškų laikraščių, kuriuos, beje, vietos valdžia nuolat persekiodavo. Prievartą patyrė ir daktaras D. Alseika: ne kartą jo bute buvo daroma krata, du kartus jis buvo tremiamas į Kauną – vieną kartą tokios okupacinės valdžios paskirtos bausmės buvo išvengta tik įsikišus Tautų sąjungos sekretoriatui.
Visuomeninis darbas, vadovavimas šiai veiklai iš Danieliaus pareikalaudavo daug laiko ir sveikatos. Jo autoritetas tuo laikotarpiu Vilniuje buvo didžiulis. Daug dėmesio, dirbdamas Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete, jis skyrė ryšiams su Lenkijoje buvusiomis tautinėmis mažumomis (gudais, ukrainiečiais, žydais) ir lietuviams palankiais lenkais. Danieliaus rūpesčiu Varšuvoje buvo sudarytas komitetas, kuris nuo 1927 m. keturiomis kalbomis leido žurnalą „Natio”. Danielius daug kuo ir pats prisidėjo redaguojant šį leidinį. „Natio” Lenkijos ir kitų Europos valstybių gyventojus, taip pat ir politikus, informuodavo apie lietuvių ir kitų tautinių mažumų padėtį Lenkijoje, apie minėtų tautinių mažumų siekius, jiems daromas skriaudas ir kt.

Lietuvių, gyvenusių Vilniuje ir Vilniaus krašte, teisės tais metais būdavo ginamos įvairiausiomis priemonėmis: Komiteto iniciatyva būdavo spausdinami memorandumai, rengiami susitikimai su premjerais, ministrais Varšuvoje, dalykiniai susitikimai Ženevoje. 1927-1928 m. Vilniaus lietuviams nemažai sunkumų iškilo dėl į Vilnių iš Kauno persikėlusių „plečkaitininkų” veiklos. Lenkų remiami „plečkaitininkai” leido laikraštį „Pirmyn” ir pagarsėjo savo išsišokimais prieš Vilniaus krašto lietuvių visuomenę bei nepriklausomos Lietuvos valdžią. Ta „plečkaitininkų” veikla buvo iš esmės skaldytojiška.

Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, kuris vadovavo lietuvių veiklai Vilniuje ir Vilniaus krašte, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos Vyriausybe Kaune. Vyriausybė tiek materialiai, tiek ir moraliai rėmė komiteto veiklą, skyrė lėšų lietuviškų mokyklų, laikraščių steigimui Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Visuomeninėje veikloje D. Alseika siekė bendraminčių vienybės ir demokratiškumo. Ne visi jo bendražygiai laikėsi tokių pačių darbo principų. Pradėjus propaguoti idėją, kad visuomeninių organizacijų veikloje turi iškilti ir dominuoti kokia nors viena politinė grupuotė, Danielius tam pasipriešino. To laikotarpio nesutarimai Vilniaus lietuvių visuomenėje stipriai paveikė D. Alseiką, tačiau savo idėjų jis neatsisakė.

Be visuomeninio darbo, D. Alseika aktyviai dalyvavo ir mokslinėje veikloje. Nuo 1918 m. jis nuolat buvo renkamas Lietuvių mokslo draugijos valdybos, kuriai vadovavo dr. J. Basanavičius, nariu. 1927 m., mirus dr. J. Basanavičiui, jis organizavo jo laidotuves ir laikinai buvo perėmęs vadovavimą šiai draugijai. Beje, dr. J. Basanavičius anksčiau (1924 m.) buvo dirbęs ir Sanitarinės pagalbos draugijos vadovybėje.

Mokslo draugijoje D. Alseika skaitydavo referatus istorijos, sveikatos apsaugos ir kai kuriomis kitomis temomis. Veikla Mokslo draugijoje jį paskatino labiau gilintis į Vilniaus krašto ir visos Lietuvos istoriją, ypatingai į Vytauto viešpatavimo laikotarpį. Laiko tam daug nelikdavo, tad dažnai dirbdavo naktimis. 1924 m. spaudoje pasirodė D. Alseikos knygos „Lietuvos tautinė idėja istorijos šviesoje” ir „Vytauto Didžiojo sumanymas vainikuotis Lietuvos karaliaus vainiku”. 1927 m. išspausdintas kitas jo darbas – „Lietuvos unija su Lenkija Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikais” , 1932 m. – „Mokslo išradimai ir žmonių sveikata”. 1935 m. – „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919-1934 m.”. Tuo laikotarpiu buvo paskelbta ir keletas jo brošiūrų medicinos, sveikatos apsaugos klausimais.

D. Alseikos polinkis spaudai išryškėjo dar 1904 m., kai jis pradėjo bendradarbiauti „Varpe”. Vėliau jis bendradarbiavo „Rytų Lietuvos”, „Lietuvos rytuose”, „Vilniaus aido” periodiniuose leidiniuose, redagavo „Kelio” laikraštį. Ypač jo polinkis dirbti spaudoje išryškėjo 1928 m., kai jis pasitraukė iš Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininko pareigų ir įsteigė žurnalą „Vilniaus šviesa” (leido ir redagavo1928-1929 m.). Tai buvo mokslo, literatūros leidinys, daugiausia skirtas jaunimui ir išugdęs daug gabių publicistų. Vėliau Danielius ėmėsi leisti „Vilniaus žodžio” laikraštį, kuris ėjo iki pat 1939 m. (Danielius jį redagavo 1929-1931 metais).

Dr. D. Alseika labai rūpinosi ir jaunimo reikalais. Jis dėjo daug pastangų, kad ir lietuviai jaunuoliai lenkų okupacijos metais galėtų mokytis Vilniaus Stepono Batoro universitete, pasisakė prieš lietuvių jaunimo išvažiavimą iš Vilniaus į Kauną. Jis daug kuo prisidėjo ir prie „Kultūros” draugijos darbo steigiant Vilniuje ir Vilniaus krašte lietuviškas mokyklas. Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1932 m. įkūrus „Vilnijos” korporaciją, D. Alseika už didelius nuopelnus Vilniui ir Vilniaus kraštui buvo išrinktas šios korporacijos garbės nariu – filisteriu.

Nors ir neilga, bet vaisinga D. Alseikos pedagoginio darbo praktika – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje jis kurį laiko dirbo higienos mokytoju.

Didelis lūžis jo gyvenime įvyko 1931 m. Rugpjūčio 31 d. jo žmona Veronika, sūnus Vytautas ir dukra Marija iš Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną. Viena iš priežasčių buvo ta, kad motina rūpinosi savo vaikų tolesnėmis studijomis – norėjo, kad jie mokytųsi lietuviškame universitete. D. Alseika liko Vilniuje. Tuo metu susisiekimas su Kaunu buvo sunkus – Vilnių ir Kauną skyrė demarkacijos siena, nebuvo tiesioginio susisiekimo geležinkeliu, važinėjant reikėdavo valdžios leidimų. Vilniuje jį lankydavo dukra Marija, kuriai tėvas darė didelę įtaką nuo pat mažens. Jos dienoraštyje yra tokie žodžiai: „Tavo, brangus tetukai, pėdomis ir aš žengsiu tolyn”. Tėvo pavyzdys traukė ir sūnų, kurio polinkis spaudai išryškėjo dar 1927 m.

Po 1931-ųjų metų Danielius susidomi rentgenologija ir ryžtasi gilintis į šią medicinos sritį. Jam pavyksta iš amerikiečių gauti rentgeno aparatą, deja, ne patį geriausią… Po to jis daug laiko skiria ligoninės rentgeno skyriaus darbo tobulinimui, rūpinasi ir savišvieta. Greitai atsiranda galimybė stažuotis Vienoje, tačiau, kai 1936 m. jis jau turi pakankamai lėšų tokioms studijoms, paaiškėja, kad Danieliaus organizmą yra nualinę rentgeno spinduliai: prasideda kraujo užkrėtimas, ima kamuoti kitos ligos, ir gydytojo dr. D. Alseikos gyvybės siūlas 1936 m. gegužės 9 d. užgęsta. Jam tada buvo vos 55-eri. Jį pašarvojo ligoninėje. Pamaldos vyko lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Palaidojo D. Alseiką Saulės (buvusiose Šv. Petro) kapinėse Vilniuje. Ant juodo granito antkapio iškalti žodžiai: „Dr. D. Alseika, 1881-1936. Kovojęs dėl Vilniaus krašto ir tikėjęs geresne žmonijos ir lietuvių tautos ateitimi”.

D. Alseika buvo demokratas tikrąja to žodžio prasme, didelis absoliutinės laisvės gynėjas, anot B. Untulio, paskutinis mūsų romantikas, aušrininkų, varpininkų tradicijose išaugęs, jų visų dar neišsižadėjęs.

Alseikų tėviškė – Urviuose. Jų sodyba neišliko. 1980 m., padedant Plungėje gyvenančiai giminaitei Emilijai Mikulskienei ir jos vyrui Algirdui Mikulskiui, aplankiau tėvo gimtinę. Sodybos vietą bebuvo galima atsekti tik pagal vieną kitą akmenį, kuriuos suradome laukuose. Danieliui Alseikai šios vietos buvo labai brangios. Jis nuolat atsimindavo netoli tėviškės buvusį Apuolės piliakalnį, pro šalį tekėjusį Luobos upelį.

1981 m., iš JAV į Lietuvą atvykusi Danieliaus dukra archeologė Marija Gimbutienė, prieš tai kasinėjusi Serbijoje ir kitur, nuvažiavusi į Skuodo rajoną, šluostydamasi ašaras kopė į Apuolės piliakalnį ir kalbėjo: „Kaip man tai reikšminga, kaip man brangi Apuolė, Lietuvos archeologų (gen. V. Nagevičiaus ir kt.) sistemingai tyrinėta nuo 1931 metų” . Po šio apsilankymo savo tėvo gimtosiose vietose Marija Gimbutienė dar išgyveno 13 metų. Pasiekusi mokslo aukštumas, savo atradimais, tyrinėjimais visame pasaulyje garsi mokslininkė, sunkios ligos pakirsta, mirė 1994 m. vasario 2 d. Kalifornijoje. Jos palaikai urnoje buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia jos motinos.

Danieliaus Alseikos ir jos šeimos archyvas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje. Paskutiniaisiais metais daug medžiagos apie D. Alseiką jau sukaupta ir Skuodo miesto bibliotekoje, kur šiuo darbu nuolat rūpinasi Rimantė Šmaižienė. Daug dėmesio D. Alseikos asmenybei ir jo darbams rodo ir Skuode, „Mūsų žodžio” laikraščio redakcijoje, dirbantis, daug straipsnių apie D. Alseiką paskelbęs žurnalistas Juozas Vyšniauskas.

Plačiausiai D. Alseikos gyvenimas ir veikla nušviesta jo paties parašytoje knygoje „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919-1934 metais”. Nemažai įdomių faktų apie tai yra paskelbta ir Broniaus Makausko knygoje „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais” (1991 m.). Apie D. Alseiką yra žinių paskelbta ir J. Cicėno knygoje „Vilnius tarp audrų” (1993 m.) bei B. Šėmio (M. Biržiškos) knygoje „Vilniaus golgota” (1930 m. , pakart. leidimas 1992 m.), V. Alseikos straipsnyje, paskelbtame 1997 m. „Mokslo ir gyvenimo” antrame numeryje.

Vytautas Alseika

Straipsniai.lt

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.