Barbora Radvilaitė. Kas ji?

Barbora Radvilaitė. Kas ji?

Vilniečio Vincento Marasevičiaus satyros kung. Motiejui Radvilai vertimas, pradžia:

Aš – lenkas ir poetas, šios dvi teisybės
Leidžia man tave šmeižti, plūsti be kaltybės.
Bet kas nekaltą keiks! Cit, priekabę rasiu:
Sako, tu esi geras, –ne, čia nepritarsiu.
Giria tave tas, kitas už ką? Kelmas žino!
O aš sakau: buvai ir būsi paskutinis.
Nedoras? Ar iš tikro? Gerai, tuoj įrodau:
Juk ir pačius doriausius teršt dabar “modnu”.
Ir aš nors kartą amžiuj noriu būti madingas:
Lai driežo tulžis teka iš plunksnos nuodinga,
Lai durklą į rankovę paslėpęs myluosiu,
Vieną spausdamas ranką kita kakton duosiu.
Bučiuodamas lai kandu, dėkodamas prakeikiu,
Lenkdamasis lig žemės bei parmesti siekiu.
Nuodus pilu į midų mandagiai vaišindamas,
Tarsi gailiu bei raudu pats kitą skandindamas.
Kad jau turtuoliai bando tokiu būdu lobti,
Tai man vargdieniui skurdžiui ko čia bebijoti.
Pavyzdį mes juk imam visada iš ponų,
Tai ir aš, kaip pašėlęs, seksiu jųjų monais.


V.I Marewicz. Satyra zamiast wdziecznosci na J. M. J. O. Ksiecia Macieja Radziwille.
Wilno, 1791 r.VUB. BAV. 38. 9. 18

Šėtono karalystė niekada nepakentė nei taurių asmenybių, nei tiesos. Nuo pat Abelio ir Kaino laikų dorieji, teisingieji žudomi, nedorieji pučiasi ir plečiasi, kol ateina Viešpaties paskirtas pjūties metas. Keista tik tai, kad atsiranda dorų, kartais ir dievobaimingų žmonių, kurie bando suderinti tarnybą Dievui ir Šėtonui. Gyvenime ir literatūroje tai ne vienam tarsi ir pavyksta, tik atėjus paskutinei ataskaitai, kažin ar nebus sunkiau tiems, kurie žinojo Tiesą, o kalbėjo netiesą.

Straipsniai 1 reklama

1976 m. Lenkijoje išleistos knygos ,,Barbora Radvilaitė” (1) autorius Z. Kuchovičius turbūt nepagalvojo apie tai, nes pabaigoje įrašęs nemažai gražių ir teisingų atsiliepimų, knygos pradžioje užpila tiek bjaurių nešvarumų, kad nuo jų visas veikalas pašvinksta.

Pats autorius, matyt, jaučia tą negerą kvapą, nes teisinasi: šių dienų (8 dešimtmečio) sąlygos reikalaujančios rašyti ne taip, kaip anksčiau buvo rašoma. 8 p.: ,,Mūsų laikų kultūros pokyčiai reikalauja, kad mes kultūrinius reiškinius vertintume ne taip, kaip juos vertino ankstyvesnės kartos: reikalauja, kad mes, atsiribodami nuo konservatyviųjų pažiūrų, sukurtų daugiausia katalikiškųjų tradicijų, su įtarimu, neigiamai žvelgusių į žmogaus erotiką…”

Deja, tas ,,ne taip” tėra mėginimas neteisybę pagrįsti ,,mokslišku” dalyku – ,,įsijautimu” į daugiau kaip prieš keturis šimtus metų gyvenusią, kitos prigimties, kitos tautybės, visai kito luomo ir kultūros asmenybę, tuo tarpu kai čia pat prieš akis turint savo aplinkos, savo lygio asmenį, tik labai retų psichologinių sugebėjimų žmonėms pavyksta teisingai ,,įsijausti” į kito gyvenimą. O jau apie meilę kalbant, tai dažnai ir patys įsimylėjusieji nepajėgia susivokti savo jausmuose, apsigauna: ką rodės myli, paaiškėja, kad niekada nemylėjo.

Tai tokie ,,tikslūs” ir ,,moksliški” būna seksualinių-biologinių, kaip rašo autorius, savo paties išgyvenimų vertinimai.

Tad skaitant apie autoriaus ,,įsijautimą” į tokią laiko ir padėties visuomenėje, pagaliau lyties atžvilgiu jam skirtingą asmenybę – šypsotis lieka.

7 p. 9 eil. prasideda: ,,Veikale ne taip vertinu Barborą, jos pasielgimus, ką labai noriai darė daugelis istorikų, kaip stengiuosi suprasti ją, išaiškinti jos veikimo motyvus ir priežastis. Tačiau norint tai pasiekti, reikia, žinoma, įsijausti į tos asmenybės psichiką, jos savitumus, charakterį”. Tam prisimenamos ,,hipotezės”(2). ,,Svarstydamas atsižvelgiu į biologinius sąlygojimus, sekso veikimą. Vis dėlto atsiriboju nuo biologizmo. Pagrindiniu raktu suprasti Barboros elgesį ir vienu iš svarbiausių motyvų, lemiančių jos pasielgimą, laikau kultūrinius veiksnius, visuomenės aplinką, kurioje buvo išauklėta. Tas turėjo nulemti jos jausmų pasireiškimą, pirmiausia meilę”.

Taigi pirmiausia autorius griebiasi meilės, kurios, anot S. Orzechowskio, L. Gornickio, M. Balinskio, J. Jasnovskio ir kitų teisingiau rašiusių autorių, iš jos pusės visai nebuvo. Ir L. Koliankovskis rašo, kad karalius pirmas atkreipė dėmesį į nepaprasto grožio švytinčią vaivadienę.

M. Balinskis meilę (tik ne erotinę) temato atsiradusią vėliau, t. y. tada, kai Žygimantas Augustas savo motinos, senato ir seimo pasiuntinių puolamas, parodė intrigų supratimą, didelį ryžtą ir ištvermę, gindamas teisingą reikalą (3).

J. Jasnovskis jos vedybas laiko politinėmis, ne iš meilės. Tas pats J. Jasnovskis vienu Radvilos Juodojo sakiniu parodo, jog nebuvo nei kūniškosios, nei romantiškosios meilės iš Barboros pusės: ,,Barbora turėtų siekti savo vyro malonės daug uoliau, negu anksčiau tą darė Dubingiuose, ir būti kiek nuolankesnė jam: žemiau palenkti galvą, daryti gilesnį reveransą, kad Dievas nenubaustų už tokį nedėkingumą” (4).

Jei Mikalojui Radvilai Juodajam ne tik Barborai nuvykus į Lenkiją, bet dar tebebūnant Dubingiuose atrodė per mažas net jos nuolankumas karaliui, tai ką kalėti apie jos aistrą ir meilę?

Mikalojus Radvila Juodasis laiške Barboros broliui Mikalojui Radvilai Rudajam nerimauja, kad taip šaldoma karaliaus meilė galinti neilgai trukti.

Nė Felinskis savo dramoje ,,Barbara” neparodo jos meilės; Žygimanto Augusto lūpomis sako: ,,Motinos ašaros, liaudies dejonės ir mano susikrimtimas kitą pareigą uždėjo virpančiai Barborai; aš nusileidau, prisiekiau altoriui.”

S. Ozechowkis Metraštyje rašo: ,,Pirmiausia lenkai nežmoniškai nekentė Mikalojaus Radvilos, nes jis buvo laikomas šių vedybų patarėju. Bet praėjus šitai audrai, tas vyras Lenkijoj buvo tokioje pagarboje, kad daugelis magnatų pasirinko jį savo globėju. Kai kurie taip puolėsi jam pataikauti, kad sėdant į balną pakeldavo kaip vergai valdovą. O Barbora buvo didelėje karaliaus meilėje ir visų didžiausioje pagarboje, nes per ją galėjo būti karaliaus išklausyti ir gauti malonę. Todėl kiekvienas veržėsi pasitarnauti jai.” (5).

Vis vien apie tą ,,meilę” lenkų kalba prirašyta krūvos knygų. Mat ta meilė turėjo pridengti lenkų labai slepiamas lietuvių pastangas nepasiduoti lenkų užvaldomiems, neprarasti nepriklausomybės.

Daugeliu atvejų netikslus autorius K. Šainocha, ir tas pripažįsta, kad kova tarp lietuvių ir lenkų tais laikais buvusi smarki, bet lenkai vis tiek laimėję.

Z. Kuchovičiaus dažnai minimas autorius L. Koliankovskis gana aiškiai aprašė tą kovą savo knygoje ,,Zygmunt August”, (1913 m.) 257 p. rašo: ,,Apie 1540–uosius iš tikrųjų mirtis negailestingai šeimininkavo Lietuvos aukštųjų pareigūnų gretose… (Daug sakantis daugtaškis, – aut.). Tada pamažu pradėjo tuštėti pirmosios Valstybės tarybos vietos, o kadangi paskirti naujus pareigūnus senasis karalius nelabai skubėjo, atidėdamas tuos paskyrimus iki pats atvyks į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę,– tais metais daug Lietuvos senatorių suolų blizgėjo tušti. Vienu metu buvo neužimtų vienuolika aukštųjų pareigūnų vietų. O kiek jau buvo laisvų valdų ir seniūnijų, susietų su aukštųjų pareigūnų pareigomis –nesuskaičiuosi. Prie karaliaus gyvenančių senatorių (nerašo, kad lenkų! – aut. pastaba) buvo daugiau, todėl Lietuva ir neatsiskyrė”.

,,Mirties šeimininkavimo” priežastis – Lietuvos pastangos atsiskirti. Ant to paties aukuro sudėtos karalienės Elžbietos ir Barboros gyvybių aukos; jos norėjo ir galėjo Žygimantą Augustą sulaikyti apsigyventi Lietuvoj.

Mirė ir nelietuviai, jei tik jie palaikė lietuvių siekius, stojo prieš neteisybę.

L. Gornickis savo Lenkijos karalystės istorijoje (6) 35 p. rašo apie Lenkijos kanclerio vyskupo Samuelio Maciejovskio mirtį: ,, Kunigas Maciejovskis, tame seime sunegalavęs , sirgdamas parvažiavo į Krokuvą, paskui sutinęs mirė”.

(37 p.): ,,Tas priešiškumas jam didėjo dėl to, Jūsų Malonybe Karaliau, kad dorai tarnavo Jūsų karališkajai Malonybei ir valstybei, jei būtų savęs žiūrėjęs, ne karaliaus ir valstybės, būtų dar daug metų gyvenęs”(!)

Apie tą laiką mirė ir kanclerio S. Maciejovskio pavaduotojas Grabia, pasveikinęs į Lenkiją atvykusią karalienę Barborą Radome.

Labai atkaklios daugkartinės lenkų pastangos komentuoti Lietuvos istoriją tiek seniau, tiek dabar kyla ne iš meilės Lietuvai, tik iš baimės, kad teisingai parašyta Lietuvos istorija gali parodyti, kiek daug neteisybių, labai nešvaraus melo supilta ant kilnių, kartais šventų (palaimintasis Mykolas Giedraitis, vysk. Merkelis Giedraitis, 1794 m. nužudytieji) asmenybių kapų tik tam, kad užstotų jų persekiotojus, žudytojus.

Pats lenkas L. Gornickis minėtoje istorijoje yra išsitaręs: ,,Nėra pasaulyje tokio bjauraus nusikaltimo, kuris Lenkijoje nebūtų radęs užtarėjų” (7).

Lietuvos magnatai nė pagonystės laikais iki tokio niekingo kovos būdo nebuvo nusmukę. Jie ėjo Šventojo Kazimiero pėdomis: verčiau žuvo, bet nenusidėjo.

Ar ne mūsų pareiga apvalyti jų atminimą nuo šmeižtų, parodyti juos tokius, kokie jie buvo?

Ne vienas iš mūsiškių bijo ,,per gerai” parašyti arba atsiliepti apie senovės lietuvius, kad nebūtų pavadintas romantiku, naivuoliu. Kiti naudojasi tuo mūsų neryžtingumu. Ir dabar, pasinaudodami tuo, kad Lietuvoje tokia literatūra nespausdinama, samdo visokias padugnes trukdyti, naikinti rankraščius, skuba užbėgti už akių kiekvienai teisingai pastangai, paleisti dulkių ir dūmų debesis.

Taip atsirado pasibjaurėtini darbai:,, Litvin i Andegawenka”, kur, anot istoriko R. J., nėra nei meno, nei istorijos, Z. Kuchovičius ,,Barbara Radziwillowna” ir panašūs straipsniai periodikoje, kur senos neteisybės nauju tepalu paryškinamos.

Kas slepia nusikaltimą, tas pasidaro jo dalininku, ypač jei galėdamas atitaisyti šmeižtus, atšaukti, neatitaiso, dar didina. Rusinas Orzechowskis, savo akimis matęs karalienę Barborą, lankęsis rūmuose, bičiuliavęsis su Mikalojum Radvila Juoduoju, iš arti stebėjęs įvykius karaliaus šeimoje, galėjo teisingai parašyti ir parašė apie karalienę Barborą savo Metraščiuose, kad ji buvusi labai aukštos kilmės, iš labai senos Radvilų giminės, vardu Barbora, buvusi tokia grakšti, tokio gražaus ir malonaus veido, kad iš pavydo skleidė apie ją blogus gandus. (8).

Z. Kuchovičiui nebuvo kaip nepaminėti plačiai žinomo autoriaus liudijimo, teko jį įrašyti, bet Orzechowskio pavardė šalia citatos nenurodyta; parašyta: ,,jeden z kronikarzy” – vienas kronikininkas.

Negana to, kad autorius prie citatos nenurodytas, dar ir pati citata iškarpyta, daugtaškiais pažymėti ir praleisti kronikos žodžiai ,,kad iš pavydo ją šmeižė”. Jei autorius nesijaustų kaltas, ar būtų jam atėję į galvą bijoti tų žodžių?

Cituodamas tam pačiam Ozechowskis XIX a. Korzeniovskio prirašytą, karalienės Bonos sekretoriaus Gurskio, Gurkos ir kitų sukurtą pasibjaurėtiną pamfletą, 96 p. autorius ištisai prirašo Orzechowskio pavardę. Mat minėtas Orzechovskis, Barboros amžininkas, savo laiku įgijęs nemažą autoritetą. Todėl jo vardu ir norėta prisidengti, stengiantis šmeižtus padaryti įtikimus, o paties Orzechowskio plunksnai priklausantį Lenkijos kanclerio Petro Kmitos gyvenimo aprašymą vadina ,,melagingu šaržu”.

Tuo Orzechowskio ,,melagingumo” neįrodo, nes nepateikia nė vieno fakto. Orzechowskis Kmitos gyvenimo aprašyme nurodė vietas, asmenų pavardes, kieno namus jis sudegino, miškus iškirto, valdas, pajamas pasisavino. Yra vardai žmogžudžių, kuriuos Kmita slėpė už tai, kad šie jam tarnavo.

Z. Kuchovičius tuščiais žodžiais tik savo raštų neteisingumą patvirtino ir melą tų, kurie į Orzechowskio raštus visokių nešvankumų ir kvailysčių prikratė, kaip Gurskis, ,,pataisydamas” ,,Kvinkunksą”, ar Korzeniovskis, išleisdamas Orichovianą (9) su Orzechowskiui priskiriamomis Gurskio ir Gurkos oracijomis.

K. J. Turovskio išleistos, Orzechowskio parašytos apie Jono Tarnovskio gyvenimą, knygos 31 p. yra nuoroda, kad Orzechowskis, prieš atiduodamas spaudai savo raštus pavesdavęs juos Gurskiui perskaityti ir ,, pataisyti” (10).

Koks autorius bus patenkintas, kai jo raštai darkomi?

Tas ,,pavedimas” – tai ne kas kita, o tik cenzūra arba savavališkas “taisymas” Gurskių leidykloje, mat buvęs Bonos sekretorius Gurskis negalėjo pasitikėti Orzechowskiu, nes šis bičiuliavosi su Mikalojum Radvila (Radvila jį materialiai rėmė), su Jonu Tarnovskiu, vysk. Samueliu Maciejovskiu ir kt. karalienės Barboros vedybų ir vainikavimo šalininkais. Tai rodo, kad jis negalėjo būti skyrybų šalininkas, šmeižikas. XVI a. ir nebuvo toks laikomas.

Ar ne iš to ,,taisytojo” malonės parašyto ,,Kvinkunkso” antraštėj atsirado Orzechowskio pavardė? Tas niekalas visai nesiderina nei su Orzechowskio išsilavinimu, nei kultūra, nei tautybe: Orzechowskis save vadino Orichovium Rozolanu – rusinu, ne lenku.

Užtenka jo 1549 metais Žygimantui Augustui įteiktą kūrinį ,,Fidelis subditus” (,,Ištikimas pavaldinys’’) palyginti su tuo ,,Kvinkunksu” ir neliks abejonės, kad antraštė neatitinka turinio: ,,Fidelis subditus” rašytas aukštos kultūros, gilios galvosenos asmens, ,,Kvinkunksas” –neišsilavinusio šovinisto, net Šventąjį Raštą vartojančio nedoriems tikslams.

Taip pasielgti tegalėjo karalienės Bonos sekretorius, nes tas pareigas einant, užteko sugebėti pulti, juodinti Kmitos, Gurkos, Tenčinskio, karalienės Bonos ir jų samdinių numatomus suniekinti asmenis.

Daug šmeižtų Z. Kuchovičius ,,pridengia” L. Koliankovskio ir Pocichos ,,autoritetais”.

L. Koliankovskio teisingumą teko patikrinti: knygoje ,,Zygmunt August” (1913 m.) 238 p. šis ,,cituoja” Žygimanto Augusto amžininko, po Košuckio mirties rūmų bibliotekininko Luko Gornickio ,,Lenkijos karalystės istorijos” straipsnelį apie 1544 metų Brastos seimą: ,,Senatoriai šaukė (Hlebavičiui, – aut.): kol buvo gyvas tavo pirmtakūnas Goštautas, jį vadino lupiku, baisiu ir nepakenčiamu žmogumi; dabar mums tenka jo gailėtis, ir džiaugtumės, kad galėtume jį gyvą susigrąžinti, nes tu nemoki mūsų laisvių apginti, leidi skriausti mus”.

Atsivertus L. Gornickio ,,Lenkijos karalystės istorijos” 1750 ir 1754 metų laidas, minėtame 1544 metų Brastos seimo aprašyme tėra toks tekstas: ,,Tenai tartasi apie daug dalykų, tačiau už visus svarbiausias buvo tas: ar senasis karalius perleis Lietuvos Kunigaikštystę sūnui, ar kaip pirmiau pats abi (valstybes, – aut.) valdys, sūnų su žmona laikydamas prie savęs. Buvo keletas ponų, kurie nepatarė dalinti; tos nuomonės buvo ir karalienė Bona. Bet didesnė dalis senatorių, vaikydamiesi jaunojo karaliaus malonės, viršijo. Karalius pavedė Lietuvos Kunigaikštystę sūnui”.

Taigi nei apie Goštautą, nei apie Hlebavičių nė žodžio net neparašyta. L. Koliankovskis, iš piršto lauždamas, iš karto apšmeižė du Lietuvos senatorius: Goštautui prirašė Petro Kmitos juodus darbus ir būdą, Hlebavičiui – nesugebėjimą. 237 p. L. Koliankovskis išsisukinėja, norėdamas paneigti Mikalojaus Radvilos įtaką ir jo siekimą gauti Lietuvai atskirą valdovą. Tuščiais žodžiais (,,to meto liudijimuose”, ,,o štai kita žinia”) pasiremdamas rašo, kad mintį pavesti Lietuvą Žygimantui Augustui atskirai valdyti iškėlęs pats jaunasis karalius, čia pat vėl, kad Žygimantas Senasis.

Tik po to cituoja Orzechowskio Metraštį: ,,veikiant ir rūpinantis Mikalojui Radvilai, iš visų jėgų siekė (lietuviai, – aut.), kad tėvas jam pavestų valdyti Lietuvą”. (Agente et procurante Nicolao Radvilo, summo studio contenderunt, quo illi pater Lithuanian traderet”). Šios lotyniškos citatos į lenkų kalbą neišverčia: kas nesupras lotynų kalbos, tegul nežino, kad Mikalojus Radvila vadovavo pastangoms gauti Lietuvai atskirą valdovą, atsidalinti nuo Lenkijos, – tegul galvoja, kad lietuviai niekada nesiekė atsiskirti nuo Lenkijos.

Toks L. Koliankovskis. Netoli nuo jo Pociecha ir nemaža kitų.

Z. Kuchovičius atsisako bet kokių istorinių šaltinių, prieštaraujančių jo pamėgtoms ,,hipotezėms” – prasimanymams.

Bet kadangi nesusikompromituojant nėra kaip paneigti istorinių šaltinių, 6 p. suteikia M. Balinskiui malonę – pripažįsta jo priedų vertę, čia pat, 6 p., visą M. Balinskio monografiją išvadindamas ,,pasenusia”, ,,nekritiška”, nors ji parašyta XIX a. Tuo tarpu XVI amžiuje rašytos anonimo ,,hipotezės”, kad ir pramanytos ir bjaurios, jam visai nepasenusios ir kritiškos. Z. Kuchovičius čia šmeižtus vadina ,,tikrais faktais”, nors kitose vietose pats paneigia tuos ,,tikrus faktus”, savo ,,įsijautimą” laiko svarbesniu už visus istorinius šaltinius; kitus pamini tik tam, kad greta prirašytų kokį nuvalkiotą, iš ateistinės literatūros paimtą epitetą. Taip pasielgė žinomą karalienės Barboros pamaldumą pavadindamas ,,dziwactwo” – maivymusi.

Mat tas tretininkės rūbas, kurį ji užsivilko Dubingiuose ir nešiojo visą savo vedybinį su Žygimantu Augustu gyvenimą, paguodos ieškojimas maldoje ir ašaros visai paneigia jos vedybų aistros ir romantiškosios meilės mitą, parodo tiktai kančią dėl apkalbų, nerimą dėl pasikėsinimų: Vilniuje, Šv. Kryžiaus bažnyčioje plyta nukrenta šalia jos, staigi liga išvykstant į Dubingius, atvykus – po jos kambariu griūva rūsio skliautas.

Tie įvykiai aiškiai pranašavo, kad jos laukia pirmtakūnės karalienės Elžbietos likimas.

Z. Kuchovičius rašo XVI a. didžiosios kunigaikštienės –karalienės biografiją, tobulai ,,įsijautęs” tik į savo laiko ir aplinkos moterų elgesį. Anos epochos supratimas, ką tik žuvusios karalienės Elžbietos vietoje atsidūrusios Barboros Radvilaitės nuotaikų ir išgyvenimų suvokimas Z. Kuchovičiui svetimas, nenaudingas, todėl jo ir nėra.

Daug autorių: Orzechowskio, Rysinskis, Gornickis, Starovolskis, Okun, Stryjkovskis, Balinskis, Jasnovskis ir kiti apie karalienę Barborą rašo, parodydami jos gerą išauklėjimą, pamaldumą ir santūrumą. Todėl Z. Kuchovičius negalėjo išsiversti, neatvilkęs iš Krokuvos purvyno garsiosios Dianos di Cordona ar kitos panašios rūmų damos ,,titulo” – ,,meretrix magna” (,,didžioji ištvirkėlė”).

Jeigu Lenkijoje tokių buvo, tai kaip galėjo nebūti Lietuvoje? Reikia pasistengti, kad Lietuvos ,,džiunglėse” nebūtų gražiau kaip Lenkijos ,,nedžiunglėse”. Tas pat su karalienės Bonos burtininkėmis, rūmų tarnautoja Svinska ir šmeižtų nešiotoju Lobockiu –juos visus ,,perregistruoja” į Radvilų valdas, nors Zavichosto kaštelionaitė Svinska gal nė nežinojo kurioj pusėj Lietuva yra. O apie burtininkėmis susirūpinusią Boną Žygimantas Augustas savo laiške Radvilai Juodajam aiškiai parašė (11).

Kas ką būtų sugalvojęs, esant tokiam priešiškumui, pats Žygimanto Augusto vedybų faktas yra nepaneigiamas kunigaikštytės Barboros dorumo ir jos asmens vertės įrodymas. Jeigu nemažą patirtį santykiuose su moterimis turėjęs Žygimantas Augustas būtų gavęs pasinaudoti Radvilaitės ,,aistringumu”,kaip nori Z. Kuchovičius ir jo bendraminčiai, tai tos vedybos niekada jam nebūtų buvusios reikalingos, kaip jos nebuvo reikalingos romansuojant su Diana di Cordona, Neapolio karaliaus giminaite.

Kodėl Žygimantas Augustas slėpė savo santuoką nuo tėvų ir nuo lenkų senato? Todėl, kad jis gerai žinojo kilsiant audrą, galinčią jį nuo sosto nuversti.

Patvirkusio vyriškio aistrą bet kuri moteris gali patenkinti. Gyvenimu rizikuojama dėl didelių dvasinių vertybių, kai jos nustelbia medžiagines.

Ar sekdami Lietuva (jie siekė tų titulų), nes Lietuvoje buvo daug kunigaikščių, ar Radvilų pavyzdžiui, kurie gavę savo senatorių sutikimą, 1518 m. pasipuošė Romos imperijos kunigaikščių titulais, – norėjo tokius titulus gauti ir lenkai”.

Reikia atkreipti dėmesį, kad Lelevelis ne vieną Radvilą mini, bet rašo daugiskaitą. Į Pitsburgo monarchų konferenciją Žygimantą Senąjį buvo nulydėję trys broliai Radvilos: Mikalojus, Jurgis ir Jonas. Visi gavo šv. Romos kunigaikščių titulus: Mikalojus – Gniezno ir Medelio kunigaikščio, Jonas – Nesvyžiaus ir Olykos, Jurgis Radvila – Biržų ir Dubingių kunigaikščių titulą.

Taigi karalienės Barboros tėvas Jurgis Radvila jau turėjo kunigaikščio titulą prieš Barborai užgimstant, ne tik jai ištekant už Žygimanto Augusto. 1547 metais tie titulai galėjo būti patvirtinti jų vaikams.

Karalienės Barboros amžininkas Lukas Gornickis minėto veikalo ,,Lenkijos karalystės istorijos…” 30p. rašo: ,,Viešpaties mirusiojo karaliaus pirmosios vedybos nebuvo iš karališkųjų namų ir ne iš kunigaikščių, tik bajorų, (…) ponų Radvilų namai yra kunigaikščių namai. Pagal karaliaus ir mirusiojo valdovo malonę, krikščionių ciesorius Maksimilijonas Senasis tos ponios prosenį padarė kunigaikščiu. Bet jeigu ir nebūtų kunigaikštytė, tai turėdama tokias savybes, kokias čia ponai pasiuntiniai suminėjo, vis tiek yra verta būti karaliaus žmona ir verta būti vainikuota (16).

Kažin ar Z. Kuchovičius, prirašydamas Radviloms gobšumą, savanaudiškumą ir t.t., nežinojo apie Radvilų šeimos Vilniuje pastatytą monumentalią Bernardinų bažnyčią, apie bernardinų moterų vienuolynui padovanotus senuosius Radvilų rūmus Malūnų gatvėj, apie vyskupų rezidencijai padovanotus Radvilų rūmus prie universiteto, paskui vyskupo Masalskio perstatytus, apie jų lėšomis įsteigtą kunigų seminariją Vilniuje, Karmelitų vienuolyną, apie kitas bažnyčias, jų lėšomis pastatytas Vilniuje, Nesvyžiuje, Ščučine, Rožane, Myre, Lachovičiuose ir daugelyje kitų Lietuvos vietų; net Mozūrijoj: Lomžoj, Varšuvoj (statydino Ona Radvilaitė – Mozūrijos regentė).

Niekas jiems neįsakė milijonines sumas išleisti ne savo naudai. Jei būtų buvę gobšūs, būtų už tuos pinigus pirkęsi dvarus, brangenybes, krovę turtus savo palikuoniams,kaip tą darė kai kurie Lenkijoj, net bažnytines valdas panaudodami, ypač unitų, provosalvų.

Radvilų giminės bruožai: pasiaukojimas ginant savo kraštą, nesavanaudiška, teisinga diplomatija, net Lenkijos atžvilgiu, mokslo ir meno žmonių globa (Royzijaus eilėraštis apie bites, nešančias medų Radvilų namuose); švietimas: spaustuvės Nesvyžiuje, Slucke; literatūros, ypač religinės, spausdinimas; dosnumas vargšams: etmono Jurgio Radvilos brolis, Vilniaus vyskupas Albertas Radvila net išmaldininku buvo pramintas už gausų vargšų šelpimą (Naramovskis).

Karalienė Barbora taip pat buvo mylima už geradarystes. Nors šmeižėjai niekaip negali užsiminti apie jos gerus darbus, šiaip taip prasiveržė į spaudą, kad Krokuvos akademija jos protekcija gavo prepozitūrą Klepačo priemesty. Ir jos antkapyje įrašyta:,, Daug ji gera padarė žmonėms, negera gi niekam”.

Jos brolio proanūkis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonušas Radvila savo dvarus ir brangenybes įkeitė pirkdamas ginklus,samdydamas karius, nes rusams 1655 m. užpuolus Lietuvą lenkų trukdoma valdžia nepaskyrė pinigų tiems reikalams, nė mobilizacijos nepaskelbė.

Patys išdavę Lietuvą, išdaviku apšaukė etmoną Jonušą Radvilą, neva nutraukusį uniją su Lietuvą išdavusia Lenkija.

Nuo Mindaugo laikų juodas šmeižtų, žudymų ir persekiojimų siūlas tęsiasi per visą Lietuvos–Lenkijos santykių istoriją, lyg paskutinio Lenkijos padalinimo.

Dar ir paskutiniojo karo metu baisiai pasireiškė lenkiškai ,,sukultūrintieji” Armijos krajovos žmogžudžiai, žudydami lietuvius karius ir savo pačių kaimynus, nežmoniškai nukankinę kunigą Jakavonį, už tai, kad lietuvius mokė išlikti lietuviais, neišsigimti.

Romoje intrigos prieš lietuvius iki šių dienų nesiliauja. Apie vyskupą Martinkų voratinkliai draikosi lenkų spaudoj.

L. Gornickis pateikia į laišką žemaičių vyskupui Mikalojui Radvilai įrašytus, 1548 m. seime arkivyskupui Dzieržgovskiui Žygimanto Augusto pasakytus žodžius, kad vyskupo veikla nesiderina su pareigomis. (17).

Etmonui Jurgiui Radvilai Z. Kuchovičiaus 15 p. prirašyta: ,,užgrobė žemes, valsčius, pasinaudodamas smurtu ir suklastotais dokumentais , leidosi į apgavystes bei prievartą”.Jokių šaltinių, jokių faktų nei pavardžių nepatiekia tiems žodžiams įrodyti, nes Radvilos biografijoje to nėra. Perskaitę Lenkijos kanclerio Petro Kmitos gyvenimą S. Orichovijaus (Orzechowskio) Metraščio 1611 metų laidoj, įsitikinsime, kad tie Lietuvos etmonui prirašyti nežmoniškumai tėra glausta P. Kmitos charakteristika. Istorijoje yra žinomas Jurgio Radvilos pamaldumas: rekolekcijas atlikdavo savaitę užsidaręs vienuolyne. Negalėdamas to fakto paneigti, Z. Kuchovičius iš ,,įsijautimo” rašo: ,,turėjo už ką nors atgailauti”. Taip galvojant, tektų visus pamaldžiuosius, ypač šventuosius, laikyti nusikaltėliais. Taip pat galima pamanyti, kad autorius savo aplinkoje nematė pamaldumo be nusikaltimo.

Iš Z. Kuchovičiaus ar iš jo talkininkų malonės Radvilų giminėj atsirado ir piktadarystės, ir šlėktų terorizavimas, nors šlėktoms, turintiems lygias teises su ponais, tai buvo neįmanoma. Anot Barklajaus, net karalius negalėjo jų nubausti už nusikaltimus.

Terorizavimu turbūt pavadino Radvilų, kaip aukštųjų pareigūnų, pastangas suvaldyti iš Lenkijos atkilusių ir lenkiškai ,,sukultūrintų” šlėktų savivalę, pešantis tarp savęs ir skriaudžiant valstiečius.

Tokios Radvilų pastangos užfiksuotos instrukcijose delegatams, vykstantiems į seimą.

Yra (Trakų muziejaus archyve) reikalavimas atšaukti atgal į Lenkiją karaliaus atsiųstus inspektorius. Yra pranešimas, kad karališkojo dvaro administratorius Oborskis epidemija sergančius Semeliškių karališkojo dvaro valstiečius išvarė į mišką ir išmarino.

Mozūrijos kunigaikštienė – regentė Ona Radvilaitė buvo persekiojama už tai, kad užstojo skriaudžiamus valstiečius.

Lenkijos ,,nedžiunglių” įstatymais XVI amžiaus pradžioj buvo panaikintos valstiečių asmeninės teisės, jie padaryti vergais. To Z. Kuchovičius nepamini, nevadina terorizavimu, į jų būklę ,,įsijausti” jam neatėjo į galvą.

Mat valstiečiai nesulenkėjo, kėlė maištus prieš baudžiavą, už tai reikėjo juos ,,geležimi, ugnimi ir žudymais persekioti”.

Už privilegijas lenkams parsidavę šlėktos išdavė savo tautą, galėjo daryti ką norėjo, neturėjo būti baudžiami.

Nesusivokiančiam skaitytojui apmulkinti Z. Kuchovičius rašo: Jurgis Radvila buvęs toks sukčius, kad net su dvaru bylinėjęsis.

Jurgis Radvila bylinėjosi su karaliaus rūmais dėl užgrobtų valdų Paliesėj. Sukčium pavadintas todėl, kad bylinėjosi su sukčiais.

Žygimantas I buvo lenkų sukurstytas panaikinti d. k. Aleksandro Lietuvos magnatams duotas privilegijas, atimti valdas, kad per karalienę Boną jas galėtų paimti lenkai.

Radviloms teko daug bylinėtis, nes daug kas kėsinosi į jų valdas ir pareigas.

Lenkijos karalius Jonas Sobieskis buvo iškėlęs bylą etmono Jonušo Radvilos anūkei Karolinai Liudvikai, norėdamas konfiskuoti jos dvarus, neva dėl sulaužytos sužadėtuvių sutarties su Sobieskio sūnum Jokūbu.

Bylą svarstė seimas, gynė Lietuvos kalvinai ir Sapiegos.

Lenkai pralaimėjo, nes pateiktos sutarties data buvo diena vėlesnė negu Liudvikos Karolinos sutuoktuvių su Neuburgo kunigaikščiu data, – paaiškėjo falsifikatas.

Radvilai Juodajam Z. Kuchovičius negaili ,,lenkiškos kultūros”, mokymosi Lenkijoj.

Paskaičius Žygimanto Augusto laiškus Radvilai, aiškėja, kas iš ko mokėsi: vis paklausimai, ką atsakyti į kitų valstybių raštus, kaip priimti pasiuntinius, pareigūnus. Jeigu Krokuvoj būtų kas galėjęs suteikti geresnę informaciją, tai Žygimantas Augustas su savo patarėjais nebūtų kas savaitę siuntinėjęs pasiuntinius pas Mykolą Radvilą Juodąjį, reikalaudami skubiai atsakyti, kartais tiesiog atsiųsdami diplomatinius raštus Radvilai atsakyti (18).

Jeigu Mykolas Radvila Juodasis butų Krokuvoj mokęsis, tai nebūtų daugiau žinojęs už Krokuvos dvarionis.

Eišiškių bajorėlis Petrūnas 1558 metais gavo medicinos daktaro laipsnį Feraroj (19) taigi būtų nenuoseklu manyti, kad stambiausių Lietuvos–Lenkijos magnatų – Radvilų vaikai nematė Europos universitetų. Enciklopedijose yra žinių, kur mokėsi.

Mikalojus Radvila Juodasis buvo kalvinas. Tos religijos jis namie negavo, nei iš Krokuvos neparsinešė. Ji galėjo būti įgyta Vitenbergo universitete, kur ir jų dvarionis Košuckis mokėsi. Ten tegalėjo būti Radvilų pažintas ir pasikviestas, kaip Olizarovičius Sapiegų.

Mykalojaus Radvilos Juodojo mokymasis Krokuvoj paremtas kažkokiu neaiškiu įrašu, iš kurio J. Jasnovskis negalėjęs suprasti, koks ten Radvila įrašytas.

Z. Kuchovičiaus žodžiai ,,tarnavo Žygimanto I rūmuose”, taip pat parašyti jokių aplinkybių nenurodant. Žygimantui I buvojant Lietuvoje, Radvilų vaikai galėjo būti rūmuose, nes jų ir Žygimanto Augusto draugystė siejama su tuo metu, kai karalaitis kokių 9–10 metų amžiaus su tėvais gyveno Vilniuje.

Z. Kuchovičius pareiškia, kad Radvila Juodasis temokėjęs tik lenkiškai rašyti. Bet laiškus jam rašydavo jam sekretoriai, į Lenkiją galėjo rašyti lenkiškai, diskutuojant kad ir kita kalba. Jo laiškuose pasitaiko lotyniškų posakių (gal ten, kur lenkiškai buvo sunkiau išreikšti).

Pagaliau ta pati lenkų kalba tais laikais tebuvo slavų kalbų žargonas. Kokia slavų tarme kas kalbėjo, vis buvo lenkiškai.

Karalienei Barborai Krokuvoje prikaišiojo lenkų kalbos nemokėjimą. Patį Žygimantą Augustą mokė italas Andrius iš Sicilijos ir Opalenskis (Armales S. Orichoviči).

Z. Kuchovičius ironizuoja Lietuvos magnatų šeimų gausumą. Dorus Lietuvos didžiūnus, gausių šeimų tėvus, palyginus su ištvirkusiais, bevaikiais Krokuvos rūmų herojais; nieko kito ir neliko, kaip tik nešvankiu posakiu gintis nuo gėdos.

Radvilai Juodajam prirašytas ,,kieliškių” pramogų pomėgis iš piršto išlaužtas. Būdamas Lenkijoj, savo pusbroliui rašė: ,,būčiau laimingas, galėdamas nors vieną vežimą iš čia pajudinti, taip man įgriso tie rūmų prašmatnumai (praktyka dworska)”, žinoma, su ,,kieliškais”, kaip liudija Henriko Valvio, vainikavimo iškilmėse Vapovskio žuvimas nuo girto Zborovskio rankos.

Taip iš visur surankiotų 8-am dešimtmečiui reikalingų ,,hipotezių” – šmeižtų net vyskupui yra paties Z. Kuchovičiaus įrašytas tų bjaurybių paneigimas (vertimo 44 p.): ,,Juose (Radvilų giminėj) nebuvo matyti jokių išsigimimo požymių, kurie taip sunkiai slėgė daugelio aristokratų ir ne tik lenkų gimines”.

16 p.: ,,Istorikai pasakoja, kad knygos perpildytos ponų piktnaudžiavimo”. Nei pavardžių, nei pavadinimų, nei faktų nėra, turbūt taip pat iš ,,įsijautimo” taikoma į prof. K. Jablonskio iš teismų aktų surašytas bylas, bet jose Radvilų pavardės nėra; yra Grodzkių, Rajeckių ir kitokių.

Z. Kuchovičiaus pavaizduotą XVI amžiaus Lietuvą, jos magnatų ir jos moterų būdo aprašymą paneigia patys objektyviausi aiškiai istorijoje žinomi faktai:

1. “Lietuvos iškilimas tarp didžiųjų Europos valstybių.

2. Tik Lietuvoj, Trakuose, auklėto ir mokyto politikos vadovavimo kare Vytauto Didžiojo pasaulinio garso asmenybė.

3. Europos istorikų atsiliepimai apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, ypač Gedimino giminę: d. k. Kęstutį vadina vienu iš žymiausių ir tauriausių ano meto Europos riterių.

4. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kvietimas į kitų valstybių sostus: kvietėsi gudai, lenkai, čekai, moldavai (Dimitrą Kaributą).

5. Gretimų valstybių ir sričių siekimas sąjungos su Lietuva, arba pasidavimas jos globai.

Nuo žiaurių ir nedorų bėga, glaudžiasi prie tokių, kurie greičiau patys nukentės, negu nuskriaus kitą.

6. Lenkų veržimasis į Lietuvą. Dvarininkai Skarga, Varševickis, Bern. Maciejovskis ir daugybė žemvaldžių tiesiog per jėgą brovėsi.

P. Royzijus, būdamas šv. Jono bažnyčios rektoriumi (pirmieji jėzuitai Lietuvoje atsikėlę iš Austrijos), Skargos nei Varševickio lygi savo gyvos galvos į tą pačią bažnyčią neįleido. Po jo mirties Skarga su savo partija net jo nuosavą namą užgrobęs, kurstė riaušes prieš evangelikus, siaubė jų šventoves, mokyklas, degino lietuviškas knygas. Tokia buvo ,,lenkiška tolerancija” (32 p. vertimo).

7. Įdomus aukštosios Lietuvos diduomenės kultūros bruožas – titulų nevertinimas.

D. k. Kęstutis atsisakė Lenkijos karaliaus Kazimiero peršamos karaliaus karūnos.

D. k. Vytautas atsisakė siūlomos Čekijos ir Lenkijos karaliaus karūnos.

Kazimieras Jogailaitis kelerius metus atsikalbinėjo vainikuotis Lenkijos karalium.

Radvilos, turėdami šv. Romos imperijos kunigaikščių titulus, nepasirašinėjo tais titulais.

Su Radvilomis susidraugavęs Žygimantas Augustas ištikimybę žmonai iškėlė aukščiau ,,už visas pasaulio karalystes “, ir būtų atsisakęs karaliaus karūnos, jeigu lenkai nebūtų nusileidę.

Nebuvo lietuviams būdinga tuštybė, kol nebuvo svetimų įtakų. Radvilų, Sapiegų, Pacų, Valavičių ir kt. giminės iškilo dėl savo gabumų ir pasiaukojimo.

Turėjo būti sveikos gyvensenos, nes pramogautojai, girtuokliai ir sadistai nieko gero gyvenime nepasiekia: 146 p. : Ž. Augusto negebėjimas valdyti.

Samuelis Butkevičius Visvainas, aprašydamas palaimintąjį Mykolą Giedraitį pažymi, kad senovės lietuvių siela turėjusi būti labai graži, žemė gėlėta, jeigu šventieji miškai išaugino tokią gražią, šventą asmenybę.

8. Z. Kuchovičiaus priekaištas, kad kilmingosios lietuvės ištekėdavo už žemesnio luomo vyrų, parodo kad ,,Lietuvos džiunglėse”nebuvo džiungliškų kastų. Žmonės buvo vertinami ir renkami į aukštas pareigas ne pagal tuščią žodį – titulą, bet pagal asmens vertę. Svetimi žodžiai ,,šlėktos”, ,,ponai”, ,,bajorai” rodo, kad luomų skirtumas į Lietuvą atėjo iš svetur.

9.Karalienės Barboros nepaprastumas ir dvasinė galia, pajėgusi atitiesti palūžusį Žygimantą Augustą ir išlaikyti reikiamoj aukštumoj, kol buvo kartu su juo, jo gedėjimas visą amžių rodo jos asmenybės vertę, kartu vertę tų ,,kultūrinių veiksnių ir visuomenės aplinkos, kurioje ji buvo išauklėta”. Pats Z. Kuchovičius 7 p. tuos dalykus laiko ,,vienu iš svarbiausių motyvų” jos asmenybei susiformuoti. Ir ne tik jos.

——————————————————————————–

Išnašos:
1. Z. Kuchowicz. Barbara Radzzwillowna. Lodz. 1976.
2. Hipotezėmis – moksluose vartojamu žodžiu – Z. Kuchovičius vadina šmeižtus, kad įtikintų mažiau susivokiantį skaitytoją.
3. L.Gornicki. Dzieje w Koronie Polskiej. 1637 m. ir kitose laidose aprašo 1548 m. seimo eiga, pateikia kalbas. Z. Kuchowicz. Barbara Radziwillowna. 1976 m. įdeda mintį iš J. Jasnovskio monografijos Radziwill Czarny. 1939 .
4. J. Jasnowski. Raziwill Czarny. 1939. 40 p. MAB. Met. 377.
5. Anales Stanislav Orichovii. Dabromili. 1611.
6. L. Gornicki. Dzieje w Koronie Polskiej. 1750.
7. L. Gornicki. Dzieje w Koronie Polskiej.1750.
8. Anales Orichovii Rozolani. Dabromili 1611. p 11 .
9. Orichoviana. Oprera inedita et epitulae. 1891.
10. K. J. Turovskio išleista “Žywot smierrc Jana Tarnovskiego przas Stanislawa Orzechowskiego”. 1855. p 31 .
11. S.A.L. Lachowicz. Listy Oryginalne Zygmunda Augusta do Mikolaja Czarnego. Vilnius. 1842.
12. Seseriai Kotrynai Vilniuje susituokus su Livonijos kunigaikščiu išlydėdamas skolinosi iš jo pinigų.
13. (Subditus Fidelis Stanislai Okszyc Orzeckowski Roxolani 1698 m. Varšuvos piorių leidinys, 73 p.: “…quod te in Lithvaniam rediturum mox comitiis peractis rumor est”.Veikalas rašytas 1548 ar 1549 metais.)
14. Joannes Barelains. Icon animarum. 1680. Pirmoji laida išėjo Londone 1612 m.
15. J.Lelewel. Ortatnie lata panowania Zygmunta Starego i początek panowania Zygmunta Augusta. Warsz. 1821 m. laidos 12 p.
P.S. Istoriko J.Lelevelio senelis Vilniaus akademijos auklėtinis Augusto III buvo pakviestas rūmų gydytojo pareigoms. (Išrašyta iš “Tygodnik Illustrowanie” 1884 m. 3 tomo).
16. L. Gornicki. Dzieje w Koronie Polskej… 1750. p 30.
17. L. Garnicki. Dzieje w Koronie Polskej… 1548 m. Seimo aprašyme.
18. S.A. Lachowicz. “Listy Oryginalne Zygmunta Augusta do Mikolaja Czarnego”.
19. Vilniaus Mokslų akademijos centr. Bibliotekos pargamentas.

Apie autorę

Ona Matusevičiūtė yra gimusi 1908 m. gegužės 7 d. Jurbarko rj. (tada Tauragės aps.) Eržvilko vls., Kavolių k., vidutinio ūkininko šeimoje. 1918–1919 m. mokėsi Kavolių pradinės mokyklos 3 skyriuje (namie savųjų jau buvo pamokyta skaityti ir rašyti). 1918 m. mirė motina, jos brolis kun. Jonas Jaskevičius, tuomet Pušaloto parapijos altarista, ją, kaip mažiausią sesers vaikų, pasiėmė pas save. Būdamas nejaunas ir nestiprus, niekada neturėjęs santaupų, leido mergaitę mokytis.

,,Jei yra mano kas nuveikta, tai jo, J. Jaskevičiaus, nuopelnas”, – sako Ona Matusevičiūtė.

Kitas jo nuopelnas – tai 1918–1919 m. dalyvavimas savanorių kovose su bolševikais. Šiems užėmus Pušaloto miestelį, klebonas su partizanais pasitraukė į miškus. Kaip kunigas ginklu kovoti negalėjo, bet gerai žinodamas apylinkių miškus ir kelius (Pušaloto parapijoje ėjo savo pareigas 37 metus), nurodinėjo tinkamas vietas ir ėjo kapeliono pareigas, užstodavo sušaudyti pasmerktus belaisvius (tarp jų buvo ir lietuvių). Anie partizanų – savanorių būriai buvo Lietuvos kariuomenės 9 pulko pradžia. Pulko dešimtmečio vinjetėje yra kun. J. Jaskevičiaus kaip kapeliono nuotrauka. 1922 m. (jau gyvendamas Sudeikiuose) šešiasdešimt metų sukakties proga apdovanotas Vyties kryžiumi. Po bolševikų invazijos kiek sustiprėjęs vėl buvo paskirtas klebonu. Iš trijų pasiūlytų parapijų pasirinko Sudeikius, prie Alaušo ežero, nes laisvalaikiais mėgo žvejoti, o tenai iš klebonijos aukštelio balkono matyti dar dvyni ežeriukai ir ežerai. Kartais prieš saulei tekant keldavosi statyti tinklų.

Prie to Alaušo ežero O. Matusevičiūtė yra praleidusi visas savo gimnazijos ir universiteto metų atostogas, kartais pairkluodama ,,žvejui” valtį.

Vieną vasarą (apie 1930 metus) klebonas savo auklėtinei liepė paruošti egzaminams į vidurinę mokyklą zakristijono Girniaus sūnų. Berniukas išlaikė egzaminus. Už Atlanto pasižymėjęs filosofas Girnius, sako, taip pat kilęs iš Sudeikių; būna ir sutapimų.

Ona Matusevičiūtė, 1928 m. baigusi Panevėžio gimnaziją, įstojo mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos fakulteto Lyginamosios kalbotyros skyrių. Tais metais tą specialybę pasirinko dar du studentai: Ričardas Mironas ir Aleksandras Jankauskas–Degūnas (žuvo Gulage). Kun. J. Jaskevičius, apie dešimtį metų išklebonavęs Sudeikiuose, susirgo, išsikėlė į altariją Vyžuonose, ten 1935 m. mirė. Jo noru palaidotas Pušalote, šalia 1919 m. bendražygių kapo. Dėdei susirgus O. Matusevičiūtė studijų metai buvo nelengvi. Antraisiais metais jau buvo visai pasiruošusi išstoti iš universiteto, bet tuometinis humanitarų seniūnas a. a. Andrius Ašmantas, su kuriuo kartais bendrai ruošdavo sen. slavų kalbos kursą, nes jis turėjo vadovėlį, o Matusevičiūtė geriau žinojo slavų kalbas,– net ligi konflikto su profesūra gynė Matysevičiūtės pareiškimą gauti stipendiją. Beliko iš visų jėgų atsidėti mokytis, kad per ketverius metus galėtų išlaikyti visus egzaminus, nes ilgiau stipendija humanitarams nebuvo mokoma. Universitete O. Matusevičiūtei teko laikyti egzaminus iš lietuvių, vokiečių, prancūzų, lotynų, graikų, sanskrito, sen. germanų (gotų), sen. slavų (cerkv), prūsų, latvių, rusų, lenkų kalbų. Domėjosi hebrajų k., bet dėl laiko stokos spėjo tik susipažinti. Labai mėgo graikų kalbą, egzaminą išlaikė penketui, bet praktiškai nebesusiduriant senosios kalbos užsimiršo. Tik lotynų kalbą bedėstydama ją 1933–1940 m. Rokiškio gimnazijoje visai gerai išmoko.

1941–1946 m. dėstė lietuvių kalbą Vilniaus gudų – rusų gimnazijoje, Baltarusių seminarijoje; Amatų, Mokytojų institute (čia ėjo ir inspektorės pareigas). 1946 metų pavasario semestrą Vilniaus pedagoginiame institute dėstė lietuvių kalbos istorinę gramatiką.

1946 m. birželio 20 d. atsidūrė Vilniaus geležinkelių MGB rūsy (Mindaugo g. 5), kur jau vienoj kameroj laukė kolega Aleksandras Jankauskas–Degūnas, o ant tardytojo stalo iš jo atimti Matusevičiūtės straipsniai į ,,miško” spaudą ir aštuoneri metai už grotų.

1946–1954 m. praėjo Gulage, Uchtos kolonijos įvairiuose lageriuose.

1954–1959 m. dirbo keliuose LTSR Socialinio aprūpinimo ministerijos rajoninėse įstaigose (invalidų namuose).

1959–1990 metais dirbo Mokslų akademijos, Vilniaus mokslinėse ir M. Mažvydo bibliotekose rankraščių, bei retų, senų spaudinių skyriuose su pertraukomis, gaudama paramą iš brolio Kleopo Matusevičiaus–Girvilo (1992 m. mirė Čikagoje).

Ona Matusevičiūtė, „Voruta”, Nr. 45 (86), 1993 m. sausio 7 d.

Views All Time
Views All Time
12668
Views Today
Views Today
3

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 1 = 1