Apie spaudą, pjaunančią šaką, ir dar šį bei tą
Šįsyk – Valdemaras Kukulas, devynių poezijos knygų autorius, literatūros kritikas, eseistas, iš tų kultūros vyrų, neieškančių žodžio kišenėje, juolab svetimo. Kartais jo publicistika ar kalbėjimas atrodo kontroversiški – šiandien tuo mandagiai atmetančiu žodžiu vadinamas tiesos sakymas, bet toks jo įprotis, kaip ir stipri poezija bei veriantis ir vertinantis žvilgsnis.
Valdemaras Kukulas dabar rengia monografiją apie Paulių Širvį. Dvejų metų projektas apie legendinį mūsų poetą, su kuriuo V. Kukulas pats turėjo laimės bendrauti – tačiau tuoj pat iš asmeninio patyrimo iškilęs faktas išmuša vieną iš legendos apie Paulių Širvį kertinių akmenų – kad ir kaip kadaise mūsų pašnekovas mėgino drauge su Jonu Strielkūnu sugundyti Širvį šimtgramiui kitam, nuoširdžiam pokalbiui prie stiklelio – nieko neišėjo ir nė vieną kartą nepasisekė. Štai ir legenda apie Širvį kaip poetą alkoholiką… Vaikščiodavo Širvys blaivas, o legendą kūrė – kas?
V. Kukulas nuolatinis „Respublikos” skaitytojas, tiesa, per radiją, spaudos apžvalgą išgirdęs sudominusį straipsnį, nusiperka „Lietuvos rytą” ar „Lietuvos žinias”, beje, o dėl „Lietuvos ryto” – prieš trejus ar ketverius metus jis buvo pakankamai santūrus ir solidus leidinys, nevengiantis nei aštrių interviu (su V. Landsbergiu ar A. Brazausku), nei politinės analizės. Bet dabar subulvarėjęs, podraug su visa spauda ėmęs taikytis prie muilo operų žiūrėtojų skonio.
Paradoksas – kol visa Lietuva spjaudė į aukštąjį mokslą ir buvo nutarta, kad normaliam lietuviui užtenka Gariūnų išsilavinimo, dienraščiai išlaikė solidumą ir lygį; kai į aukštąsias ėmė veržtis jaunimo minios, kai žmonės suvokė, kad be tam tikro išsilavinimo lygio ir gylio (taip pat ir bendrojo, ne vien specialaus) šiuolaikinėje visuomenėje nepasieksi nieko, visa spauda ėmė ir subulvarėjo. O juk skaitytojas bręsta jau kitas, tuo metu jauni žurnalistai, atėję į dienraščius, verčiami vaikytis ir patys vaikosi sensacijų, vienadieniškumo (nepasižymėjęs, užmiršti, ką vakar rašė bet koks dienraštis) ir ima prasilenkti su artėjančia nauja išprususia skaitytojų karta.
Kol gaudomos sensacijos, o tiražai krinta, tada ieškoma dar daugiau sensacijų ir tiražai nukrinta dar žemiau. Nepaisoma to fakto, kad labai greitai pagrindinis potencialus dienraščių skaitytojas bus žmogus su aukštuoju išsilavinimu, kuriam reikės tikros informacijos ir rimtos analizės, dienraščiai neturės, ko jiems pasiūlyti, nebus išsiauginę naujai skaitytojų kartai sugebančių rašyti žurnalistų. Spauda neturės žmonių, gebančių kalbėti su išsilavinusiu žmogumi. Ir tai tinka visiems dienraščiams.
V. Kukulo santykiai su TV maksimaliai apriboti – save jis laiko visų pirma spaudos žmogumi, o kokį filmą pažiūri gal kartą per mėnesį. Kita vertus, niekada nepraleidžia V. Matulevičiaus laidos per BTV, „Spaudos klubo” per LRT, „Dviračio žynių” ketvirčio valandos LNK eteryje. Bet tai viskas, jei neskaičiuosime valstybės vyrų kalbų, kai Prezidentas ar kuris kitas aukštas asmuo rengiasi duoti pylos kitam aukštam asmeniui.
Daugiau dėmesio radijui, kur kultūrinio gyvenimo atspindžių daugiau ir jos geros – ypač Lietuvos radijo antrosios programos kultūrinėms laidoms, pirmadienio „Knygų piramidei”, šeštadienio dvivalandinei „Kultūros savaitei”, nepraleidžia Radijo teatro laidų, na ir, žinoma, kasdienių spaudos apžvalgų.
Pats šiuo metu rašo apžvalgas „Lietuvos sveikatai”, taip pat ir apie eutanazijos įteisinimą Olandijoje. Šaunuoliai olandai – sako V. Kukulas, bet Lietuvos sąlygomis yra kas ta eutanazija, greičiau tuo, kad jos neprireiktų, pasirūpina. Ankstyvos mirtys, savižudybės, iki gilios senatvės negalių retas prigyvena.. Politikai ir be eutanazijos galabijasi patys, anksti miršta, serga, išsimuša iš rikiuotės. Už eutanaziją balsuotų abiem rankomis, nepaisant viso šiuo atveju galinčio kilti dorybės šurmulio, tačiau akivaizdu, kad Lietuva kultūringai mirčiai dar nepribrendusi, net diskusijoms apie tai neatėjęs laikas.
Kokias knygas pašnekovas skaito, pažodžiui klausiu, formuluodamas klausimą – kokios knygos šiuo metu po ranka. Pažodinis atsakymas – Hanna Arendt, Arvydas Šliogeris, rusiška XX a. Vakarų Europos poetų antologija, Aidas Marčėnas, Darius Šimonis. Tai yra ir nauji dalykai, ir tie, kurių prisireikia, ir kurie šiaip būna šalia.
Lai ir būna – kalnai knygų kuria atmosferą, kurioje kalba radijas, poezija, Valdo Kukulo rašiklis – kompiuteriu jis nesinaudoja. Poezija ir literatūros kritika reikalauja gyvo prisilietimo, gyvo popieriaus, gyvos poezijos gyslos alsavimo. Sėkmingo buvimo pačiame epicentre! Kaip ir visada…
1979–1984 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1986–1989 m. buvo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas. 1990–1999 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas. Humanitarinių mokslų daktaras: 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų srities etnologijos krypties mokslų daktaro disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje”. Pradėjo bendradarbiauti su žymiausiu lietuvių etnologu Vytautu Bagdanavičiumi, įsteigusiu Čikagos lituanistikos tyrimo ir studijų centrą. 1993 m. stažavosi Vokietijoje. Nuo 1995 m. – VU Religijos tyrimų ir studijų centro docentas. 1996–1997 m. buvo VDU etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Taip pat skaitė paskaitas Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijose. Dėstyti kursai: Religijotyros įvadas, Religijų istorija, Lietuvių religija ir mitologija.
Nuo 1990 m. dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute Baltų kultūros skyriuje, nuo 2004 m. buvo šio skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius.
Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje.
1997 m. apdovanotas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija, 1997 m. – „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 m. – Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje), 2000 m. – Kultūros ministerijos premija už eseistiką, 2001 m. – Lietuvos Prezidentūros premija už esė Lietuvos istorijos temomis rinkinį „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.). Palaidotas Romainių kapinėse.