Antanas Juzumas (1822-1871)

Šiuolaikinio pasaulio tikriausiai neįmanoma įsivaizduoti be kompiuterių, o vaikai, atrodo, tiesiog nuo gimimo puikiai perpranta visas naujųjų technologijų subtilybes. Tikriausiai nieko nebenustebintų trijų metų pyplys, savo mažomis rankutėmis pakankamai įgudusiais judesiais valdantis pelytę ir puikiai žinantis kaip įsijungti mėgiamą žaidimą ir jį žaisti. Iš pradžių tai tik įdomi, visai nekalta pramoga. Tačiau laikui bėgant kompiuterinis pasaulis įtraukia vis labiau. Vaikas nenori kalbėtis su tėvais, retai išeina tiesiog pažaisti su bendraamžiais ir nuolatos prisėda prie kompiuterio? Visi šie ženklai aiškiai rodo, kad metas susirūpinti. Nereikia pulti į kraštutinumus ir išmetinėti kompiuterio ar slėpti jį po devyniais užraktais. Juk iš esmės tai labai naudingas daiktas. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai pasistengti suprasti, kokios priežastys paskatino kompiuterinės priklausomybės išsivystymą. Bet kuriuo atveju galima tvirtai pasakyti: jei vaikas turi stiprią priklausomybę nuo kompiuterio, vadinasi realiame jo gyvenime yra kažkokių problemų. Virtualus gyvenimas patrauklus tuo, kad ten vaikas (beje, tai galioja ne tik vaikams) – visagalis. Ten jis stiprus, protingas, išradingas, įdomus… Toks, kokiu tą akimirką nori būti. O kas vyksta realybėje? Kažkas suerzino, įžeidė ar supykdė – vadinasi, tai jau yra problema, kurios neišspręsi vienu pelytės paspaudimu ir išėjimu iš žaidimo. Čia realūs žmonės, realus bendravimas ir realios problemos. Čia turi išmokti įveikti sunkumus, nes jie niekur nedings. O tai nėra taip lengva padaryti. Tokiu atveju kompiuteris – savotiška galimybė pabėgti nuo realybės. Ten bet kurią problemą galima išspręsti tiesiog pradėjus žaidimą iš naujo.