Simonas Daukantas – Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių

TIKYBA SENOVĖS LIETUVIŲ [2]

Negal žinoti neigi senovės raštuose rasti, ar Perūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Vienok, sekantis patarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus turėjusi, kaipogi šiandien dar yra tariama į susyžusį žmogų, sako: „Tam nė saulės duktė neįtiktų“, nes kokia ta duktė yra buvusi, to negal rasti; jog saulės vyriškiu yra buvęs mėnuo, tą mums senovės daina rodo, jog saulė verkusi, ir tas yra žinoma, nesgi iki šiai dienai yra žolelė, saulės ašarėle vadinama. Sako tūli raštininkai, jog žvaigždes saulės vaikais vadinę, bet taip galėjo tėvai, savo vaikų klausiami, atsakyti, bet jų išminčiai ir kunigai kitą nuomonę apie jas turėjo, jei jų takus žinojo ir nuo jų laiko sekės, kaip tuojau regėsim.

Pikulio, arba piktojo dievo, buvusi žmona Giltinė; kokius vaikus yra turėjęs, taip pat nėra žinoma; bet kaip Smertis yra ne vienoks, taip ir Giltinė ne vienokia buvo, ką šiandien dar patarlė rodo, saiko: „Eik sau po giltinių“ arba: „Giltinių kalpa“.

Čia jau regim, kaip toli buvo atsitolinę kalnėnai ir žemaičiai nuo savo pirmosios nuomonės apie dievą Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną dievą, bet kelis dievus godoję, ką šiandien senas įpratimas kalboj patvirtina, sako: „Dievai žino, kur dingo“. Buvę jau taip pat dievų tarnai, arba kunigai, kurie ant jo garbės amžiną ugnį kūrinę. Žinoma yra kožnam, jog tie žyniai, arba kunigai, kaipo išmintingesni ir guvesni likusiojo svieto, pasidarė pradžioj per savo buklumą ir gudrybą tarpininkais tarp dievų ir žmonių, ir dėl to kiekvienos tautos pradžioje ūkės valdžia ir rėda randama yra kunigų rankose, nesgi anie visados sakės visa žinantys nuo dievo, ko buvo reikią tautai ar giminei, ir jo įsakymu būk svietą valdantys. Svietas vėl nuo savo pusės, regėdamas žynius guvesnius ir gudresnius, jų įsakymų klausė, kaipo įsakymų paties dievo, o svietas, neišmanydamas ko, nuo jų teiravos ir jautojos, kaipo išmintingesnių už save, kurie išguldė jam daiktus, nuo jo nepermanomus, jau pagal ūkės reikalus, jau pagal savo naudą, ir visados taip guviai, idant kožnoje dingstyje galėtų patys nusiteisinti, jog anie teisybę buvo svietui sakę. Neminsiu kitų jų pramonių, čia gana bus pridurti tas, kurios iki šiolei dar pasakomis yra po svietą minavojamos. Tarė žyniai svietui, jog kiekviena veislė visokio gyvio turinti savo valdymierą, kursai su savo veisle, ką norėjęs, tą galėjęs daryti. Svietas, matydamas, jog bitės, gulbės, gervės, žąsys vadovus sau. turi, it veikiai įsitėpė tą nuomonę, kurią sekdamas, atėjo ant to, jog tarp pačių šiukštinų matydamas vienus didžiai didelius, vadino juos karaliais arba valdymierais mažųjų šiukštinų, nemindamas ant to, jog tie žalčiai ir kirminai buvo kitos veislės ir retesnės, svietas tuo tarpu, rečiau matydamas, dar didžiau nusitvirtino savo įsitėpime, o regėdamas dar jų keršas krames, tarė juos su karūnomis esančius. Tą patį darė su žvėrimis ir kitais paukščiais ir gyviais. Toksai įsitėpimas ilgainiui taip paskydo sviete, jog ne vien tarp gyvų daiktų tarės regįs jų valdymieras, bet ir tarp negyvų, tai yra medžių, akmenų, upių, ežerų, lieknų ir girių. Ilgainiui tie patys žyniai pramanė, jog kokios tenai dvasios galinčios į tuos gyvus ir negyvus daiktus pasiversti ir daryti tame naujame savo būde gero ir pikto, pagal tą, kokios dvasios tenai pasitiko, piktos ar geros gyvenančios. Nuo to šiandien dar girdimos yra pasakos po svietą apie vilktrasas, apie dūšeles, dejuojančias medžiuose, upėse, ežeruose ir lieknuose; vienok ir tokiame jau nuomonės paskydime vis dar tarę vieną dievą viso to valdymieru danguje esantį, kurio visi pasauly esantieji valdymierai klausantys, ką raštininkai, penkioliktajame amžiuje gyvojantys, patvirtina.

Ilgainiui svietas, matydamas per prityrimą, jog vieniems žmonėms jų veikaluose ir darbuose bei kėtėjimuose klojas ir vyksta, kitiems, didžiau steigiantiems ir trūsiantiems su didesniu protu ir išminčia, visa, ką vien neužsiėmė nuveikti, tas nesikloja ir nevyksta, nuo ko tarė esanti galybė, kuri vieniems padedanti jų veikaluose; tą galybę vadino Laima, nuo žodžio lemti. Ta Laima turėjusi įvairius vardus arba privalumus pagal notis, kuriose pasirodė. Antra galybė, kuri visokius visų geriausius kėtėjimus ir darbus gaišinusi ir ardžiusi, tą vadinę Nelaima arba Laume. Noris jiedvi įtarliojo vienais ir tais pačiais vardais, kaip tuojau regėsim, vienok jųdviejų būdas buvo būtinai įvairus. Ir taip gerąją galybę, arba Laimą, vadino Krūvine nuo žodžio krauti, kaipogi tariama buvo brandės Krūvinė, varpų Krūvinė, šiandien dar sako: „Žiedus krauna, žiedus krauti“. Vadino Vaisgamta, jog gamtą, arba natūrą, veisė arba skalsino. Duoklė nuo duoti, Javinė nuo javų, Tyklė, jog visados tyliai laimino, be alaso, be tranksmo, vadino Žvaigždūnoke, jog žvaigždes sekė; kaipogi retai rodančiosios žvaigždės visados reiškė laimę arba nelaimę. Žvėrinė, arba Krūminė, nuo krūmo, jog medžiodami daug žvėrių sugavo. Tankiai dar Upine nuo to, kaip žuvų daug upėj sužvejojo. Gaubjavė nuo gaubti ir javų, jog javus gaubė, akalsino ir gausino. Liela, arba didelė, nesgi buvo didelė ir maža laimė, kaip šiandien dar yra tariama: „Tam daiktui, – sako, – reikia didžios laimės“ arba: „Mažą laimę šiandien teturėjom“. Jei raugas vyko, vadino ją Raugutine. Vadino Guže nuo žodžio gužuoti, arba keliauti, nesgi ji keleivius kelionėj glemžusi ir globusi nuo ojaus. Aušrą turėjo už laimę, ir taip sako: „Ant laimės mūsų pradėjo aušti“ ir taip toliau. Palaikus tokio įsitėpimo gal dar dainose girdėti. Tarė ją motrišką ir aldą esant, jos minavonei paliko iki šiai dienai lauminėjimas.
Antroji galybė, kaip sakiau, buvo priešinga pirmajai, beje, piktą daranti, todėl Nelaima arba Laume vadinama buvo; turėjo ji tuos pačius privalumus, kaip jei Laima, tiktai ant pikto, todėl vadinos Ganda nuo žodžio gandinti, jog svietą gandino, keldama žmogui nelaimingas notis arba darydama nuopuolius; vadino ją Giltine, Suka, Mogile; ir taip sakoma dar yra: „Kuri čia tave giltinė smaugia? Nuvargęs, – sako, – it laumės nujotas“. Vadino ją Kauke, arba Gauke, jog nuo vieno turtus vogė, o kitam juos davė. Vadino ją taip pat Žvaigždūnoke, nesgi tarp žvaigždžių buvo nekurios tariamos, jog jų pasirodymas nelaimę svietui reiškė. Tarė ją ne vien žmones, gyvulius, bet ir pačius medžius novijant; ir taip šiandien dar medžiuose nevykusias šakas laumšluotėmis vadina, ir taip toliau. Kas Laima arba Nelaima yra buvusi, nuo šios pasakos gal sektis.

Kana kados vargdienė žmona pagiry viena šieną grėbusi, neturėdama kur savo kūdikėlį padėti, ėmusis į medžio šakelę lopšely jį pasiejusi ir pati begrėbdama tenai prasišalinusi, noris vis širdy krūpaudama, kad paukštis jos kūdikėlį nepagautų ar žvėris kad neprarytų; tuo rūpindamos, vakarop išgirdusi balsą lopšelio linkan: „Čiučiuo leliuo, čiučiuo leliuo, netyčios darbas“. Nusigandusi žmona šoka prie lopšelio ir randa tenai kūdikėlį tyliai bemiegantį, didžiai brangiuose vystykluose įvystytą. Prasidžiugusi tuo, grįžtanti namo linksma su kūdikėliu, bet, lig į savo namelį neįėjusi, sutikusi savo susiedę didžturtę ir džiaugdamos pasakojanti jai apie laimę, kuri jos kūdikėlį buvo sutikusi. Didžturtė gobšė, skaugėdama taip didžios laimės savo susiedei vargdienei, ryto metą nunešusi savo kūdikį į pievą ir tenai į medžio šaką lopšy pasiejusi ir pati paėjusi šalin grėbti, it tarsi nieko nežinodama. Vakarop atsiliepęs auklėjančios laumės balsas pas lopšį: „Čiučiuo leliuo, čiučiuo leliuo, tai tyčių darbas“. Tad didžturtė, vildamos turtingesne tapsianti, eina prie savo kūdikio, nes jį randa tenai nuo laumės pasmaugtą bei maitkauliais apkrautą. Ir taip vienai žmonai laimė, antrai nelaimė nutiko.

Senovėj lietuvių išminčiai gyvenimą žmogaus lyginę į audeklą, kurį devynios indėvės tiekusios; vardai jų buvę: Verpėja, Metėja, Audėja, Gadintoja, rasi Mogilė, Kirpėja, Skalbėja ir Sargė; nesgi visų vardai šiandien dar nėra žinomi. Verpėja verpusi, Metėja metusi, Audėja audusi, Mogilė trukinusi jas nuo jų darbo, gailindama joms šiokius tokius niekus maloniomis ir švelniomis pasakomis taip mandagiai, jog kitos, klausydamos jos, užmiršusios savo darbą. Mogilė tuo tarpu, šioms bevampsant, gadinusi jų audeklą. Tam žmogui, kurio amžius kliuvęs į Mogilės nagą, tekusios visos nelaimės, beje: ligos, opos, nuopuoliai, ūkėj ir karėj turėjęs kentėti, barniai ir netaikos su artimais gentimis gildžiusios jam širdį, trumpai sakant, vis tas jam nutikęs, kas žmogaus amžių trumpina. Indėvė, vadinama Sarge, kuri audeklą saugojusi nuo Mogilės, tuoįtimpos grūmusis su ja ir skudrinusi kitas jų darban, pasakodama apie dorybę ir narsybę ūkės ir karės Lietuvos vyrų; bet tankiau nelabajai kaip gerajai indėvei vykusi. Žmogus, kurio amžiaus neįgavusi Mogilė, nieko pikto neprityręs šiame pasauly, bet atkaliai, visa jam klojos: meilėj ir vienybėj gyvenęs su gentimis, visados karėj pergalėjęs savo neprietelius, namie gyvenęs pakajuje, godoj ir džiaugsme, kuriam nukirpusi jo amžių Skalbėja ir paėmusi skalbti, idant baltą atduotų Aukštėjui, kursai, pasiūdinęs marškinius, vėl atdavęs mirusiajam danguje dėvėti. Toms indėvėms kiekvienas žmogus turėjęs pavestus akmenis, ant kurių aukavęs joms aukas, kaip šiandien dar yra sakoma į žmogų, didžiai sunkiai dejuojantį: „Kuri čia tave indėvė suka, arba piauna?“ Ką patvirtina skiautelė dainos, iki šiolei užlikusios: „Oi dievuti, dievuti, išskalb man amžiutį, kad skaisčias eiti galėčiau, plikas danguj nestovėčiau“ etc.

Viršiau minavojau, jog senovėj lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, per ilgą laiką neturėjo trobesių, taip vadinamų žinyčių, kuriose visuotinai susirinkę būt dievą garbinę, bet meldės ant aukštų kalnų, kuriuos auko kalnais, nuo žodžio aukauti, vadino, arba giriose ir šėtruose po visų dideliaisiais ąžuolais, visados žaliuojančiais, kurie žaliavo rasi iš didžios savo karšaties, rasi iš parėdymo pačių kunigų. Darė tą krūpaudami, idant liuosybės savo nenustotų, kuria džiaugės, nesgi regėjo, jog visos tos tautos, kurios žinyčias turėjo, jų ūkininkai nebuvo taip liuosais, kaip kad buvo kalnėnai ir žemaičiai, kaipogi regėjo jų ūkininkus išskaidytus į luomus, arba, kaip šiandien sako, stonus, vienus antriems vergaujančius; todėl, tuo įsitėpę, kaip viršiau sakiau, visus tuos, kurie tiktai norėjo jiems maldos trobesius įkurti, tuojau visus be perskyros galavo, kaipo vylėjus, kurie nori patys išsikelti ir valdymierais tapti, o svietą nuvergti; nesgi samprotavo, jog žyniai taip pataisys, jog aniems patiems visados bus gerai, o svietui vargai paliks: kaipogi svetimus apsiėjimus girs, o namiškuosius peiks ir niekins, visados svietą mokys ir niekados nieko neišmokys dėl to, idant jiems visados vergautų, kaipo guvesniesiems ir gudresniesiems. Vienok ilgainiui, noris veng nuo prašaliečių, kaip viršiau minavojau, bet bendraudamies ir bičiulaudamies apgudo jų apsiėjimais, ir jau dešimtajame amžiuje žemaičių žinyčia saloj Rusnėj yra didžiai garsi, į kurią, sako krikščionų kunigas, vienuoliktame amžiuje gyvenąs, tvino svietas nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo reikaluose, ne vien netikėliai ir pagonys, bet ir patys krikščionys grekonys, beje, gudai ir biskajai. Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba penai, norėdami su žemaičiais prekioti gintarais, kurie senovėj į auksą lyginami buvo, atėję per 100 metų pirm gimimo Kristaus jūromis pagal į Nemuno upės įtaką ir tenai saloj Rusnėj būk įkūrę žinyčią ir pavedę ją į globą savo prekės dievo, Kuronu, arba Kronu, vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę Nemuną Kronu praminę, kuri senovės raštuose visados nuo prašaleičių tuo vardu yra vadinama. Toje žinyčioj amžina ugnis rusėjusi ant garbės dievui, nuo ko, regis, ir pačią salą, kaipo šventą vietą, kurioje ugnis rusėjo, Rusne yra praminę, o patį kraštą Parusniu, gyventojus, tenai gyvenančius, parusiais, arba parusėnais. Paskui atėję teutonų vokiečiai į tą kraštą žemaičių krikštyti tą žinyčią metuose 1250 sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo išrašyti metai jos įkūrimo, būk nusiuntę popiežiui Inocentui III į Rymą.

Antrosios žinyčios, prašaleičių raštuose Romove vadinamos, toksai yra aprašas. Didelėj lygmėj pagiry stovėjęs nuo amžių aukštas ir didžiai drūktas ąžuolas, tuointimpos žaliuojąs, beje, vasarą ir žiemą, kursai buvęs šešiais kampais zomatu aptvertas, priešakinėj sienoj netoli nuo ąžuolo buvusi anga, o užpakalinėj rūsiai, kuriuose indai ir kiti įrankiai, tai lietai derantys, buvę laikomi. Dešinėje pusėj buvę rūmai, kuriuose visų vyriausias kunigaikštis, nuo prašaleičių vadinamas krivė krivaitis, arba kūrėjas, gyvenęs, po kairės tos angos buvusi gaspada (keleiviams, atėjusiems dievų maldyti. Apsukui tos žinyčios buvęs klajumas, į kurį svietas susirinkęs liuobėjęs melstis, kuriame malkinės ąžuolo medžių sukrautos stovėjusios ugnelei šventai kūrinti. Pašaliuose to klajumo buvę žynių, arba kunigų, namai ir kitų žinyčios tarnų ir tarnaičių. Pas angą buvęs aukuras, ant kurio gyvulius aukavę ir amžina ugnis, ąžuolo medžiais kurstoma, dieną ir naktį kūrinusis. Kamiene to ąžuolo buvę trys uoksai, kuriuose stovėję įstatyti trys dievai, viršiau minavoti. Perūnas vidury, Trimpa kairėje, o Pikulis dešinėje šaly Perūno. Visi užlaidyti brangiomis brangesnėmis zaslonkomis, arba užlaidinėmis. Apsukui ąžuolo buvęs šėtras, brangiomis drobėmis išsagstytas. Prieš žinyčią stovėjusios, kaip sakiau, kaukolės, ant ragotinių pamautos, dėl parodymo, jog nieksai ten negalėjo prisiartinti, galvos savo nepadėjęs. Pats tiktai visų vyriausiasis kunigaikštis kūrėjų kūrėjas tegalėjęs tenai įeiti, kurs davęs atsakus vardu Perūno klausiantiems. Ant metų šventės aukavę tam Perūnui baltą žirgą, kurį, reikiant aukauti, žynys taip nujodęs, jog nuo vargo pats žirgas pakritęs. Tam Perūnui aukavę taip pat karės imtinius, karėj sugautuosius, kaip tuojau regėsim. Visą tą klajumą didžiai plati giria nuo visų pusių klėstusi. Jei kas svetimas būt palytėjęs savo koja tą šventą vietą, tad reikėjusi jo krauju dievus užrūstintus numaldyti. Lygia dalia ir tą karoję, kurs būt toje šventoje girioj medį nukirtęs. Tą žinyčią pirma danai buvo sugriovę, paskui teutonų vokiečiai, atėję į tą kraštą svietą krikštyti metuose, kaip sakiau, 1250, iš pamato išvertė.

Trečioji, Vilniaus, žinyčia taip yra aprašyta. Vietoje, kurioje nugis stovi bažnyčia švento Stanislovo, katedra vadinama, buvęs šventas ąžuolynas, kame upelis Vylius su upe Nerim, šiandien Vilija vadinama, susineria. Tame ąžuolyne buvusi Perkūno žinyčia, metuose 1265 nuo Gereimanto, Lietuvos kunigaikščio, arba didžiojo gaspadoriaus, įkurta. Aukštis jos 45 kurpes turėjęs, o platumas 300 kurpių, pačių sienų aukštis buvęs 45 kurpės be stogo; einant nuo panerio, vieną angą teturėjusi, priešakinėj jos sienoj buvusi sukrautuvė, arba koplyčia, kurioje buvę sukrauti įrankiai, stoikai ir kiti šventi baldai, reikalingi auką, arba apierą, atliekant. Apačioj tos sukrautuvės buvęs rūsys, kuriame varles, žalčius ir kitus šiukštinus, reikalingus žyniams, laikę. Ant tos sukrautuvės, arba koplyčios, buvęs pavietis, per 48 kurpes aukščiau iškeltas už sienas. Pačiame paviety stovėjęs dievo stabas, kurį buvo parnešę iš Palangos šventosios girios. Pati sukrautuvė ir pavietis buvusiu iš plytų. Čia priešaky tos koplyčios stovėjęs aukuras, arba altorius, beje, kur auką kūrino arba gyvulius, Perūnui pašvęstus, degino. Tas aukuras turėjęs dvylika laiptų, kožna laipta buvusi per keturias kurpes su viršum aukšta, pats aukuras turėjęs devynias kurpes aukščio, o 37 platumo ketvirtainy, kurio viršus taurų ragais apkaišytas buvęs; aukštis aukuro nuo apačios iki viršaus turėjęs 27 kurpes. Kiekviena laipta buvusi pavesta kiekvienam dangaus ženklui, ant kurių kas mėnesy vieną kartą aukavę toje dienoj, kurioje saulė įžengusi į antrą dangaus ženklą, arba Zodiaką, rudenį atsitolindama ir pavasarį artindamos; ir taip aukščiausioji laipta buvusi pavesta Vėžiui, o žemiausioji Ožragiui. Ant tų laiptų tikroji auka nesikūrinusi (kaip tariama buvusi), bet tiktai paveikslai dangaus ženklų, iš vaško padirbti, beje, Levo, Mergaitės ir kiti, pastatyti stovėję tūlomis šventomis dienomis, ant kurių visados amžina ugnis kūrinusis dieną ir naktį, saugojama nuo ypatingų tos lietos kunigų, arba žynių. Vidury viršaus to aukuro buvusi įlinkmė, taip naguotai pataisyta, jog nei lytus, nei sniegas negalėjęs tenai ugnies gesyti, neigi vėjas jos blaškyti, bet atkaliai, tokioj dingsty liepsna kuo didžiau dar aukštyn tvaskėjusi. Tas aukuras turėjęs dar saviep kambarius, kuriuose taip pat laikę pašvęstus mazginius ir stotkus. Įeinant į žinyčią, buvę rūmai kūrėjų kūrėjo, tai yra aukščiausiojo kunigo ir visų vyriausiojo antveizo šventos ugnies. Ant tų rūmų buvęs apvalus bokštas, iš kurio kunigai saulės taką sekę dėl žinojimo pirmosios dienos mėnesio, ant kurios laiptos kuo metu reikia aukauti; į to bokšto sieną liuobėję Naujų metų dieną įmūravoti paženklintą plytą, kad praėjusių metų skaitlių žinotų. Gudų kunigas Mitrofanas iš Pinsko rašo, jog Gereimantas, didysis Lietuvos kunigaikštis, ketėdamas tą žinyčią strūnyti, Šventaragiui, savo tėvui, dar gyvojančiam, metuose 1263 būk leidęs į Žemaičius siuntinius pasiteirauti Rusnės, arba Panemunio, žinyčios apie likumą atenčios Vilniaus žinyčios. Rusnės, arba Panemunio, žinyčia apreiškusi siuntiniams, jog Vilniaus žinyčia tol tversianti, kol pati pagonybė pateksianti, kuri būk žinyčia įsakiusi 122 apvali plyti padirbti su įsakytais nuo jos ženklais, laimingus ir nelaimingus metus rodysiančiais, tarp kurių paskuojoji plyta turėjusi dvikežį skersį, arba kryžių, kurį, kaipo kokias dovanas, didžiajam kunigaikščiui nusiuntusi, liepdama įdėti tą ženklą į ūkės žymę, nesgi tuo reiškusi, jog, atėjus tam ženklui, krikščionys sugriaus žinyčią ir panieks senąjį tikėjimą. Tos plytos, sako minavotas raštininkas, po truputį buvusios jo amžiuje dar regimos nuo pietų pusės varpnyčios katedros sienoje, kuri per pusę esanti permūravota, senajai sudegus metuose 1399. Noris tos plytos šiandien nieko nesmilina kaip angis, vienok pritirtu yra daiktu, kad lietuviai, Vilniuje metuose 1387 apsikrikštiję, panedėly po baltosios nedėlios tą žinyčią sugriovė, tarp skaitliaus minavoto 121 plytos pasitiko ir ta, kuri turėjo už ženklą dvikežį skersį. Lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, gailėdamos savo praėjusios gadynės ir savo laimingų dienų, ryžos amžinai minavonei tos dienos, kurioje tą žinyčią buvo sugriovę, raudoti ir šventinti, kaipogi iki šiai dienai daug žmonių iš namo savo išeiti į tolimą kelionę arba ką sunkų dirbti panedėly už grieką sau turi; nes, idant paslėptų tą savo gailesį nuo lenkų kunigų, sakės jiems karaliaus dieną šventinantys.

Tokių vietų daug dar buvo, kuriose dievai šėtruose stovėjo ir šventa ugnis ant garbės jų buvo kūrinamai tarp žinomųjų šiandien tos buvo: Žemaičiuose viena, Rusene vadinama, šventoje girioj, toj pačioj vietoj, kurioje šiandien Raseinių pilis yra, nuo kuries Raseiniai ir vardą savo gavo. Antra Vilkmergės papily, Deltuva vadinama. Trečioji taip pat Žemaičiuose ant Šatrijos kalno, ant kurio metuose 1417 šventą ugnį užgesius, pirmieji krikščionų vyskupai Luokėje gyveno, saugodami, idant žemaičiai persikrikštiję slapta šventos ugnies ant kalno nebkūrintų. Ketvirtoji buvusi Palangos giriose Ginčio žinyčia, nuo jos paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama, ant Kuršo rubežiaus, kurią slapta didžiai vėlai, jau krikščionimis būdami, dar lankę žemaičiai, parusėnai ir žemgaliai, arba kuržemininkai, minėdami savo laimingas dienas ir tardami save angis broliais buvusius; bet metuose 1700 išvertė ją žuvėdai, tardami tenai girios vidury paslėptus lobius rasiantys. Visos kitos tokios vietos, kuriose amžina ugnis ant garbės dievo rusinama buvo, vadinos rusnės, nuo žodžio rusėti, arba amžinai degti, tai yra jog tenai amžina ugnis rusėjo, arba kūrinos, vienok vardai tų vietų, noris šiandien gudiškai išversti, Rosa, Raseiniai, Rusnė, Rusė tą teisybę tebstigavoja, o raštai senovės patvirtina.
Viršiau regėjom, jog ugnį per šventą turėję ir ją gerbę, kaipo pragumą, kurį Perūnas jiems buvęs suteikęs, idant šiame pasauly svieto veislė neišgaištų be ugnies; kaipogi raštininkas, gyvenęs galan septynioliktojo amžiaus, sako, jog, jam gyvojant, lietuviai, trobesiui užsidegus, nenorėję gesyti, tardami, jog ugnelė gesoma pykstanti. Šiandien Žalgirėnuose apie Pinską taip pat niekaip negesantys žmonės trobesio degančio, idant ugnelės pikčiau nesušyžintų, ir apstoję kūrenantys trobesį it laužą. Kam norint sudegus, senu įpročiu sako: „Tą ugnelė šventa aplankė“. Perkūnijos ugnį daug stigavoja iki šiai dienai, jog ožkos pienu tegalį užgesyti, kas niekų kalba yra, nesgi ir pačiu vandeniu gal užgesyti, jei ano gausiai pasitinka.

Turėję dar už šventus tūlus medžius, beje: ąžuolus, liepas ir tuos, kuriuose amalai augę. Tarp ąžuolų dėl savo didelumo ir šventumo tie yra minavojami: vieną Dionizas Poška, Raseinių žemlionų paišorius, aprašė metuose 1826, Baubliu vadinamą, Raseinių laukuose augusį, po kuriuo, regis, senovėj žemaičiai meldęsi, kad Raseinių vietoj kūrino amžiną ugnį ant garbės dievo Perūno, kuri vieta senovės raštuose yra rusne, arba rusene, vadinama, nuo to, jog tenai amžina ugnis rusėjo. Drūktis jo toksai buvęs, jog 15 vyrų patogiai galėjusi pietuoti pačiame stuobry, pats jo drūiktis turėjęs nuo apačios 19 lietuviškų mastų. Poška buvo sau iš to stuobrio trobelę padirbęs. Antras buvo paisly, ant kurio šakų teutonų meldžionys, atėję metuose 1230 lietuvių krikštyti, buvo sau pilį pastrūniję; išvirtus jam, paskui minavoti meldžionys tenai pilį įkūrė ir nuo kelmo to ąžuolo, regis, Kelme praminė, kurio drūktis 27 mastus turėjęs. Trečiasis buvęs pamary.

Ne vien tūli medžiai, bet ir cielos girios buvusios šventomis vadinamos, kuriose nevalna buvo vyties išpiauti, virbelio nulaužti, žvėries ar paukščio medžioti; žmogus galą daromas tegalėjęs tenai mukti; kaipogi žyniai, arba kunigai, patys tegalėję kirsti malką šventais kirviais; bet tame daikte raštininkai didžiai klysta, nesgi neminėja ant to, jog tos girios ir medžiai visados buvo ir iki šiai dienai yra gerbiamos ne dėl jų šventybės, bet dėl jų naudos, kaip tuojau regėsim. Ir taip, kaip neturėjo vadinti liepą savo dievo medžiu, jei šiandien, krikščionimis būdami jau nuo 400 metų, dar nenukratė nuo savo kojų vyženų. Regėjom jau viršiau, jog liepa buvo jiems pirmuoju apdaru ir butos padarga, kurią iki šiai dienai tebdėvėja; ir taip liepkauliai iki šiolei yra visų geriausiu ūkininkų žiburiu, nesgi aiškią šviesą duoda ir nesproginėja, o liepų žiedai yra visų geriausiomis bičių ganyklomis, iš kurių visų gerąjį medų ir vašką neša, kas kiekvienam per prityrimą yra žinoma: kaipogi, išskynus liepynus, ir bitės pragaišo. Klevus ir beržus gerbė dėl to, jog vasaros laiku ne vien sulą, kaipo visų skanųjį gėrimą, sau turėjo, bet pačią medžiagą ir namų padarynę iš jų sau tiekė, iš tošių ir mauknų jau stotkus dirbo, jau degutą degė. Ąžuolus, šermukšnius, ievas, putelius dėl to taupė, jog jų vaisiais ne vien paukščiai reikalingieji mito, bet dar gilėmis ąžuolo prielaidus ir paršus bariojo geriau, nekaip grūdais. Šiandien dar, jų gedaudami, sako: „Ai dievali, kame, gilele, besi paršo lašinius skaninti“, nesgi, pagal jų nuomonę, mėsa ir lašiniai skanesni esantys gilėmis penėtų prielaidų, nekaip grūdais. Taip pat ir kitus medžius gerbė dėl jų naudingų privalumų; ir taip žinoma yra, ievų žievės sukaištos visų vaisčiausia plėstra yra, kurioms žydint didžiai nekenčia jų kvapo pačios gyvatės, nuo kurių, tokiose traškančiose giriose gyvendami, ne vien krūme, bet ir kieme negalėjo nusikratyti; putelių uogomis šiandien dar gydo ugny nudegusius; ir taip, kaip sakiau, ne dėl šventumo, bet dėl jų naudos gerbė tuos medžius, nes krikščionys visa niekino, kas vien buvo nuo pagonų saugojamas ir gerbiamas, todėl tyčiodamies parašė, jog lietuviai ir žemaičiai medžius už dievus garbinantys. Kad tuo tarpu anie taip vadino, kaip šiandien kad vadina, lietos medžiais, ne šventais. Be to, dar žinoma yra, jog dideli ir seni medžiai senovėj buvo ženklais rubežių grumtuose, kuriuos saugojo kaipo šventus, nesgi už pakušinimą rubežių ženklų buvo visų smarkiausia koronė, beje, smerčio, kaipogi raštuose 15 ir 16 amžiaus mažne vieni medžiai yra randami ženklais rubežių.

Toliau rašo, jog ne vien tūlus medžius, bet ir cielus lieknus ir girias už šventas turėję, neminėdami taip pat ant to, jog tą darė iš didžio gaspadoravimo, ne iš šventybės; nesgi kas neregi, jog tokios girios jų klėtimis buvo, kaipogi tenai veisės brangūs žvėrys, beje: sabalai, vebrai, kiaunės, audinės, ūdros, juodosios lapės, kurių kailius, kaip tuojau. regėsim, išlepusiems prašaleičiams brangiai brangesniai už jūros pardavojo; arkliai patys giriose žiemą ir vasarą mito, bitės, visų naudingieji jų gyvuliai, taip pat giriose po dreves žiemavojo ir mito. Ant galo girios buvo jų pilimis ir mūrais, kurie gyniojo juos nuo visų smarkiausių neprietelių, nesgi kas drįs į traškančią girią lįsti, žinodamas tenai drąsų neprietelių sutiksiąs. Todėl jei senovėj randam nuo lietuvių gerbiamas girias ir lieknus, tad ne dėl jų šventybės, bet dėl jų naudos. Šiandien kiekvienas vienkiemis dar atmenamai turėjo sau pas kiemą liekną, kurį taupė ne dėl jo šventybės, bet dėl jo naudos, idant kiekviename atsiėjime rastų sau tenai reikalingą padargai ar padarynei medžiagą. Todėl veikiau reikia stebėtis į tokią jų išmintį, nekaip juoktis ir prietarais vadinti. Šiandien taip pat vyresnybė ne vien girias, bet ir tūlus medžius gerbia ir saugoja, neleisdama jų kirsti, ar ne mulkis tas būtų, kas tartų, jog dėl jų šventybės tą daro. Vienok nereikia tų medžių jaukti su tais, kuriuose buvo apsireiškusi kokia nebūta notis, kurios ne vien senovėj negalėjo suprasti, bet ir lig šiai dienai tebėra dar nesuprantama nuo visų didžiausių išminčių. Ir taip, išsprogus šakelei žiemos vidu sename medy, kad ji žiemą ir vasarą žaliavo, nenumanydami, nuo ko tas rados, ir tardami – ypatingai sau nuo dievų esanti leista, naudojo ją kaipo vaistą, minėdami sau tą, jog tas medis esąs, kaip jei kursai žaliuojąs Rusnės pažinyčy.

Nežinovas dar tartų, jog kalnėnai ir žemaičiai kieles, gandrus, blezdingas, varnus, arba kniauklius, šarkas, triškius, žyles ir ežius už šventus turi dėl to, jog ne vien jų niekas nevalgo, negut vaistėdamos nuo ligos kokios ar badu mirdamas, bet dar pačiuose savo namuose ar šalip namų leidžia jiems gyventi ne dėl kito ko, kaip tiktai, jog tie paukščiai reiškia žmogui malonią notį ir palinksmina jį pasiilgusį. Nesgi kurs gaspadorius varytų laukan iš savo namų tokį keleivį, kurs jam malonią naujieną į jo namus parneštų ar, beilsėdamas prie jo, padėtų jam jo namus apgerbti nuo biaurybių. Kožnas atsakys, jog to nė vienas išmintingas ūkininkas nedarytų. Tai ir toje dingsty tas pats nusitinka. Nesgi žinoma yra, jog kielė parlėkusi ledą spiria laukan, gandras parveda pavasarį, blezdinga – šilimą ir nieko pikto žmogui nedaro, bet, su juo draugėj gyvendami, džiaugias lygiai vasaros linksmybėmis. Taip pat varnai, šarkos ne vien pavokia maitas, bet reiškia žmogui vilką artinantis. Triškis jaučia jam erelį, žylė prajaučia speigą ir pūgą, ežys padeda jam pievas ir girias vokti nuo gyvačių ir kitų biaurybių. Regimai yra, jei šiandien tą daro kalnėnai ir žemaičiai, tad tą patį darė ir kitą kartą ne dėl kito kokio lyčiaus, kaip tiktai dėl to paties, dėl kurio šiandien tebdaro, gerbdami juos vienus kaipo prajovus linksmybės, kitus kaipo savo apgynėjus.

Views All Time
Views All Time
14
Views Today
Views Today
2
0 0