Pranciškus Šliužas: Mažo ūkininko šauksmas – pakilkim, vyrai ir moterys!
Garbus redaktoriau, primenu, kad esu Pranciškus Alfredas Šliužas iš buvusių savamokslių žurnalistų ir bebaigiančių padusti kovotojų. Gyvenu mažo ūkininko likimą, tačiau šalia jaučiu negerą norvegišką ir vokišką kvapą. Kaip Tamsta taikliai pastebėjote, realiai Lietuva ruošiama gyventi kitų kraštų piliečiams, todėl vis dar nenoriu pakasti ginklų ir ieškau pasipriešinimo būdų.
Pastarąjį mėnesį žaidžiau rinkimus į Seimą to nelemto R.Karbauskio grupėje, tačiau dar kartą įsitikinau, kad tokios partijos yra vieno žmogaus nuosavybė ir nepartiniam žmogui ten nėra ką veikti. Dabar grįžtu prie svarbiausio savo siekio – suburti visame mūsų krašte nuolat veikiančią referendumo struktūrą, kuri aktyvesnių piliečių sprendimu galėtų aiškiai pasakyti vadinamiems išrinktiesiems, kaip reikia tvarkyti valstybę. Dabar ūkiškai!
Spalio 14 d. įvyko referendumas labai aiškiu klausimu kiek daugiau suprantantiems žmonėms. Paikai užsispyrusiems jo rezultatas kelia siutą, o normaliai galvojantiems – netgi džiaugsmą. Galiu tik priminti, kad energetinę nepriklausomybę mes turime seniai, nes vis dar pakankamai šviečia saulė. Ji ir yra svarbiausias energijos šaltinis.
Menkai biologiją išmanantiems fizikams galiu pasakyti, kad labai tobulas energetinis mechanizmas – karvė. Ji ėda saulės dėka augančią žolę ir duoda menkesnį skrandį turinčiam žinduoliui pieno bei mėsos, kurie žmogui – svarbiausias energijos šaltinis.
Mano valstybė (ūkelis) didesnę dalį tos produkcijos išmaino į kitas energijos rūšis, tiesa, absurdišku santykiu, bet yra visiškai nepriklausoma net nuo pasaulinės finansų krizės. Kol dar Lietuva turi per 6 mln. hektarų teritorijos, būtų gera atsiminti, kad mūsų gamtinėmis sąlygomis energetiškai nepriklausomais gali būti daugiau kaip šeši milijonai gyventojų, nes vienas žemės hektaras visiškai tenkina protingesnio žmogaus energetinius poreikius.
Kas tik užauga ant žemės – dega. Kvailumas ten, kur milijonai tonų medienos, šiaudų, netgi grūdų supūdoma ir teršia aplinką gerokai labiau, nei kūrentųsi. Turintys kiek atminties galėtų žinoti, kad ikikarinėje Lietuvoje tie mūsų milijonai gyventojų ramiai darbavosi kaime ir visą energiją apdirbti laukams, pasiekti miestui, pasistatyti trobas, apsišildyti jas, prasimaitinti ir tvarkingai pagerti gaudavo iš saulės bei žemės. Žibalo, degtukų kiek prasimanydavo už bekonus ir prasmingai gyveno.
Energija gi be pėdsakų niekur neišnyksta ir tobulėjant technologijoms gali būti tik geriau panaudojama. Tad esame tikrai nepriklausomi nuo vamzdžio ar plūduro ir nereikia lia, lia.
Žmonėse dar likę sveiko proto ir tai man duoda jėgų. Juk galėtume protingai tvarkytis visose srityse, jei svarbesniais klausimais rastume bendrą sprendimą. Anuo metu, kai lankiausi Šveicarijoje, vyko referendumas labai visiems lyg ir aiškioje srityje – ar cukrų gamintis patiems, ar pirkti iš kitų kraštų. Mat toje kalvotoje šalyje mažai cukriniams runkeliams tinkamos žemės ir ūkininkams reiktų labai daug darbo bei visokių paramų, kad arbatos saldinime nebūtų problemų, tad protinga valdžia ir paklausė visų piliečių…
Mūsų stebuklingoje šalyje jau daugiau kaip dvidešimt kartų žmonės bandė visokias problemas stumti bendram sprendimui ir nė karto iniciatoriai negalėjo surinkti tų nelemtų 300000 piliečių parašų referendumui skelbti. Bjaurumas tas, kad šis skaičius įkirstas mūsų nevykusios Konstitucijos straipsnyje. Ne gana to, referendumo įstatymas prikištas tokių kvailų reikalavimų, kad ir kantriausias žmogus spjauna į organizatorių pastangas rinkti parašus.
Tad pirmiausia tvirtinu, kad Lietuva – ne demokratinė valstybė, nes joje neveikia pagrindinis teisingos santvarkos elementas – visuotinė apklausa, turinti aukščiausią įstatymo galią.
Mūsų krašte įsitvirtino baisiausia diktatūra, kai šalį valdo gaujų atstovai, pasislėpę už tariamų partijų šydo. Kur kas geresnė tvarka kaimynuose, nes ten visiškai aišku, koks asmuo viską valdo. Gi čia niekas negali atrinkti, kaip Prezidentas skirdamas teisėjus pats nuteisiamas, kaip Seimas tvirtina Vyriausybės programas, o tas buriasi tik partine dauguma. Kaip kiekvieną Konstitucijos veiksmą tenka aiškinti kaskart kitaip, kai pagrindinis šalies įstatymas turi būtį visais atžvilgiais suprantamas visiems piliečiams. Ir taip nuolat nesuprantama, kam duot į snukį.
Bolševikinė valdžia (terminas tikrai tinkamas nuo daugumos, t.y. rusiško bolšenstvo sudarymo) paaiškina, kad referendumai vyksta. Priėmėm Konstituciją, kaip katę maiše, nieko nesvarstydami, ar ji veiks ateityje naudingai (Beje, labai gerai žinau, ką daro iš kitur atvežta maiše katė į naują vietą). Išvarėm svetimą kariauną, kai jai buvo liepta išeit. Įstojom į kitos formos Š. t.y. Sąjungą, vos spėję beveik be didesnės bėdos išplaukt iš sovietinės.
Čia buvo ypač nesusieta su alaus dalinimu ir dar skalbimo milteliais, kad prisidirbus būt kaip atsipraust. O visa kita – nesvarbūs klausimai, kurie neturi būti žmonių valioje. Tad sėkmingai brendame į skolas naikindami tautą, griaudami bet kokį pasitikėjimą valstybe, griaudami savą ūkį, kultūrą, šeimą ir žengdami vis pirmyn į niekur.
Žmonės norėtų kitaip tvarkytis, tik visi bado pirštais į valdžias, pamiršę seniai, kad didžiausias galias ir valstybingumą turi jie patys. Kaip grąžinti tą pasitikėjimą savimi, jau galva neišneša. Treti metai duoduosi po Lietuvą ir ieškau ryžtingų žmonių, kurie norėtų valdingo gerumo ne tik sau, bet ir išderintai visuomenei, tačiau sekasi labai sunkiai.
Turiu iki smulkmenų apgalvojęs visus veiksmus, kuriuos būtina daryti nedelsiant, nes dalyvavau ne vienoje iniciatyvinėje grupėje referendumams rengti, beveik nuolat rinkdavau parašus, vos pajusdavau bent kiek geros minties tuose veiksmuose. Tik rezultatai buvo apgailėtini ir nuolat naikinantys bet kokią iniciatyvą.
Problema – referendumus skelbė partiniai veikėjai, norėdami sureikšminti save prieš rinkimus; klausimai nebuvo svarbiausi ir painiai surašyti, kad būtų galima visaip aiškinti; netinkamas metų laikas parašams rinkti – vasara, arba žiema; elementarios entuziastingų žmonių grupės nesudarymas pasiruošiant rinkti parašus; pinigų per daug, arba visai nėr; informacijos blokada arba dezinformacija iš biurokratijos darinių; minėtas nerealus parašų skaičius ir sudėtingi jų rinkimo lapai; ir dar daug kliuvinių, kad tik referendumas žmonių iniciatyva neįvyktų.
Pastarąjį referendumą iškovojo irgi žmonės, bet gal daugiausia vienas entuziastas. Amžina šlovė jam besiginant nuo atominės nelaimės savomis rankomis, tačiau ir čia kiek kvailų interpretacijų. Neva, referendumas patariamasis.
Net mano kaimyno arkliui aišku, kad jis turi aukščiausią įstatymo galią, tik privalomaisiais vadinami aukščiausio lygio sprendimai, kai net Seimas ar Prezidentas negali imtis tokio veiksmo, kaip keisti šalies veikimo esmę. O visa turi būti ir yra piliečių valioje.
Tik baisiausia, kai žmonės sako, kad jie nieko padaryt negali. Tada ir atrėžiu jiems – tai tu neįgalus. Galim ir privalom, jei bent kiek rūpi rytojus, o ne tik ši diena besivaikant pinigų. Primenu, kad pinigai jau seniai tapo jokia vertybe, o tik ženklu kvailybei parodyti ir veikiausiai ta mada atėjo iš Amerikos, kur indėnai perdavė viską ateiviams už spalvotus daiktus bei degtinę.
Kiekviename žingsnyje tai regiu ir dabar Lietuvoje. Ar tai būtų vadinamos užsienio investicijos, ar labdara, ar balsavimai, ar kiekvieno pensininko noras laimėti milijoną. Tad referendumo organizavimas nebus noras pasipelnyti neaiškia šlove ar pinigais. Tai demokratijos, arba protingo gyvenimo tvarkos abėcėlės pirmoji dalis. Ir nefantazuokim, nes visas planas per daug aiškus. Pirmiausiai Konstitucijoje turi būti įrašyta:
Referendumas skelbiamas, kai to reikalauja ne mažiau kaip dešimt procentų piliečių, dalyvavusių pastaruosiuose Prezidento, Seimo ar savivaldybių rinkimuose (Beje, vadinamasis antrasis rinkimų turas irgi atskaitos taškas.) Ši nuostata galėtų būti įrašyta ir Seimo narių iniciatyva.
Tačiau jau visai aišku, kad daugiau kaip dvidešimt metų toks klausimas nesvarstomas, nes partinei diktatūrai tai pražūtinga. O visa procedūra taip sudėtingai supainiota, kad bet kokiu atveju praeis galybė laiko iki ji galėtų būti įteisinta. Kad dabar kas keisis, naivu tikėtis ir būtina nedelsiant patiems imtis ryžto. Iniciatyvinė grupė jau seniai veikia, tačiau kelių dešimčių, ar šimtų žmonių maža.
Reikia bent dviejų tūkstančių minimaliai pareigingų ir nesavanaudiškų piliečių! Tai būtų taškas, į kurį atsispyrus pajudintume žemės rutulį, arba priartėtume prie objektyvios tiesos. Todėl kiekvieno, kas skaitys šias eilutes, meldžiu nedvejoti ir labai atsakingai ruoštis titaniškam darbui, ko nepavyko padaryti jau milijonams anksčiau referendumams pritarusiems žmonėms.
Kol gyvas, prašau susisiekti su manim elektroniniu paštu ar telefonu. Esu vadinamasis viešas asmuo – Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs žurnalistas, žemės ir miškų ūkio specialistas. Tiek internetas, tiek kitokie informavimo šaltiniai parodys kelią. Bemaž bet kada pasiruošęs susitikti su protingais žmonėmis ir detaliai viską paaiškinti. Mūsų grupė visai nepartinė ir niekur neregistruotina vengiant elementaraus sunaikinimo įtraukiant žmones į pragaištingą dabartinę sistemą. Tai garbės žodžio junginys, nes mitologija skelbia, kad pirmiausiai buvo ŽODIS.
Labiausiai noriu pabudinti tuos žmones, kurie bando visokiose visuomeninėse organizacijose spręsti įvairias kasdienes problemas ir lyg pasiekia tam tikrų laimėjimų. Tačiau mes siūlome gerokai kompleksiškiau tai daryti neišskiriant nei vienos gyventojų grupės, nei vienos srities. Esame tik tvarkingai į eilę surikiavę visus būsimus darbus. O paskui sieksime ir gerovės, ir atlyginimo, ir pensijos, ir teisingumo, ir kitų tikslų, nes neišsivaikščiosim po vieno veiksmo.
Būsime nuolat veikiančioje budinčioje grupėje, kad deleguoti valdžion asmenys nepamirštų, kas juos peni. Kiekvienas sudėtingas uždavinys išsprendžiamas, jeigu jam taikai supaprastinamo taisyklę arba išskaidai į sudedamąsias dalis. O tam reikia žmonių, kurie bent po valandą kasdien skirtų laiko ir pastangų šiai veiklai.
Negi čia taip sunku?! Atsiliepkit, nes laikas bėga ir sulig kiekviena diena situacija sunkėja. Rašysiu dar, jei redaktorius spausdins ne už pinigus.
P.S. Garbus Redaktoriau, jei tiktų toks stilius, kitas rašinys būtų apie žemės, miškų ir vandenų nepardavimo svetimšaliams referendumą. Galėčiau dailiai parašyt ir apie elementarią energetinę nepriklausomybę parutuliojant čia užsimintą sritį, kaip nekainuoja šildymas, maistas ar elektra. Ačiū.
2012 lapkričio 2 d.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.