Po pastatruoju metu įsiplieskusių, neapykanta ir pykčiu persmelktų politinių intrigų ir garsiai nuvilnijusių „visuomeninių“ postringavimų, visuomenės aktualijų ir naujienų portale „Slaptai.lt“ beskaitant 2012 m. vasario 27 dienos dr. Algimanto Matulevičiaus straipsnį „Esame ties riba: netramdomi „valstybininkai“ sunaikins valstybę“ ir jame „vingriai“ išguldytus samprotavimus, norom nenorom, vienas po kito kylo klausimai: kokia tikroji žodžio Valstybininkas esmė ir ką reiškia šis žodis dabartinėje Lietuvių kalboje?

Vargu ar turime kokį nors kitokį pasirinkimą, kaip dėl mūsų pačių negailestingai, beprotiškai ir nežmoniškai iškreiptų vertybinių sąvokų, grąžinti žmonėms išdidžią šio žodžio reikšmę.

Jei turime savo pačių – mūsų visų, Valstybę – Lietuvos Respubliką, tai, regis, net ir be dabartinės lietuvių kalbos žodyno suvokiame, jog žodis valstybininkas reiškia ne ką kitą, o mūsų pačių valstybę, jos reikalais bei ateitimi pasišventusiai besirūpinantį Žmogų. Lietuvos Respublikos Pilietį, didžiaja raide, Politiką ar kitą Lietuvos Respublikos Visuomenės veikėją.

Tokių, didžiaja raide iškiliai rašomų, Valstybininkų Lietuva savo istorijoje turėjo ne vieną ir net ne dešimtį, pradedant karaliumi Mindaugu, didžiaisiais kunigaikščiais Gediminu, Algirdu, Kęstučiu ir Vytautu Didžiuoju.

Valstybininkai žadino Lietuvą Nepriklausomybei ir savarankiškam vystymuisi dar iki 1918 m. vasario 16-osios dienos. Būtent Lietuvos Valstybininkai 1918 m. vasario 16 d. priėmė, pasirašė ir paskelbė Nepriklausomybės Aktą. Tokie pat pasiaukojančiai narsūs Valstybininkai sovietmečiu nepaliaujamai atkaliai darbavosi tam, kad nepamirštume, kas buvome ir kuo esą, bei kuria kryptimi privalome eiti. Šie žmonės – valstybininkai, visais laikais ištvermingai kantriai vykdė prigimtinę inteligentijos misiją: švietė ir rodė kelią ne vienai mūsų Šalies kartai.

1988 metais Valstybininkai, remiami plačiosios visuomenės, įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, atvedusį mus į 1990 m. kovo 11-ąją.

O galbūt atsirastų norinčiųjų tvirtinti, jog visi tie, kurie 1990 m. kovo 11-ąją nebodami Sovietinės imperijos bauginimų ir realių grėsmių, Vyrai ir Moterys savo parašais patvirtino ir visam Pasauliui tvirtai ir garsiai paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Atkūrimą, nebuvo Valstybininkais tikrąją to žodžio prasme?

Gal dar rasis nepasotintų ambicijų pykčiu ir pagieža persunktų demagogų, besiimsiančių drąsos tvirtinti, jog tie tūkstančių tūkstančiai žmonių 1991 m. sausio 13-ąją savosios gyvybės kaina gyvais žiedais juosusių Parlamento rūmus, televizijos bokštą, kaip prieš tai gynusių Spaudos rūmus, taip pat nebuvo Lietuvos Valstybininkais?

Galbūt atsiras drįstančiųjų teigti, kad pirmieji Parlamento rūmų savanoriai gynėjai, krašto apsaugos pajėgų kariškiai, muitininkai, pasieniečiai, teisėjai, prokurorai ir policininkai, dar 1990 metų kovo mėnesį nepabūgę viešai prisiekti atkurtąjai Nepriklausomai Lietuvos Respublikai ir nusimesti nuo uniformų sovietinės imperijos simboliką, taip pat nebuvo Valstybininkais? Ar jie neverti tokio vardo?

Lietuvai ir jos žmonių ateičiai pasišventusių Valstybininkų yra ir dabar. Jie nesiafišuoja, nesivaržo dėl tribūnų mitinguose, neorganizuoja ir neskaito žmonėms leksikos vingrybėmis ir painiais išvedžiojimais persmelktų paskaitų. Jie nesivaržo gražbilystėje, baugindami susirinkusiųjų smalsuolių minią fantasmagoriškomis pabaisomis.

Šie Žmonės kantriai, ištvermingai, tyliai ir profesionaliai dirba kasdienį savo darbą Valstybės ir jos žmonių labui.

Kas atsitiko su mūsų sąmone pastaraisiais metais? Valstybininko sąvoka, rinkėjų pasitikėjimui pelnyti saujelės valdžios ištroškusiųjų pastangomis, virtualiai baigiama paversti kraugeriškai grobuoniško pabaisos sinonimu. Ar taip yra iš tikro, kaip inirtingai stengiamasi mus įtikinti pastaruoju metu?

Nejau dabar mes- visi tie, kurie negailėdami savo sveikatos, gyvybės, šeimų bei artimųjų ateities  likimo 1988 – 1992 m., nesilankstydami,  nepataikaudami ir nesibaugindami drauge – petys petin, apgynėme savo Tėvynės Valstybingumą, dėl saujelės garsiai pašūkauti bet kuria proga mėgstančiųjų ir visomis išgalėmis viešai niekinančiųjų tuos, kurie šiandien dar tebedrįsta vadintis valstybininkais, nuolankiai užsičiaupsime ir paklusniai nulenksime galvas?

Nejau tylėsime, kai tuo pačiu žingsnis po žingsnio esame nuosekliai stumiami link paties Valstybingumo ir konstitucinės Valstybės paneigimo bei pačios Lietuvos Valstybės griūties? O gal po įvairiausių oratorių rėksmingų kalbų jau atsisakysime Lietuvos konstitucingumo ir valstybingumo idėjų?

Nejaugi bevelysime verčiau balsuoti kojomis su lagaminais rankose, šitaip iškeisdami mažos, tačiau išdidžios, turinčios nuostabiai pamokančią ir turtingą Istoriją, užtikrintai stabiliai tvirtą Valstybės ir savo pačių Ateitį, į rupią emigrantų duoną?

Nejaugi mumyse nebeliko ištvermės, kantrybės ir drąsos kasdien dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gerovei? Netikiu.

Netikiu, kad per pastaruosius kelerius metus praradome saiką ir Valstybingumo jausmą.

Netikiu, jog būtume praradę poreikį turėti stabiliai tvirtą, negandoms atsparią Valstybę, kurios visuomeniniu pagrindu esame visi be jokios išimties.

Nebijokime žodžio valstybininkas. Nesigėdinkime būti valstybininkais.

Valstybininkus niekina tie, kuriems Lietuvos Valstybingumas ir konstitucinės vertybės tėra vien tik į valdžia trukdantis prasibrauti niekalas.

Drąsiai prisipažinkime patys sau esą savo šalies, savo Tėvynės valstybininkais. Tegul valstybingumo ir jo tvirtinimo idėjos giliai įsišaknyja mūsų širdyse. Tegul kiekvieno mūsų lūpos be baimės, išdidžiai taria: Esu ir būsiu savo Tėvynės valstybininku!

Atsitieskime ir susigrąžinkime tvirtą valstybingumo troškimą Lietuvos ir savo pačių Ateities vardan.

Views All Time
Views All Time
3280
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn