Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenusikratysite.
Vincas Kudirka, 1898

Gyveni gerai ir savo gyvenimu esi patenkintas. Turi namus, didelį butą, gražią šeimą, abu su žmona einate aukštas pareigas, dirbate gerai apmokamus darbus, vaikai mokosi ir dirba užsieniuose, o nuo savo stalo nubyrėjusius valstybės trupinius gali sužerti į kokio prašytojo ar gerbėjo delną, gali užtarti kokį menkesnį valdininkėlį prieš didesnius viršininkus. Turi valdžią – gali duoti, o gali ir atimti, ir tavo vairuotojas laukia tavęs prie durų limuzine, kada paliepsi – ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, žiemą ir vasarą. Gyveni gerai.

Bet greičiau nesuplaka tavo širdis ir kraujas neužverda, kai matai kasdienę neteisybę, prarają tarp tuščios prabangos ir skurdo, kai supranti, žinai, kad jau priartėjo grėsmės lietuvių kalbai, lietuvių tautai, lietuvių žemei, pačiai Lietuvos valstybei. Gal nesupranti, gal neperpranti, gal nenori arba tavo viršininkas nepaliepė tau suvokti, kas vyksta aplinkui? Tau pakanka, kad tave garbina, kviečia dalyvauti, tu sakai kalbas iš tribūnų – nuobodžias, apskaičiuotas, tuščias ir negyvas – tu vertini ir kritikuoji šaltai ir aptakiai, giri save ir keli į aukštumas savo nuopelnus valstybei. Esi patenkintas. Ar tai todėl čia nėra tavęs?

Ar pameni? Pameni mokyklos dienas, kai tik tu ir aš iš visos klasės, tik mudu, tremtinių vaikai, grįždami namolio, galėdavome pasidalinti tuo nepaaiškinamu, nuo mažumės lydinčiu nerimu, kai vieno ir kito tėvai, užsidarę virtuvėje, šnabždėdavo apie kažką, kas tamsoje pasklisdavo kaip baimė, kaip siaubas virš suguldytų miegoti vaikų galvų. Žinojome ne viską, o ir apie savo pažeminimą tėvai pasakojo mažai. Tik žinojome, jautėme, kad esame kitokie, kad ir mums, tremtinukams, ir mūsų tėvams kiekvieną akimirką blogi žmonės gali priminti tą kaltę be kaltės, dėl kurios tėvai taip kentėjo, dėl kurios jie antrą kartą viską –  vėl – gali prarasti.

Bičiuli, broli, pameni, kaip gulėdami paupio žolėje dairėmės į debesis, piešiančius mums ateitį – daug geresnę, šviesesnę, – tikėjome – tikrai įmanomą ateitį.

Tai kodėl tavęs čia dabar nėra?

Juk nepamiršai tų dainų, kai vėlų vakarą grįždami iš etnografinio ansamblio repeticijos pusbalsiu traukdavome dainą ir nustebę pavieniai praeiviai gatvėje atsigręždavo ir šypsodamiesi lydėdavo mus žvilgsniu. Tada galėjai ne žinoti, pajusti, kokia didi, kilni tavo tauta, smurtą, žiaurumus prilygindama tik ištryptoms rūtoms, neapkenčiamus priešus grobikus vadindama nekviestais sveteliais, savuosius išgamas dažnai pasmerkdama tyla… Juk negalėjai pamiršti, kaip bėgdami nuo milicijos šokdavom per kapinių tvorą, palikę degančias žvakutes prie Basanavičiaus, Čiurlionio antkapių… Tu pamiršai? Tai todėl tavęs čia nėra?

Neįmanoma pamiršti, kaip lakstydavome iš mitingo į mitingą Sąjūdžio, didžių, viltingų permainų metais, kaip stovėjome Baltijos kely, jausdami milijoninės žmonių grandinės delnų pulsą, milžinišką tikėjimo galią, jog Tėvynė dabar bus vienodai meili, vienodai teisinga visiems savo vaikams.

Tačiau tu jau tada supratai, kad prekyba Sąjūdžio ženkleliais ir tautinėmis vėliavėlėmis yra nieko daugiau, tik puikiausias verslas, nepalyginamai vertingesnis už Sąjūdžio idėjas. O dabar tu mūsų bijai… Ir manęs. Bijai visko netekti. Ir tai visai nėra tas „viskas“, ko galėjo bijoti netekti mano ir tavo tėvai. Tavo „viskas“ – valdiška kėdė, tavo pinigai, tavo galimybė valdyti žmones, nepaisant tavo paties sugebėjimų. Tavo viskas – regalijos, maitinančios tavo tuštybę, ir pojūtis, jog daug ir kažką reiški šioje valstybėje, tikėdamasis anksčiau ar vėliau būti įvertintas dar aukščiau.

Žinau, kad tas šešėlis už milžiniško buto langų, žvilgiančių į Lietuvos Nepriklausomybės aikštę, yra tavo šešėlis. Tu stebi mus šioje aikštėje. Matai mus ir mane, vis dar nepriklausomus savo valstybės piliečius. Tu bijai būti su mumis, nes tau Tėvynė tėra pažangioji Europos žmonija, ir ne čia, o tolyn, į Vakarus nuo Vilniaus. Tokių, kaip tu, buvo visada, jų yra ir jų bus, tik laikas niekada nedirba jų, tavo naudai.

Man liūdna, bet mano lūpos jau nebeklausia, kodėl tavęs čia nėra. Tu pamiršai, nusipelnei čia nebūti. Čia tavęs ir nereikia.

Views All Time
Views All Time
22
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn