„Susidūrimas neišvengiamas, geopolitinis konfliktas tik plėsis. Jei viską darysim tik per Briuselį (o Briuselio interesai ne visada sutampa su Lietuvos), tai mes statysime save į pavojingą padėtį. Šiandien Lietuvai jau gresia valstybingumo praradimas. Šiame geopolitiniame konflikte laimėtojas, nesvarbu kas jis bebūtų, spręs mūsų valstybingumo reikalą taip, kaip jis norės. Ar mes to norime?“

Rugsėjo 2 dieną „Laisvosios Bangos“ radijuje Ginas Dabašinskas apie gresiančią imigraciją ir geopolitines aktualijas kalbino Kovo 11 –osios Nepriklausomybės akto signatarą Rolandą Paulauską.

Ginas Dabašinskas: – Ką tik laidoje kalbėjome apie politiškai nekorektišką Bavarijos vidaus reikalų ministro išsireiškimą vieno juodaodžio dainininko atžvilgiu. Šis išsireiškimas nuskambėjo pabėgėlių krizės, katastrofos akivaizdoje. Ir nors pasisakymas buvo labai geranoriškas, o žodis „negras“ pavartotas geranoriškame kontekste, bet žmonės sureagavo labai jautriai. Ne už kalnų ta situacija, kai reikės labai apgalvotai vartoti tam tikrus žodžius ir Lietuvoje?

Rolandas Paulauskas: – Kitaip tariant: „Nors mes turime galimybę nesusirgti, bet mes iš anksto pasiruošę susirgti ir jau dabar svarstome, kaip gydysimės“.

Kodėl mes visiškai nesvarstome galimybės nesusirgti, nors ši galimybė dar yra. Lietuvoje visi svarsto, tik kokius skiepus ar vaistus vartosime, nors galime išvengti ligos. Juk niekas dar neįvyko.

G.D.: – Kaip tai „galima nesusirgti“, jei pabėgėliai plūsta tūstančiais? Ir dar labiau plūs. Štai tunelis po Lamanšu jau užsikimšo, kas Vengrijoje dedasi…

R.P.: – Ne tik girdėjau, savo akimis mačiau, kaip tas atrodo, kai iš Kale uosto plaukiau į Angliją. Bet mane reikėtų labai ilgai įtikinėti, kad aš patikėčiau, jog šis reiškinys spontaniškas ir kad nėra jokių galimybių tai sustabdyti. Nes tuomet išeitų, jog šiandien apskritai nebeveikia pasienio kontrolė, valstybių sienų apsauga. Galima pagalvoti, kad užsimanė jaunimo būrys, ir eina į bet kurią Europos valstybę ir nėra jokių priemonių tą sustabdyti. Taip nebūna. Vadinasi, yra tokia politinė valia, kad taip Europoje būtų. Tada klausiu: kodėl mes tokios politinės valios čia, Lietuvoje, turime klausyti? Dar prieš keletą metų klausiau, „ar yra per didelė kaina už buvimą Europos Sąjungoje?“. Jeigu atsakome, kad nėra per didelės kainos,tuomet susirgsim viskuo, kas yra numatyta.

G.D.: – Geriausia būtų susirgti europietišku atlyginimu.

R.P.: –Viltis susilyginti atlyginimais skamba juokingai. Juk kad atlyginimas susilygintų su vokiečio reikia, kad mes gamintume kažką tokio, ko vokiečiai negamina. Nes atlyginimas mokamas už konkretų darbą, už paslaugą. Visi tie, kas svajoja, jog atlyginimai susilygins ….

Bet grįžkim prie pradinės temos. Pirmiausia, mes niekuo dėti dėl kolonijinės Europos Sąjungos valstybių praeities. Dabar jos moka už tą praeitį. Antra, jos moka už chaoso kėlimą Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Juk jos kėlė tą chaosą, tai kodėl už tas klaidas turėtume mokėti mes?

G.D.: – Dabar mes esame klubo nariais, o klubo nariai dalijasi atsakomybe ir našta solidariai.

R.P.: – Jei klubo nariai šiandien šoks į šulinį, turime kartu su jais šokti?

G.D.: – Mes turime interesų. Rytų kaimynas neprognozuojamas ir tik klubas gali tą neprognozuojamumą sumažinti iki minimumo.

R.P.: – Stop, stop. Ar taip jau neprognozuojamas, tas Rytų kaimynas? Tai – pirma. O antra, jei jis tikrai norės mūsų atžvilgiu atlikti kokius nors agresyvius veiksmus ir tam susidarys sąlygos, tai bus jau naujos geopolitinės situacijos išdava, kurioje mes nereikšime nieko… Mano supratimu, Rytų kaimyno atžvilgiu šiandien mes elgiamės visiškai nelogiškai ir tik didiname tos agresijos pavojų. Jeigu jau apie tai kalbame, pasakysiu taip: dėl savo geografinės padėties mes esame geopolitinio konflikto zonoje. Geopolitinis konfliktas numato ir karštą proceso fazę. Jei yra konfliktas ir kova, bus ir nugalėtojas. Kas bus tas nugalėtojas, šiandien pasakyti negalėčiau, to niekas nežino. Bet mes savo veiksmais jau užėmėme vienos iš konflikto šalių poziciją.

G.D.: – Jei laimės ana pusė, tai mūsų tiesiog neliks. O jei laimės toji, į kurią mes visokeriopai integruojamės, tai mes turime priimti pabėgėlius ir suteikti jiems pastogę.

R.P.: – Galima ir taip kelti klausimą. Tačiau tokiu atveju iškyla klausimas, kur didesnė grėsmė, ar labai hipotetiška iš to Rytų kaimyno, ar visiškai reali, kuri ateina dabar su visiškai naujais reiškiniais. Rytų kaimyno grėsmė per šimtą metų buvo ir čia pat, ir išorėje, ji svyruoja. O ta, kuri ateina su naujais reiškiniais – ji nebeišsprendžiama.

G.D.: – Bet juk ir aš galėčiau pasakyti, kad tai nauja grėsmė hipotetiška, o štai iš Rytų kaimyno per pastarąjį šimtmetį vienaip ar kitaip nukentėjo trečdalis mūsų žmonių: žuvo, prarado sveikatą, turtus ir t.t. Čia – faktas, todėl dėl to diskutuoti sunku.

R.P.: – Taip. Tačiau diskutuoti galima kitame kontekste. Kodėl ta agresija 1940-aisiais apskritai įvyko, kokios buvo jos ištakos? Tuomet viskas tikrai neatrodys taip vienareikšmiškai, kaip šiandien pateikia mūsų žiniasklaida.

G.D.: – Jei reikalas būtų lietęs tik mus, tai gal ir suprasčiau. Bet juk visos trys Baltijos šalys pakliuvo į vienas gretas, vadinasi, buvo bendresnių procesų…

R.P.: – Mes labai nutolstame nuo pagrindinės temos, bet jei šnekame apie Antrojo Pasaulinio karo išvakares, tai neužmirškime, kad Tas Rytų kaimynas keletą metų derėjosi su anglais ir prancūzais dėl Pabaltijo saugumo iš Hitlerio Vokietijos pusės. Tos derybos vyko keletą metų. Bet galų gale anglai su prancūzais nusprendė, kad Pabaltijo saugumas jiems nesvarbus. Ir šiandien, praktiškai prieš Trečiąjį Pasaulinį karą, mes vėl atsiduriame panašioje situacijoje. Vėl vyksta geopolitinis konfliktas, šiame žaidime mes vėl esame pėstininkai, bet vietoje to, kad iš konflikto pasišalintumėme, mes į jį veliamės. Čia – ne mūsų konfliktas.

G.D.: – Apie tai aš ir bandau kalbėti. Mano galva, nemažai žmonių Lietuvoje neteisingai galvoja, kad įmanoma nusišalinti. „Jūs priėmėte mus į NATO, į Europos Sąjungą, eseme klubo nariai, bet dabar eikite sau, mes nemokėsime už jūsų kolonijinę praeitį “? Taip nebūna. Arba tu dalyvauji procesuose, arba ne.

R.P.: – Lenki visai į kitą pusę. Pavyzdžiui pasakysiu, kaip aš pasielgčiau, šiandien būdamas valstybės vadovu. Aš pasiūlyčiau Rytų kaimynui nepuolimo paktą ir tarpusavio interesų subalansavimą. Manau, kad Rytų kaimynas šiandien į tokį susitarimą mielai eitų.

G.D.: – Koks dar „interesų subalansavimas“, jei viską balansuoti galime tik per Briuselį?

R.P.: – Jei tu viską darysi tik per Briuselį, o Briuselio interesai ne visada sutampa su Lietuvos, tai tu ir statai save į pavojingą padėtį. Šiandien Lietuvai jau gresia valstybingumo praradimas. Tuo noriu pasakyti, kad šitame geopolitiniame konflikte laimėtojas, nesvarbu kas jis bebūtų, spręs mūsų valstybingumo reikalą taip, kaip jis norės. O aš, kaip vienas mūsų valstybės kūrėjų naujame etape, nenoriu, kad tokia galimybė – kai kažkas sprendžia mūsų valstybingumo reikalus – iš viso atsirastų.

G.D.: – Tai, ką jūs kalbate – hipotetiniai dalykai. O aš atkreipsiu jūsų dėmesį, kaip iš tikrųjų vyko tie tarpusavio susitarimai.GAZPROM,-as atskirai susitarinėdavo su šalimis ir nulupdavo dešimt kailių iš devynių. Kai dėl trečiojo energetinio paketo pradėjome derėtis per Briuselį, tuomet ir gavome žymiai geresnes sąlygas. Su tuo skaitytis ir pripažinti juk verta?

R.P.: – Pirmiausia – dėl dujų kainos. Ji yra „pririšta“ prie naftos kainos. Kai su GAZPROM,-u tarėsi dėl dujų tiekimo, buvo susitarta dėl kainos formulės. Dujos Lietuvoje šiandien atpigo ne dėl laivo Independence, ir ne dėl to, ką pats sakai. Dujos atpigo todėl, kad vos ne trigubai krito naftos kainos pasaulio biržose. Dujų kaina tiesiogiai priklauso nuo naftos kainos. Tie, kurie sako kitaip – arba apgaudinėja, arba patys nežino.

Dar dėl Vokietijos pozicijos GAZPROM,-o atžvilgiu. Štai Bulgariją Jungtinės Valstijos ir Briuselis privertė atsisakyti „Pietų srauto“ projekto. O ką padarė patys vokiečiai? Ogi patyliukais susitarė dėl dar dviejų vamzdžių tiesimo prie Šiaurės srauto. Ir vokiečiai dabar tampa Rusijos dujų skirstytojais visai Europai. Kitaip tariant, jie „išdūrė“ Pietų Europą. Ir čia – ne hipotetiniai dalykai, o kasdienybė. Kol bulgarai dabar skaičiuoja nuostolius, vokiečiai įgauna dar didesnę įtaką, skirstant dujas visai Europai.

Dar kartą grįžtu prie dabartinio geopolitinio konflikto, nes tai – ypatingai svarbus dalykas. Mano akimis žiūrint, susidūrimas neišvengiamas, tas geopolitinis konfliktas plėsis. Duok Dieve, kad reikalas neprieitų iki atominio ginklo. Prieštaravimai tarp konflikto šalių – neišsprendžiami ir abiems pusėms gyvybiškai svarbūs. Vienintelis šansas Lietuvai išlikti – į tą konfliktą nesivelti, neužimti jokios pozicijos. Ir jeigu mes bijome, kad Rytų kaimynas mūsų atžvilgiu turi kažkokių planų, pasiūlykim jam sutartį, kurioje jis deklaruotų, jog mums neturi jokių pretenzijų. Kuo tai yra blogas planas?

Originalas: http://www.laisvojibanga.lt/category/is-esmes/

Tekstą užrašė ir redagavo

Kazimieras Juraitis

Šauksmas

Views All Time
Views All Time
39
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn