Analizė, grįsta faktais ir sveika nuovoka

Įžanga. Teatras krepšinio aikštelėje. Sarkastiška fantazija su neišgalvotais personažais.

Na, pagaliau. Pagaliau sulaukėme reakcijos į referendumo iniciatorių pastangas atkreipti valdžios vyrų dėmesį į šalyje bręstančias problemas. Pagaliau „antieuropiečiai“ gavo, ką nusipelnė – valdžios žiniasklaidos dėmesį (jungtuką „ir“ praleidau sąmoningai, kad nekiltų painiava, kieno yra kas, t.y. kas yra kieno… ar kaip ten… na, nesvarbu). Ir net Olimpo kalno gyventojai pakirdo iš gilaus miego. Pats Dzeusas pagrūmojo pirštu, jam antrino ir kiti Dangaus valdovai.

Komedijos ir tragedijos mūzų Talijos ir Melpomenės kaukės | Wikipedia.org pav.

Na, mielieji, ir įvarėte Jūs mums visiems baimės: kur Jūs buvote dingę paskutinį pusmetį? Aš viską suprantu – kasdieniai rūpesčiai dėl Tautos gerovės atima be galo daug energijos ir laiko, bet, brangieji, negalima kelti pavojaus visai egzistencinei realybei vien dėl savo užimtumo tuo, kas Jums atrodo esą be galo svarbu. Šiandien svarbu, rytoj – žiūrėk, pasikeis politinė situacija, ir viskas, ką kūrėte iki tol, į nieką pavirs. Pamenate, K. Donelaičio „Metuose“ kaip parašyta: „Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto“. Taip kad nepradinkite ilgam. Mūsų nervai ne geležiniai ir, be to, mes juk su Jumis esame vienas kūnas – kaip ne kaip.

In ir Jan | Wikipedia.org pav.

Oi, atleiskite. Aš turbūt nepaaiškinau gerbiamam skaitytojui, ko čia taip „įsipergyvenau“. Matote, reikalas yra tas, kad mes visi gyvename dualioje Visatoje. T.y. aplinkoje, kur veikia du pradai: In ir Jan, moteriškas ir vyriškas pradai, tamsa ir šviesa, blogio ir gėrio jėgos. Ir šios dvi jėgos yra būtina ir tiesiog neišvengiama Kūrėjo plano dalis. Šios dvi jėgos viena kitą papildo ir viena be kitos tiesiog egzistuoti negali. Žinau, kad mūsų šiurkščiame pasaulyje sąveika tarp šių jėgų sukuria tokį priešiškumą, kad net kibirkštys kyla. Na, bet per tai mes tobulėjame ir tobulėsime tol, kol sugebėsime įveikti tik mūsų sąmonėje esantį šių dviejų jėgų tarpusavio priešiškumą.

Gal ne visai suprantamai paaiškinau? Pabandysiu kitą pavyzdį. Visi žinome, kas yra baterija, arba tai, kas liaudyje vadinama „batareika“. Joje yra du poliai: „pliusas“ ir „minusas“. Ir elektros srovė teka tik tuo atveju, jeigu yra abu poliai. Įsivaizduokite, jeigu staiga pradingsta pasaulyje „minusas“. Viskas – „šakės“. Kaip minimum – neturėsime elektros, kaip maksimum… na, turbūt jau užteks gąsdinimų. Be to, manau, kad esmę supratote.

Ir dar. Mielieji mano referendumo oponentai, reikėtų padirbėti su pasipriešinimo referendumui išraiškos formomis – tikrai dar yra kur tobulėti šiuo klausimu. Kad ir argumentacija. Na, kiek galima kartoti tą pačią nuvalkiotą tiesą, kad referendumą organizuoja Kremliaus statytiniai? Iš tiesų jau net ir žvirbliai ant tvorų turbūt iš tos grėsmės juokiasi. Sugalvokite gi, ką nors naujo, šiuolaikiško. Nes jau nuobodu darosi.

Tiesa, buvo ir pavykusių argumentų, pavyzdžiui, toks „referendumas naudingas didiesiems lietuvių dvarininkams – žemvaldžiams“. Neįrodoma ir visiška mistifikacija. Bet tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie tuo patikėjo. Čia buvo geras. Pažaisti su amžinu lietuvišku pavydu ir baime, kad tik kaimynas lietuvis negyventų geriau negu aš.

Kas dėl „antieuropinio“ argumento, kad tikrasis referendumo iniciatorių tikslas yra išstoti iš ES. Hmmm…? Na, net ir nežinau. Kažkodėl neįtikina. Kaip pasakytų teatro guru Stanislavskis: „NE-TI-KIU!“. Tam tikrai, nedidelei visuomenės dalelei šis argumentas gal ir sukeltų pagrįstą baimę, bet ji būtų trumpalaikė. Žinoma, iškraipyti ir bandyti parodyti, kad yra kokių nors „tikresnių“ referendumo šalininkų siekių, negu jie patys deklaruoja, reikia, netgi būtinai reikia. Bet reikėtų ko nors tikresnio, ne tokio suvelto ir visiškai iš piršto laužto. Nežinau, ko. Pagalvokite patys. Juk Jums už tai pinigai mokami, galų gale.

Ir dar vienas dalykas. Na, nors dėl įvairovės, praskieskite šiek tiek savo propagandą ir teigiamais rašinukais apie žmonių laisves, apie tai, kad Jūs palaikote demokratišką visuomenės iniciatyvą kelti jai rūpimus klausimus. Suprantu, kad koktu apie tai kalbėti ir to nenuslėpsite, bet reikia. Suprantate – taip reikia. Tiems, kas nesuprato, bus nubraukti biudžete numatyti asignavimai naujiems rašikliams pirkti. O ten, kaip žinote, – šešiaženklės sumos. Taip kad… patys suprantate…

Ir dar – kas pakišote Prezidentei nekoreguotą Landsbergio tekstą dėl referendumo? Profesoriui tai kas. Jam kadencija iki gyvos galvos. O Prezidentei juk rinkimai už mėnesio. Jai liaudies akyse patraukliai atrodyti reikia. Tegul ir paskutinį sykį. Ir iš viso – jos dabar į referendumo reikalus nevelkite. Tegu ir toliau važinėja po ligonines ir susirūpinusia veido išraiška tikrina sanitarinių mazgų būklę. Tikrai graudina. Iki ašarų.

Beje, jau įsisenėjusi bėda. Skubiai reikia naujų aktorių. Na, kiek gali Gentvilas, Auštrevičius ir Masiulis vieni žaisti? Jie irgi žmonės. Jiems irgi stresas. Juk pavargti gali. Įleiskite dažniau į aikštelę Butkevičių. Visai neblogai pasirodė. Lyg ir neišgąsdino žmonių, kad jų nuomonė niekam nerūpi, ir tuo pačiu pasakė, kad atliks su jais aiškinamąjį darbą, mat anie nieko nesuprantą. Ir juokingiausia tai, kad aiškinamąjį darbą apmokės tie patys, kuriems bus „plaunamos“ smegenys. Che, che, che… Visada žavėjausi tikrų profesionalų žaidimu. Bet jie vieni viso žaidimo neištemps. Turite juk gražaus jaunimo. A. Lukošių įleidote į aikštelę. Na, padarė keletą metimų, bet visi pro šalį. Apsižodžiavo aikštelėje ir pradingo. O kodėl ilsisi Užkalnis ir Ramanauskas? Jie tai tikrai negali skųstis iškalba ir fantazijos stoka. Tegul fantazuoja iki soties, iki pykinimo – eterio laikas juk apmokėtas.

Ir paskutinis dalykas. Mielieji mano, kažką reikia daryti su Konstitucijos tvirtove – Konstituciniu Teismu. Niekas juo jau nebetiki. Ta tvirtovė jau seniai nebe tvirtovė ir kaip Trakų pilis „pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai“. Apie moralinį pagrindą jau net nebekalbu. Na, koks gali būti autoritetas įstaigos, kuri 2011 metais pasakė: „negalima šeimos susieti tik su santuoka“. Ir sulygino poras, davusias vienas kitam priesaiką prieš Dievą ir šiaip kartu gyvenančias. Na ką Jūs, brangieji. Juk čia Marijos žemė. O Jūs taip ėmėte ir vienu mostu priesaiką prilyginote visiškam nuliui. Negalima taip staigiai. Pirma reikia žmones paruošti. Ekspertus iš užsienio pakvieskite, jeigu patys nežinote, kaip tai padaryti. Tuo pačiu bus kam išleisti tą milijardą, kurį iš pensininkų paėmėte. O ir tas nuskambėjęs sprendimas dėl nukirptų algų atstatymo. Tikrai perlenkėte lazdą. Oi, gausite atgal. Aš viską suprantu, kad reikėjo atstatyti tik saviems. Na, bet nereikia to daryti taip demonstratyviai. Yra juk tų būdų, ne man Jus mokinti. Tai ko tada stebitės, kad KT salvės, jog Europos teisė yra aukščiau visko, jau nieko nebeįtikina. Galvokite. Galvas juk turite ne tam, kad į pilvą lapų neprikristų.

Tai tiek, mielieji, tam sykiui. Pavargau aš su Jumis. Čia tokios perspektyvos atsiveria parduodant žemes užsieniečiams. Tokie pinigų maišai už tų pirkėjų nugarų stovi. Suprantu, kad tie pinigai tik popierius, bet štai užsieniečiai nesnaudžia ir randa dar tokių, kurie žemę į popierių keičia. O Jūs vis vietoje trypčiojate. Na, žodžiu, artimiausiam pusmečiui darbo turite. Ir nebandykite vėl pradingti už horizonto. Juk turi kas nors aukotis ir atlikti neigiamo personažo vaidmenį.

Nuo autoriaus

Ilgai gyvenau visiškai nesidomėdamas tuo, ką veikia mūsų valdžia ir vadovaudamasis principu „aš netrukdau Jums, Jūs netrukdykite man“.

Giedrius Misevičius | Asmeninė nuotr.

Iki tam tikro momento abi šalys gyveno darniai ir draugiškai – viena kitai neįkyrėdavo ir buvo kas sau. Tiesa, laikas nuo laiko atlikdavau pilietinę pareigą ateidamas į kokius nors rinkimus. Dažniausiai mano pasirinkto kandidato neišrinkdavo. Todėl, savo nuosavo atstovo valdžioje, galima sakyti, neturėjau, bet dėl to ir nesijaudinau. Žodžiu, viskas vyko nykiai ir vienodai iki 2013 metų rudens, kada prasidėjo parašų rinkimas referendumui.

Tiesą sakant, jau ir anksčiau akį rėžė tam tikros tendencijos, kurios na, niekaip nesiderino su liberalų pasakomis, kad laisva rinka galų gale viską sustato į savo vietas ir tada visi gyvena ilgai ir laimingai. Šios pasakos vis nepateikdavo save patvirtinančių įrodymų. Priešingai, kaupėsi faktai, kurie netilpo į jokius rėmus ir neturėjo paaiškinimo. Bet galų gale, kadaise įgytos žinios, studijuojant inžinieriaus sistemotechniko specialybę, matyt, pradėjo duoti vaisių, ir giliai pasąmonėje padriki faktai pradėjo dėliotis į vientisą dėlionę. Ir negaliu pasakyti, kad vaizdas dėlionėje man patiko.

Jūs, žinoma, galite nesutikti su tuo, kas šiame straipsnyje bus išdėstyta. Kaip ir kiekvienas žmogus, turite laisvą valią tikėti tuo, kuo norite tikėti, su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Neversiu Jūsų patikėti. Spręskite patys. Aš tik pabandysiu pažvelgti į šiandieninę situaciją Lietuvoje per amžinųjų vertybių prizmę. Per tai, kas yra patikrinta laiko ir kas išliko nepakitę per daugel amžių.

Analizuodamas nevarginsiu Jūsų sudėtingais terminais ir įmantriais išvedžiojimais. Tuo labiau, kad tiesos suvokimui visiškai nereikalingos kokios nors sudėtingos teorijos, kurias supranta tik labai siauras specialistų ratas. Tokiu atveju taptume per daug priklausomi nuo grupelės žmonių, kurie uzurpuotų teisę į absoliučią tiesą. Beje, istorijoje taip ne kartą jau yra buvę ir tęsiasi iki pat šių dienų. Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Jeigu nemoki paaiškinti paprastai, vadinasi, pats nepakankamai supranti“. Taigi, pasitikrinsiu savo supratimo lygį kalbėdamas paprastai.

Kiekvienas iš mūsų pats gali panorėjęs atskirti, kas sako Tiesą. Tereikia paklausti savęs. Nuraminti savo protą, mintis ir paklausti. Tai taip paprasta ir natūralu. Ir didžiausia bėda, kad atsakymų mes bandome ieškoti pasitelkdami savo Protą, kuris tarnauja mūsų Ego ir sako mums tai, ką mes norime girdėti. Tikrąją tiesą žmogus jaučia ne protu, o širdimi. Tada, kai tylaus širdies balso neužgožia aplinkui mus tvyrantis triukšmas ir begalinė rutina, neleidžianti nė akimirkai stabtelėti ir atsikvėpti.

„Visos paslaptys labai paprastos, nes Tiesa paprasta, tai paprasčiausias dalykas pasaulyje, kaip tik todėl mes jos ir nepastebime.“

„Sekite savo sielos impulsais, bet ne proto, nes tik siela atsiliepia Tiesai, o protas prisiriša tik prie išorės.“

Šri Aurobindo (1872–1950), indų filosofas, jogas, poetas…

„…tiesa yra pamatas visko kas gera ir didinga.“

„Tiesa yra mūsų pačių viduje. Tai yra slapčiausias kiekvieno mūsų centras, kuriame gyvena tiesos pilnatvė. Kiekvienas piktadarys širdies gilumoje žino, kad elgiasi neteisingai, nes melo neįmanoma palaikyti tiesa.“

Mahatma Gandhi (1869–1948), politinės nesmurtinio pasipriešinimo taktikos pradininkas

„Menkadvasiai – tai žmonės, kurie pažįsta tiesą, bet ją teigia tik tiek, kiek ji derinasi su jų interesais, o jei nesiderina, jos atsisako“.

„… sakyti tiesą yra naudinga tam, kuriam ji sakoma, bet žalinga tiems, kurie ją sako …“
Blezas Paskalis (1623–1662), prancūzų filosofas, matematikas, fizikas

„… iš esmės visada buvo draudžiama tik tiesa.“
Frydrichas Nyčė (1844–1900), vokiečių filosofas, rašytojas

„Viskas praeis, viena tiesa teliks.“
Fiodoras Dostojevskis (1821–1881), vienas žinomiausių rusų rašytojų

„Pats pavojingiausias melas – tai truputį iškreipta tiesa.“
Kristofas Lichtenbergas (1742–1799), vokiečių rašytojas

Pasakyta prieš šimtmetį, kelis, ar daugiau. Ir vis dar aktualu. Pasakyčiau daugiau, aktualu kaip niekada. Atrodo – gyvename informacijos amžiuje. Spustelk klavišą, ir internetas paslaugiai pasiūlys žinias iš įvairiausių pasaulio kampelių. Tik iškyla klausimas, – kiek galima šia informacija tikėti. Matome daugybę prieštaringos ir net aiškiai melagingos informacijos pavyzdžių. Turbūt tai neturėtų kelti nuostabos. Juk internetinėje erdvėje taip pat vyksta informaciniai karai, kurių aukos esame mes su jumis.

Tokioje aplinkoje kaip niekada svarbu tampa gebėjimas atskirti, kas yra tikra, o kas tik taip atrodo ar dedasi toks. Ir čia mums į pagalbą gali ateiti laiko patikrintos, neturinčios vidinių prieštaravimų, amžinos tiesos.

Ką gi, pradžioje teks išsiaiškinti keletą dėsningumų, egzistuojančių gyvojoje gamtoje. Šie dėsningumai yra pamatiniai visos gyvybės egzistavimo principai. Ir viskas, kas jais neparemta ar jiems prieštarauja, – pasmerkta sunykti.

I. Pasaulio vientisumas

Gyvename Pasaulyje, kuriame viskas tarpusavyje yra labai glaudžiai ir subtiliai susiję. Kiekviena Gamtos dalelė atlieka savo funkciją, sąveikauja su kitais Gamtos kūriniais ir papildo viena kitą. Nėra nei vieno nereikalingo Gamtos kūrinio, kuris būtų ir veiktų tik savo siaurų interesų labui.

Žmogus su šaknimis | Dail. John LeMasney, 365sketches.org (cc)

Paklausykime ką kalbėjo vienas iš didžiausių XX amžiaus mokslininkų:

„Kiekvienas rimtas Gamtos tyrinėtojas kokiu nors būdu turėtų būti religingas žmogus. Kitaip jis net įsivaizduoti nesugebės, kad tie be galo subtilūs tarpusavio ryšiai, kuriuos jis stebi, yra ne jo paties sugalvoti. Bekraštėje Visatoje aptinkama be galo tobulo Proto veikla. Įprastas manęs, kaip ateisto, įsivaizdavimas – didelė klaida. Jei šis įsivaizdavimas kilo iš mano mokslinių darbų, turiu pasakyti, kad mano darbai yra nesuprasti… Be reikalo daugelis, žvelgdami į XX amžiaus katastrofas, graudena: „Kaip Dievas tai leido? Taip. Jis leido. Leido mūsų laisvę, bet nepaliko mus nežinomybės tamsoje. Gėrio ir Blogio pažinimo kelias nurodytas. Ir žmogui teko pačiam mokėti už klaidingus pasirinkimus“ (Albertas Einšteinas; 1879–1955).

Taigi, pirmasis principas – visa ko vientisumas. Egzistuoja be galo subtilūs ryšiai tarp visko, kas gyva. Jūs reikalaujate moksliškai pagrįstų įrodymų? Deja, tokiu atveju mes įsileistume į sudėtingiausią mokslinę diskusiją be pabaigos. Šis fenomenas iki galo ne tik nėra įrodytas, bet ir nėra išsamiai ištirtas. Jeigu tai iš viso įkandamas riešutėlis šiuolaikiniam mokslui. Nepaisant to, šis dėsningumas veikia. Veikia labai paprastai ir nepriklausomai nuo mūsų noro ar nenoro pripažinti jo egzistavimą.

Kaip manote, ar radijo bangos egzistavo iki jų atradimo? 1880 m. velsiečių kilmės amerikietis Deividas Hjūzas pademonstravo Londono karališkosios draugijos atstovams primityvų kibirkštinį siųstuvą, bandydamas įrodyti elektromagnetinių bangų egzistavimą. Draugijos atstovai jį sukritikavo, esą tai ne bangos, o indukcija. D. Hjūzas savo darbo nebetęsė. O kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo teisus.

Mokslo yra užfiksuotas bei žinomas „šimtosios beždžionės“ efektas. Japonijoje, Kosimos saloje, gyveno kolonija laukinių beždžionių, kurias 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokslininkai maitino saldžiosiomis bulvėmis (batatais) mėtydami jas po smėlį. Beždžionėms patiko batatai, tačiau nepatiko smėlis, esantis ant jų. Gyvūnai nevalgė purvino maisto. Ir štai kartą 18 mėnesių patelė Imo suprato, kad gali šią problemą išspręsti nuplovusi batatą. Ji šio triuko išmokė savo motiną ir kitas beždžiones. O kai išmokusių plauti batatą beždžionių skaičius pasiekė 100, visos beždžionės gyvenusios toje saloje ir net kitose aplink esančiose salose staiga, be jokio atrodytų išorinio postūmio, irgi pradėjo plauti bulves.

Atrodytų, nieko antgamtiško. Tačiau reikalas tame, kad keletas mokslininkų grupių stebėjo beždžiones keliose skirtingose salose. Ir vienu metu, kai beždžionių, išmokusių plauti batatus, skaičius pasiekė tam tikrą ribą (sąlyginį skaičių 100), visos beždžionės visose salose ėmė valyti batatus. Turint omenyje, kad tarp jų nebuvo absoliučiai jokio kontakto, šį fenomeną paaiškinti labai sunku.

Ir tai įvyko su visomis Japonijos beždžionėmis, net zoologijos soduose. Nors nėra žinoma, bet gali būti, kad ir visame pasaulyje, tačiau tokie globalūs tyrimai nebuvo daryti. Kaip paaiškinti šį fenomeną? Daugelis sieja šį reiškinį su informaciniu Žemės ar kosmoso lauku. Mokslininkai paskelbė išvadas. Jų nuomone – tam, kad kokia nors populiacija (pavyzdžiui žmonija) gautų (įsisavintų) naują informaciją ar padarytų kokį nors atradimą, būtina kritinė būtybių (žmonių), kurie visi ieškotų atsakymo į iškilusį (iškeltą) klausimą, masė.

Tiesą sakant, manau, kad šios mokslininkų išvados yra tik ledkalnio viršūnėlė. Ir kad egzistuoja visaapimantis ryšys tarp visko, kas gyva. Jeigu Jūs asmeniškai to nepripažįstate, tai dar nereiškia, kad tai daro mažesnę įtaką visų mūsų gyvenimams. Kas neabejotina – tai, kad šitoje srityje mūsų laukia dar daug pritrenkiančių atradimų.

Išdrįsiu teigti, jog egzistuoja ryšys ir su vietove, kur žmogus gimė. Galite tai vadinti prielaida, o galite – intuityviu žinojimu. Apie tai galima spėti ne tik iš tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių specifinės kūno sandaros – odos spalvos, plaukų, akių formos ir t.t., bet ir prisitaikymo valgyti tai vietovei būdingą maistą. Yra darbų, kuriuose įrodinėjama, jog žmogui sveikiausia valgyti maistą, užaugintą vietovėje, kur jis gimė. Pavyzdžiui, daugiau naudos lietuviui duos kadagio uoga, užauginta Lietuvoje, o ne Makedonijoje. Ir atsisakydami taip rūpestingai mums paruoštos Gamtos dovanos mažų mažiausiai patys save silpniname ir naikiname. Galbūt kas nors tik to ir siekia?

Ryšį su gimtine liudija ir nostalgija, kurią jaučiate išvykę ilgesniam laikui svetur. Kol kas negirdėjau, kad kas būtų sėkmingai „išsioperavęs“ šį jausmą. Jį galima kurį laiką prislopinti intensyviu darbu, dar intensyvesniu laisvalaikiu ar adrenaliną keliančia veikla. Bet tai vis tiek lieka su jumis. Ir primena apie save kiekvieną kartą, kai šiek tiek nurimstate nuo nuolatinio „bėgimo“.

Kita vertus, stebina mūsų valdžios užsispyrimas ir tokios neklystančios pozicijos demonstravimas žemės pardavimo klausimu. Iš kur tas žinojimas? O gal Pasaulyje yra sėkmės pavyzdžių, kai Tauta pardavė savo namus: žemes, vandenis, miškus – ir po to išliko bei oriai ir turtingai gyveno? Sakote, tai – pati naujausia ir moderniausia teorija, kuri kol kas dar neturi patvirtinimo? Tai gal palaukime 20–30 metelių ir pasižiūrėkime kuo kitoms tautoms pasibaigs šis eksperimentavimas su savimi? O tada ir nuspręsime.

A… tiesa. Juk laikas nelaukia. Popieriniai pinigai tiek ilgai neištemps, pavirs makulatūra, bus perdirbti į tualetinį popierių ir panaudoti pagal paskirtį. Tada bus sunkiau valstiečius lietuvaičius įkalbėti savo žemes išmainyti į šį visada likvidų turtą. Ir pinigų kaina bus kaip popieriaus. Kažin, kiek ritinukų reikės pakloti už 1 kv.m. derlingos žemės? Todėl viską reikia „prasukti“ staigiai ir demokratiškai, kad po to galima būtų visus priekaištus atremti „geležiniu“ argumentu – „tokia buvo laisva Tautos valia“.

Pirmoji tarpinė išvada:

Įvertinant tai, kad viskas pasaulyje yra susiję ir egzistuoja ypatingas žmonių ryšys su vietove, kurioje jie gimė, peršasi išvada: Lietuvos žemių, miškų ir vandenų išpardavinėjimas bet kam ir bet kaip – tolygus savanoriškai galūnių ar kitų savo kūno dalių amputacijai. Tiesa, pardavus organus, po to galėsime raminti save atsiradusiomis papildomomis finansinėmis galimybėmis investuoti į invalido vežimėlį ar psichologo pagalbą. Kartais žmonės išgyvena ir be galūnių bei kai kurių vidaus organų. Galėtume ir mes pabandyti. Tik apie kokią gyvenimo kokybę tada galėsime kalbėti? Kita vertus, dalis, savanoriškai save atskyrusi nuo visumos, tampa negyvybinga.

II. Dalis tarnauja visumai

Išsiaiškinome, kad visa Gamta, taip pat ir žmonės, veikia kaip vientisas organizmas, kuriame kiekviena jos dalelė atlieka savo funkciją. Ir kas nutiks, jeigu ta dalelė sugalvos savo asmeninius tikslus išsikelti aukščiau visumos gyvybinių tikslų?

Paimkime kaip pavyzdį žmogaus organizmą ir panagrinėkime kaip jis veikia. Jeigu sutrinka kokio nors vieno organo funkcija – papildomą krūvį perima kiti organai. Perima papildomą krūvį net ir tuo atveju, jeigu tai ilgainiui juos pačius susargdina. Dalis aukojasi dėl visumos. Toks yra vienas iš pagrindinių principų, vyraujančių funkcionuojant žmogaus organizmui. Ir tai yra pagrindinis visos Gyvybinės veiklos principas.

Rankų ratas | www.lovethatmax.com nuotrauka (cc)

Kas nutinka, kai žmogaus organizme apsigyvena parazitas, susirūpinęs tik savo siaurais asmeniniais interesais, bet gyvenantis viso kūno sąskaita. Bet kuris medikas Jums iš karto atsakys – įsijungs natūrali apsauginė organizmo reakcija ir parazitas bus sunaikintas. Jeigu ne, organizmui gresia sveikatos sutrikimai.

Ar galėtumėte įsivaizduoti situaciją, kai mūsų kepenys pareikalauja lygių galimybių ir teisių su inkstais? O gal plaučiai, pasijutę nepakankamai įvertinti, panorės savo interesus iškelti aukščiau kitų organų? Pareikalaus padidinto dėmesio sau ir įves kvotą deguonies tiekimui kaip politinio poveikio priemonę demokratiškai organizuotame kūne? O gal visi susirinkę būrin balsavimo būdu nuspręs, kas ateinantį ketvirtį atliks širdies darbą? Ir širdis surengs konkursą, ir tieks kraują tam, kas pasiūlys geresnes ekonomines sąlygas už kraujo pumpavimą? Absurdiška, ar ne?

O kodėl atrodo absurdiška? Ar ne dėl to, kad mūsų visuomenės gyvavimo principai per daug nutolo nuo gamtoje esančių? Taip nutolo, kad nebežinome, kas yra tikra, nebenorime tikėti neįtikėtina tiesa ir mieliau renkamės į tiesą panašų melą.

Dažnai girdime apie neginčytiną atskirų individų teisę parduoti savo žemę užsieniečiams ir pasipelnyti iš tokio puikaus sandorio. Tik yra vienas skirtumas, kai žemę valdo ir dirba lietuvis ir kai ją valdys užsienietis. Lietuvis, dirbdamas ir gaudamas pelną, jį palieka Lietuvoje. Čia jis statosi namą, perka automobilį, dažo tvorą, kerpasi, eina į teatrą. Trumpiau tariant – uždirba pats ir sudaro galimybę kitiems šalies gyventojams dirbti bei uždirbti. Užsienietis pelną išsiveža į savo namus ir ten tuos pinigus išleidžia.

Todėl žemės pardavimas užsieniečiui nėra toks jau vienareikšmiškas veiksmas. Jis sukuria pasekmę – ekonomiškai silpnina Lietuvos gyventojus ir Lietuvos valstybę. O asmeninės naudos siekimas, tuo pačiu silpninant savo šalį, atitinka visus parazitinės veiklos požymius.

Antroji tarpinė išvada:

Visos tos gražios kalbos apie lietuvaičių žemvaldžių teisę parduoti savo žemes užsieniečiams yra ne kas kita kaip parazitinės veiklos propagavimas. Veiklos, kuri savo esme prieštarauja visos valstybės interesui, nes likusiai visuomenės daliai yra ne tas pats, kam bus parduota žemė, miškai ir vandenys, kas ir kokiais principais remiantis juose bus daroma. Ir leidus plisti parazitinei idėjai neribotai, rezultatas yra žinomas – viso organizmo (valstybės) mirtis… kartu su pačiu parazitu…

III. Dramblio aprašymas

Turbūt sutiksite, kad norint priimti teisingą sprendimą, reikia kiek galima išsamiau išsiaiškinti visas aplinkybes tam, kad matytumėme situaciją visą, o ne jos dalį. Iš tiesų, keistokai atrodytų, jeigu padėvėtą automobilį pirktume tik patikrinę ar pakankamai pripūstos jo padangos ir nekreipdami dėmesio į „keistus“ garsus, sklindančius iš greičių dėžės.

Aklieji ir dramblys | XX a. pradžios iliustracija

Senovės indų pasakėčioje „aklieji ir dramblys“ pasakojama apie grupę aklųjų, kurie, liesdami dramblį, bando aprašyti, kas tai yra. Vienas liečia dramblio koją, kitas straublį, pilvą, uodegą ir pan. Po to kiekvienas iš jų pasakoja, ką patyrė liesdamas dramblį. Pirmasis, lietęs dramblio koją, sako, kad dramblys atrodo kaip medžio kamienas. Antrasis, lietęs dramblio pilvą, pasakoja, kad dramblys yra siena. Trečiasis, lietęs ausį, apsiputojęs įrodinėja, kad dramblys tai – vėduoklė. Ketvirtasis, lietęs dramblio uodegą, įrodinėja, kad dramblys yra virvė. Penktasis, lietęs iltį, aiškina, kad dramblys – tai ietis. Ir šeštasis, lietęs straublį, labai išsigandęs pareiškia, kad dramblys yra gyvatė. Prasideda įnirtingas ginčas, nes kiekvienas aprašo dramblį skirtingai ir tuo pačiu nė vienas nėra teisus.

Žemės pardavimo užsieniečiams šalininkai vis mėgsta kartoti tuos pačius argumentus: „didžiulė nauda ją pardavusiems žmonėms“; „užsienio investicijos“; „laisvas kapitalo judėjimas“. Viskas lyg ir gražu, bet pabandykime pažvelgti į šiuos argumentus ką tik išdėstytos išminties šviesoje.

Neabejotinai, toks esminis veiksmas, kaip žemių, miškų ir vandenų pardavimas, turės daugiaplanių ir daugiasluoksnių pasekmių. Viskas nepasibaigs tik vienkartinės išmokos už parduodamus turtus gavimu. Ir nėra nė vieno Lietuvos gyventojo, kuriam ilgainiui tas neturės įtakos. Net jeigu Jūs gyvenate mieste, neturite savo dirbamos žemės ir šiuo klausimu iš viso nesidomite. Tai per daug svarbus klausimas, kad būtų galima taip lengvabūdiškai apie jį kalbėti.

Trečioji tarpinė išvada:

Tie, kurie kalba apie didžiulę naudą ir investicijas pardavus užsieniečiams Lietuvos žemes, miškus ir vandenis, pasako tik vieną dalį ir nutyli apie kitas pasekmes. Taip mums bandoma įrodyti, kad dramblys yra vėduoklė.

Giedrius Misevičius

Views All Time
Views All Time
27
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn