Laisvės premijos laureato,  garsaus rusų disidento Sergejaus Kovaliovo kalba, pasakyta LR Seime 2012 m. sausio 13 d. (pagal lrytas.lt)

Visų pasaulio šalių valdžia turi nustoti meluoti. Tai vakar Seime minint Laisvės gynėjų dieną pareiškė žymus žmogaus teisių gynėjas rusas Sergejus Kovaliovas, kuriam įteikta pirmoji Laisvės premija. S.Kovaliovo kalbą pateikiame kiek sutrumpintą.

„Aš suprantu, kad tai ypatinga premija, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą teikiama, tačiau vis dėlto kyla štai koks klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą: ar tai mano premija?

Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas aukojo savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui, arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą.

Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi ir jie buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad jie nėra ištikimi okupantams.

O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant jiems dar gyviems.

Tie žmonės nelabai gerai žinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime. (…)

Tai – bendra premija

Tačiau labai svarbi priežastis skirti šią labai garbingą premiją kam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kuriam pasisekė ką nors padaryti, padaryti ką nors dėl mūsų bendros laisvės. Tačiau kam?

Galbūt teisingiausia būtų skirti šią premiją šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurie 1991 metų sausio 14 dieną išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją.

Vienais skaičiavimais, jų buvo pusė milijono vien Maskvoje, kitais, kuklesniais, skaičiavimais – mažiau. Štai tikrieji laureatai.

Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkst. nežinomųjų. Suprantama, kad kas nors ją turi priimti. Taigi man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę ką nors padaryti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai”, kitiems lietuviškiems leidiniams, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje.

Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už mūsų bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.
Manau, kad tuo galėčiau ir baigti savo kalbą. Tačiau leisiu sau išsakyti dar keletą padrikų replikų apie tai, ką manau apie Lietuvos laisvę. (…)

Okupantai – ne tik bolševikai

Tuomet, daugiau kaip prieš 20 metų, manęs nepalikdavo mintys, kuriomis pasidalydavau galbūt tik su dviem, trimis pačiais artimiausiais draugais. Aš labai džiaugiuosi, kad garsiai jų neišsakiau, nes dabar suvokiu, kaip tada smarkiai aš klydau.

O šios mintys buvo maždaug tokios: istorinis likimas susiklostė taip, kad pastaruosius metus, kai dar vyravo komunistinė tironija, mes buvome kartu, kaip ir vienoje šalyje.
Mes – okupantai ir jūs – okupacijos aukos. Dabar yra viltis visiems mums įgyti laisvę – ir okupuotiems, ir okupantams.

Aš ne prisiversdamas kalbu apie save, apie savo vadinamąją sovietinę tautą, kaip apie okupantus, nes tai yra rimtas supaprastinimas, jeigu mes manysime, kad okupantai tik bolševikai.

Okupantai – ne tik bolševikai. Okupantai ir tie, kurie leido bolševikams prieš 70 metų ir visus tuos 70 metų ar daugiau kaip pusę amžiaus viešpatauti tokioje didelėje šalyje. Tai ne teisinė kaltė, tai moralinė, istorinė kaltė, tai kolektyvinė kaltė. Tai pirmiausia rusų kaltė, o rusams priklausau ir aš.

Mes leidome sau toleruoti tironiją, mes leidome sau, kad mūsų dauguma tą tironiją sveikino. Mes leidome, kad mūsų cerkvės melstųsi ir šlovintų tironiją ir tironą. (…)

Būta pavojingų svajonių

Bet štai atėjo vilčių metas. Tai tos mintys, kurias aš viešai išsakau pirmą kartą. Aš tada galvojau – šalyje pakvipo laisve. Tai bus ilgas kelias, sunkus kelias ir bus daug išbandymų, galbūt netgi tragiškų.

Štai Baltijos šalys tuoj tuoj išeis iš Sovietų Sąjungos ir įgis dėl mūsų kaltės prarastą savo valstybingumą. Ar nebūtų geriau, jeigu jos – priešingai – liktų šios valstybės sudėtyje ir taptų mūsų avangardu visiems stengiantis išsilaisvinti?

Tai būtų avangardas, nes šiose šalyse dar neužmiršta ta laisvės atmosfera – jos vis dar išsaugojo savo europietišką esmę. Kas, jei ne jos, galėtų išmokyti mus, visus likusius, būti žmonėmis?
Dabar aš aiškiai suvokiu, kiek tokie mano samprotavimai buvo nesubrendę ir netgi, sakyčiau, pavojingi. Aš suprantu, kad paniekintas teisingumas turi būti atkurtas. (…)

Valdžia turi nustoti meluoti

Kas vyksta dabar? Dabar laisva, ne be trūkumų, galbūt ir su rimtais trūkumais, apie kuriuos buvo čia kalbama iš šios tribūnos, tokia Lietuva žengia nauju europietiškos integracijos keliu.

Aš manau, kad tai yra pats viltingiausias, pats būtiniausias dabartiniame pasaulyje kelias. Štai kodėl. Laisvė nedaloma. Negali būti tikrosios laisvės nė viename Žemės taške, kai tiek daug kitų teritorijų vis dar engiamos arba valdomos tironų, arba jos yra pavojingo paklydimo kelyje, kaip tai vyksta musulmonų pasaulyje.

Atėjo laikas, kai tautiniai prioritetai yra nepakankami, o kartais netgi pavojingi.

Atėjo laikas, kai reikia labai aiškiai pasakyti valdžios atstovams bet kurioje Žemės šalyje: gana meluoti, gana tarti žodžius apie universaliąsias vertybes, kaip šamano užkeikimus. Niekas tais užkeikimais nebetiki. Jūs sakote viena, o darote kita.

Atėjo laikas veidmainiškiems politikams išrauti šiuos žodžius, atėjo laikas rimtai suvokti šiuos žodžius, šias sąvokas ne kaip užkeikimus, o kaip tikruosius gyvenimo principus. (…)

Kas nepasveikins V.Putino?

Neseniai buvau Prancūzijoje. Ten mane priėmė organizacija Rusijos krikščioniškasis studentų judėjimas. Aš kalbėjau kaip visada: jog laisvė nedaloma, kad dabar kalbama apie globalias sąvokas, apie pilietinę atsakomybę, jau ne apie nacionalinę atsakomybę, o apie globalinę. Mes – pasaulio piliečiai.

Mano kalbos klausėsi pusė ausų, jie nenorėjo suvokti to, ką sakiau, tai buvo jiems kaip laukinio kalbėjimai. Manęs paprašė pateikti pavyzdžių.

Pasakiau, štai pavyzdys. Rugsėjo 24 dieną Maskvoje paskirtas naujasis prezidentas, kurį karūnuos kovo mėnesį. Jūs žinote, kuo jis vardu, jūs žinote, kad jis nelegitimus, kaip buvo nelegitimus visus savo aštuonerius valdymo metus, kaip jo sekėjas, perėmęs iš jo valdymą, taip pat nelegitimus, nes tai vyksta šalyje, kurioje nėra laisvų rinkimų.

Negali būti legitimi valdžia, kur nėra tikro teisingumo.

Negali būti legitimi valdžia šalyje, kurioje vėl įdiegta cenzūra, dabar kur kas gudresnė, geriau maskuojama netgi negu Sovietų Sąjungoje. Jūs žinote, kad Rusijos valdžia nelegitimi, jūs žinote, kad sąvoka „perėmėjas” – tai nedemokratiška sąvoka, tai „monarchijos” sąvoka. (…)

Dabar, tariau, pasakykite, kas iš jūsų politinių lyderių nepasveikins pono Vladimiro Putino, kai jis kovo mėnesį bus išrinktas? Pasakykite, kas bus tas žmogus?

Atsistojo vienas klausytojų, nustebęs, truputį pasipiktinęs, skėsčiojo rankomis ir pasakė: bet juk tai protokolo reikalavimai. Štai ir esmė. Jums svarbiausia universali vertybė, ir tuomet nereikia kalbėti apie tai, kad žmogaus teisės yra pagrindinės universalios vertybės šalyse, kurioms jūs ir atstovaujate.

Tai truputį supaprastintas, galbūt juokingas epizodas, tačiau, mano nuomone, jis iliustruoja tai, apie ką aš šiandien bandžiau pakalbėti. Ir būtų gerai mums visiems siekti: atsisakyti protokolo ir nemeluoti, kai meluoti reikalauja protokolas.”

Atkaklus žmogaus teisių gynėjas

  • S.Kovaliovas gimė 1932 metais Ukrainoje. 1969 metais tuometėje Sovietų Sąjungoje jis įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti, aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius „Dabarties įvykių kronika”, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”.
  • 1974 metais S.Kovaliovas buvo suimtas ir teisiamas Vilniuje. Jis kaltintas antisovietine agitacija ir propaganda, septyneriems metams ištremtas į gulagą Permės regione, vėliau trejus metus praleido tremtyje Kolymoje.
  • S.Kovaliovas dalyvavo įkuriant žmonių teisių sąjungą „Memorialas”, skirtą Sovietų Sąjungos politinių represijų aukoms atminti ir reabilituoti.
  • 1993 metais jis įkūrė judėjimą, o vėliau partiją „Rusijos pasirinkimas” (dabar – „Demokratinis Rusijos pasirinkimas”).
  • 1995 ir 1996 metais S.Kovaliovas buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai.
Views All Time
Views All Time
3048
Views Today
Views Today
1
0 1
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn