Laisvės sąvokos šaknys

Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mastytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotas. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą.

Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvaraus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno absoliučių monarchų apribojimus kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos remėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.

Nors atrodo, kad laisvės idėja yra stipriai įsišaknijusi, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ši sąvoka jau gyvuoja daugiau nei du šimtus metų. Per šį laikotarpį, kuris beje yra pats dinamiškiausias periodas žmogaus istorijoje, labai daug kas pasikeitė. Radikalūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai apvertė Europos gyvenimą aukštyn kojom. Jei XVII-XVIII amžiaus politiniai teoretikai turėtų galimybę stebėti mūsų realijas, jiems ko gero nebūtų lengva susigaudyti, kur prasideda asmeninė laisvė ir kur piktnaudžiavimas galia. Dramatiški buities pasikeitimai dažnai išmuša individą iš vėžių ir verčia jį pakeisti įprastą mąstyseną. Todėl pravartu būtų panagrinėti ar liberalios demokratijos kompasas dar veikia taip gerai kaip prieš du šimtmečius. O galbūt kokie nors netikėtai pakilę vėjai nustūmė Vakarų demokratiją nuo jos anksčiau nusibrėžto kurso?

Didžiausias pavojus laisvei – koncentruota galia

Bet pirmiausia reikėtų giliau panagrinėti tas prielaidas, kuriomis remiasi moderni demokratijos sąvoka. Švietimo periodo politiniai mąstytojai priėjo išvadą, kad didžiausias asmens laisvės priešas yra valdančiųjų sukaupta galia ir turtai. Tuometinė valdančioji aristokratija monopolizavo galią ir materialinius išteklius, ypač žemę. Prieš ją ir buvo imtasi teorinių priemonių. Sukonstruotas valstybės modelis, kuris garantuotų valdžios susiskaldymą, tam tikra prasme kontroliuotą anarchiją o iš esmės silpną valstybę. Liberalios demokratijos valstybėje turėjo nuolatos konkuruoti trys pagrindiniai valdžios elementai — vykdančioji, įstatymus leidžiančioji ir teisinė, kad nei viena negalėtų sukoncentruoti visą galią savo rankose. Tam tikras autoritetas buvo suteiktas konstitucijoms. Laisva spauda, formuojanti visuomenės politines pažiūras, papildomai kontroliavo valdžios veiksmus. Pagal tų laikų mastytojus, valdžios pagrindinis uždavinys ribojosi teisėjavimu tarp piliečių ir galios balanso išlaikymu. Lordas Acton, tiksliai nujautė XIX amžiaus politines nuotaikas, kai jis pastebėjo, kad galia gadina žmogų, o absoliuti galia absoliučiai sugadina jį.

Kai kurie individualios laisvės autoriai, pvz., Jean Jacques Rousseau ir Thomas Jefferson, buvo įsitikinę, kad demokratinė santvarka gali klestėti tiktai mažose, homogeniškose bendruomenėse. Jų piliečiai būtų žemdirbiai, gaunantys panašias pajamas. Šie radikalūs demokratai manė, kad didelių miestų aplinka, kurioje vyrauja stambi prekyba ir finansai, negali būti palanki terpė demokratijai.

Tarptautinių santykių srityje daugianacionalinės imperijos nebuvo palankiai traktuojamos, nes joms išlaikymui reikėjo sutelkti milžiniškus kiekius politinės bei karinės galios. O tai jau būtų susiję su prievarta. XIX amžiuje demokratijos gynėjai ir nacionalistai veikė kartu prieš daugianacionalines Rusijos, Habsburgų Austrijos, bei Turkijos valstybes, siekdami išlaisvinti šių imperijų pavergtas tautas.  Liberalios demokratijos kūrėjai galvojo, kad laisvas individas gali gyventi tiktai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. Nepriklausoma valstybė – tai būtina prielaida laisvam individui. O taiką Europoje geriausiai palaikytų pusiausvyros diplomatija, kuri neleistų vienai valstybei arba valstybių blokui tapti dominuojančiu visame žemyne.           

Nors minėti filosofai tikriausiai nuoširdžiai ieškojo tobulesnių ir švelnesnių valdymo formų, jų idėjas pasisavino neribotos galios trokštantys naujieji elitai. Prancūzijos revoliucija greitai pagimdė visuotinį terorą, kuris baigėsi kruvinais Napoleono žygiais po visą Europą. JAV įsisavino demokratiją XVIII amžiaus pabaigoje ir pradėjo stulbinančią ekspansiją po Šiaurės Amerikos kontinentą ir vėliau išplėtė savo įtaką po visą pasaulį. XIX amžiuje kylanti vidurinė klasė apsidžiaugė turinti puikų ideologinį ginklą mobilizuoti mases kovai prieš paveldėtų monarchijų viešpatavimą. Be abejo individo laisvės autoriai negalėjo įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulis įsibėgėjus pramonės revoliucijai. O industrializacija pagimdė anksčiau neįsivaiduotą ekonominį produktyvumą ir ištisus naujus lobynus, kuriuos XIX amžiuje pasisavino monopolinės pramonės ir finansininkų elitas. XX amžiaus pradžioje stambūs pramonininkai ir finansininkai jau tapo įtakingiausia jėga Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje.     

Konsoliduota ekonominė galia užvaldo politiką

Greitu metu naujieji pramonės ir finansų oligarchai priprato gyventi kaip aukštoji aristokratija. Jie įsigijo karališkus rūmus, dvarus, meno kolekcijas, jachtas. Pulkai tarnų pastoviai rūpinosi šeiminikų poreikiais ir asmeniniu komfortu. Gausybė tapytojų, aktorių, šokėjų, rašytojų, intelektualų ir politikų varžėsi dėl naujųjų Krupp, Thyssen, Rothschild, Vanderbilt, Mellon ir Rockefeller dinastijų palankumo. Jie suprato, kad šių didikų malonė ir milžiniški turtai galėjo įgyvendinti jų svajones. Savo ruožtu superturtuoliai steigė naujus universitetus, įsigijo laikraščius, žurnalus bei knygų leidyklas, tuo išplėsdai savo galią politikos ir kutūros srityje. Naujajam elitui tarnavo tūkstančiai darbininkų ir klerkų, kuriems savininkų žodis buvo tolygus įstatymui. Sunku būtų surasti demokratijos pėdsakų naujuose investiciniuose bankuose, korporacijose arba fabrikuose. Kylantis finansinis elitas priprato prie savo galios ir siekė ją dar daugiau išplėsti.

Bankai, kurie anksčiau atlikdavo tiktai tarpininko ar finansuotojo vaidmenį, pasinaudojo savo strategine pozicija ir masiškai supirkinėjo pramonės ir prekybos įmonių akcijas. XIX amžiaus viduryje Prancūzijos bankininkas James Rothschild, garsios Rothschild dinastijos atstovas, įgijo 600 milijonų frankų turtą, investuodamas į geležinkelių ir kasyklų plėtra. Tuomet ši suma viršijo visų kitų, kartu paėmus, Prancūzijos bankų turtą.  XX amžiaus pradžioje devyni stambiausi Berlyno bankai buvo įsisavinę 80 procentų Vokietijos bankų kapitalo. Pirkdamos akcijas ir skirdamos paskolas, šios finansinės institucijos efektyviai užvaldė žymią dalį Vokietijos pramonės ir komercijos sektoriaus. Teikdami paskolas vyriausybėms, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV bankai įgyjo didžiulę įtaką ne tik savo šalyse, bet ir užsienyje.    

Superturtuoliams atsirado galimybės paimti spaudą į savo rankas ir įtakoti politines partijas, finansuojant pastarųjų rinkimines kampanijas. Didėjant jų galiai savo šalyse, komercinės firmos ir finansinės institucijos tapo tarptautiniais žaidėjais, kuriems nacionalinės rinkos atrodė per siauros jų ambicijoms patenkinti. Pramonės, kasyklų, plieno, geležinkelių ir laivybos magnatai dairėsi po visą pasaulį, ieškodami gamtinių išteklių ir naujų rinkų. Jiems įkandin sekė vyriausybės, kurios XIX amžiuje įsteigė didžiules kolonijas Afrikoje ir Azijoje tam, kad pramonės ir finansų oligarchai galėtų efektyviau išnaudoti šių žemynų resursus. Iki 1914 m. Didžioji Britanija pasisavino 33,5 mln. kv.km. kolonijinės teritorijos; Prancūzija įgyjo 10,6 mln. kv.km. ir Vokietija 2,9 mln. kv.km. Milijonai kolonijų gyventojų sunkiu triūsu toliau krovė turtus superturtuoliams. Kapitalistų aštrėjanti konkurencija dėl kolonijų, užsienio prekybos ir rinkų – tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių Pirmam pasauliniam karui kilti.

Nerėgėta privačių asmenų ekonominė/politinė galia grubiai nustūmė į šoną vyraujančias jėgos lygsvaros idėjas ir atvėrė kelią pasaulinės valdžios siekiui, kurį mes šiandien vadiname globalizacija. Jei ankstesni individo laisvės šaukliai ryžtingai priešinosi valdžios koncentracijai, tai mūsų laikų pseudolaisvės ideologai visiškai pasidavė tarptautinių finansinių interesų įtakai. Nepaisydami liberalios demokratijos pradininkų įspėjimų dėl neribotos galios, globalistai pasirinko visai svetimą demokratijai kelią – vieno pasaulio kūrimą.

Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos, klausimas ar liberalios demokratijos modelis atitinka mūsų poreikius iš tikrųjų nėra labai aktualus. Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos autoritarinio režimo, Lietuva pateko į  besikuriančią Naują pasaulio tvarką, kurią 1990 m. rugsėjo 11 d. paskelbė JAV Prezidentas George H. W. Bush. Pagal aukščiau minėtų mastytojų logiką, pasaulinė santvarka – tai turėtų būti nedemokratiškas kūrinys. Tad reikėtų užduoti sau visai kitą klausimą. Kodėl per paskutinius 200 metų laisvo individo idėja buvo nepajėgi apsaugoti individą nuo pačios didžiausios politinės galios koncentracijos, kokią yra įmanoma įsivaizduoti.

Kur paklydo laisvo individo idėjos autoriai?

Autoriaus nuomone koncentruotos galios pavojus, kurį nurodė demokratijos kūrėjai yra realus ir teisingai akcentuojamas. Bėda tame, kad šie mastytojai per daug rėmėsi laisvės koncepcija ir per mažai įvertino galios siekimo vaidmenį žmogaus prigimtyje. Žmogui reikia ne tik laisvės, bet ir galios įtakoti savo aplinką. Patvari galia atsiranda, kai individas sėkmingai integruojasi į ilgalaikes asociacijas su kitais, panašių lūkesčių arba panašios kilmės individais. Pati perspektyviausia asociacija – nacionalinė valstybė, kurios didžiulis potencialas mūsų laikais, dėja, dar nėra pakankamai įvertinamas.     

Priežastis, kodėl laisvės sąvoka tapo priedanga hegemonijai glūdi tame, kad ši idėja yra gana neapibrėžta. Be abejo, laisvė yra patraukli, ypač tiems, kurie jos neturi. Daug kartų praeityje laisvės šūkis efektyviai, bet trumpam, sutelkė nevienalyčius elementus, būtent todėl, kad šis tikslas buvo nekonkretus. Taip pat dažnai istorija parodo pavyzdžių kaip sėkmingos išsivadavimo kovos virto konfliktais tarp buvusių sąjungininkų, kurie neturėjo pakankamai konkrečios programos, galinčios juos ilgam suvienyti. Per kelis metus Sąjūdis sėkmingai mobilizavo beveik visą Lietuvą prieš Sovietų valdymą ir už laisvę, nepriklausomybę bei demokratiją. Deja, marksizmo-leninizmo dominavimas 50 metų neleido konkuruojančioms ideologijoms išsivystyti. Kitaip sakant, sovietai neleido lietuviams rimtai pasiruošti tikrai nepriklausomybei. O Lietuvos elitas buvo menkai pasiruošęs. Kai tik Maskva perleido vadeles, vietiniai politikai ėmė tarpusavy peštis dėl postų ir turtų, kuriuos buvo galima užgrobti per privatizavimą.  

Valstybė, kuri skelbia individo laisvę kaip savo aukščiausią vertybę, sunkiai įgyvendins ilgalaikius, visuotinius tikslus. Turtingas verslininkas arba klanas, užvaldęs didelius turtus, sugebės pasukti valstybės vairę tokia kryptimi, kuri tam tikru verslo konjunktūros momentu duos daugiausia asmeninės naudos. Todėl Vakaruose ilgalaikės problemos, tokios kaip mažėjantis gimstamumas, jaunimo bedarbystė, milžiniška turtinė nelygybė, kapitalo eksportas į pigios darbo jėgos šalis, iškastinių energijos šaltinių sekimas, klimato atšilimas, lieka neišspręstos. Tuo tarpu politikai užsiminėja partijų finansavimo reikalais, posto dalybomis ir kitais, trumpalaikiais reikalais. Sulaukusios neįprastų iššūkių per du pasaulinius karus, liberalios demokratijos šalys sėkmingai sutelkė gyventojus pergalei. Bet sėkmės kaina buvo griežta valstybės kontrolė, neribotas įsikišimas į privačius ekonominius reikalus ir masiniai asmens laisvės apribojimai.  

Laisvė, kuri yra apribojimų neigimas, neturėtų būti asmens arba valstybės aukščiausias tikslas. Ši sąvoka turi būti kažkuo paremta. Kadangi laisvė yra neigimas, ji priklauso nuo kitų fenomenų, kad galėtų egzistuoti. Laisvė, atjungta nuo to, kas apriboja arba nubrėžia, yra vakuumas arba absoliuti tuštuma. Niekas nepatyrė absoliučios laisvės, nebent traktuotume mirtį kaip laisvę. Fizine prasme mirtis yra tokia būsena, kurios neįmanoma įtakoti iš išorės. Kad laisvę galėtume suvokti, reikia neigimo arba priešpriešos. Jeigu norime laisvės nuo priespaudos, pirmą reikia surasti engėją. Kai engėjas baigia mus engti, mums labai greit kyla klausimas — o ko dabar reikia? Pagaliau pasiekėmė laisvę. Bet kokiam tikslui ji tarnaus?

Iš tikrųjų, jei žmogus nuolatos nesusidurtų su oponuojančia ar apribojančia jėga, pvz., žemės trauka, jis mažai, ką galėtų padaryti. Net pasivaikščiojimas yra neįmanomas be besipriešinančios žemės traukos. Taip pat laisvė nuo atmosferos spaudimo neleistų kvėpuoti. Išsilaisvinę nuo fizinio darbo daug kas patirs sveikatos problemas dėl viršsvorio ir aukšto kraujo spaudimo. Laisvė nuo visokių įsipareigojimų giminėms ir draugams gali padovanoti izoliaciją bei liūdesį. Vienu žodžiu individui reikia įvairių formų priešpriešos, apribojimų, taisyklių. Jei žmogus kokiu nors būdu nesipriešina išorei, jis negyvena.

Galbūt norėtune būti laisvi nuo alkio, ligų, skurdo? Bet ar tai ne teigiamų reiškinių (sotumo, sveikatos, turto) troškimas? Šiek tiek pamasčius, individas suvoks, kad pakankama mityba, gera sveikata, adekvačios pajamos, ir kiti lūkesčiai – tai iš esmės vieno pageidavimo skirtingos atmainos. Žmogus nori turėti pakankamai jėgų gyventi. Jam reikia galios tam, kad galėtų nugalėti tuos veiksnius, kurie blokuoja jo valios išraišką. Sunku atsispirti galios troškimui. Visi jos nori, nes galia atidaro duris į viską, ko žmogui reikia. O kas yra gyvenimas individui jei ne siekis patenkinti savo norus? Gyvasis organizmas,  netekęs savo įgimtų funkcijų arba galios nustos gyvuoti. Jis yra arba greit taps negyva medžiaga. Visata yra pilna plūduriuojančių, negyvų objektų, kuriuos galima pavadinti laisvais.      
   
Skirtingai nuo Hegelio šalininkų, kurie laikė laisvės pergalė aukščiausia istorijos vystymosi viršūne, Nietzschės galios samprata objektyviai apibūdina žmogaus tikrą prigimtį. Jeigu galima trumpai pasakyti, ko žmogus siekia, tai yra galia. Bet to dar negana. Nes ir galios sąvoka, kaip ir laisvės idealas, nėra savarankiška. Jai reikia išorinių objektų, kuriuos galėtų veikti — ir ne tik epizodiškai, bet nuolatos. Žmogus yra dinamiška būtybė, kuri negali stovėti vietoje. Pasiekęs tikslą ir sustiprėjęs, jis netrukus panaudos įgytą jėgą kitiems tikslams pasiekti. Individas negali nustoti siekęs daugiau taip pat kaip ir negali nustoti kvėpavęs. Hegelio universalios ir amžinos laisvės rojus nėra pasiekiamas, nes tai prieštarautų žmogaus prigimčiai. Individas pageidaujantis sąmoningai formuoti savo gyvenimą arba bendruomenę, kurioje jis gyvena, turėtų mąstyti kaip įgyti ir konsoliduoti galią, o ne svajoti apie atsijungimą nuo gyvenimo prieštaravimų. 

Liaudies išmintis teigia, kad vienas lauke – ne karys. Todėl globalistų naujoje santvarkoje individas vienas pats labai sunkiai apsigins nuo susivienijimo pasekmių. O pastarosios skaitytojams jau yra žinomos: tai nesibaigiančios ekonominės krizės, stambių bankų protegavimas socialinių programų sąskaita, produktyvaus kapitalo perkėlimas į pigios darbo jėgos šalis, vidaus rinkos ir šalies darbo vietų neapsaugijimas nuo neriboto importo ir panašiai. Tad vienintelė išeitis – stiprinti Lietuvos valstybės įgaliojimus apsaugoti piliečius nuo globalistų galios troškimo. Ekonominės krizės metu galimybių atsiimti galią atsiras vis daugiau, nes ne viena Europos šalis jau dabar priešinasi Europos Sąjungos diktatui sienų apsaugos, finansinio konsolidavimo, socialinių programų karpymo srityse. Lietuva turėtų remti šiuos siekius, o ne federacinius ES užmojus.

Views All Time
Views All Time
4257
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn