Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Jau­nas žmo­gus jau­čia­si gy­ven­si­ąs am­žius. Kas­die­ny­bės ver­pe­tuo­se daž­nai sun­ku su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti – vis bė­gi, vis bė­gi, vis bė­gi. Gy­ve­ni­mo ma­no sau­lu­tė jau lei­džias. Kas pa­da­ry­ta, tai pa­da­ry­ta, kas ne­spė­ta ar ne­su­ge­bė­ta – taip pat ži­no­ma ir jau ne­pa­kei­čia­ma. Skau­du ty­lė­ti, pa­sa­ky­ti ata­skai­tin­gai bei pro­tes­tuo­jant pras­min­ga ir bū­ti­na bent sa­vo ar­ti­mie­siems – su kuo bu­vai, kas esi šian­dien, kuo lie­ki, su kuo iš­ei­ni, nes kiek­vie­nas tru­pi­nė­liu at­sa­ko­me, juo la­biau ne­no­rint niek­da­riams po mir­ties be­jė­giš­kai ir veid­mai­niš­kai pa­tar­nau­ti pri­pa­žįs­tant jų pa­do­ru­mą.

Šian­dien, de­ja, lie­ka šird­gė­liš­ka is­to­ri­nė prie­vo­lė vis­ką ap­mąs­ty­ti, api­ben­drin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad sie­lai bū­tų leng­viau, kad lais­ves­nis jaus­tu­mei­si, ir bū­tent tuo lai­ku, kaip sa­kė vie­nas au­to­rius, „kol dvi­vei­džiai med­kir­čiai pjau­na Lie­tu­vą kaip miš­ką“. Ty­lė­da­mas at­ro­dy­tum ir lik­tum lyg įbau­gin­tas, pri­klau­so­mas, su­lau­žy­tas ar vi­siems be­si­lanks­tan­tis, vis­kuo pa­ten­kin­tas ir so­tus pri­si­tai­kė­lis bei pa­glos­to­mas veid­mai­nis Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­nia­me iš­šū­ky­je, nu­ny­ki­mo me­to ma­ro puo­to­je.

Pri­si­me­nu, dar vai­kiš­čias bū­da­mas, pa­si­klau­sęs tė­vų kal­bų, pa­si­skai­tęs „Tri­mi­to“, „Ka­rio“ ir ki­tų lei­di­nių, ant nu­pjau­to prie upės me­džio kel­mo pei­liu iš­pjaus­čiau žo­dį „Lie­tu­va“. Ir ta ap­lin­ki­nė vie­ta man at­ro­dė oku­pan­tų ne­val­do­ma ir ne­pri­klau­so­ma že­mė. Ta gy­va pa­sa­ka bu­vo Lie­tu­va. Tai bu­vo oru, ku­riuo kas­dien kvė­pa­vau, su­pran­ta­mas ke­lias į iš­min­ties val­do­mą ka­ra­lys­tę. Bu­vo aiš­ku ir sva­jo­ta, kad mes sa­vo min­ti­mis, no­rais, kas­die­ni­niais dar­bais, šir­dies bal­su tik ten ir tu­ri­me bū­ti.

Šian­dien Lie­tu­vos vals­ty­bės su­ve­re­ni­te­tas ir jo sa­vi­nin­kas lie­tu­vių tau­ta trau­kia­si kaip Bal­za­ko šag­re­nės oda. Tai ne jaus­mai, o ma­to­mi kas­die­ni­niai simp­to­miš­ki ju­de­siai, nu­siur­bi­mai, ne­tek­tys, krei­vė­ji­mai, ne­nu­gin­či­ja­mos ir aki­vaiz­džios slink­tys. O kas ga­li pa­neig­ti in­tui­ci­ją? Sa­ko­ma, is­to­ri­ja kar­to­ja­si. Da­bar tai pri­me­na Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką, kai vi­si jau­tė ir ma­tė ga­lą.

Kai ku­rie grie­bė­si ki­tų pa­gal­bos, kas, su­pran­ta­ma, bu­vo kil­pa, nes nie­kam mes ge­rą­ja pras­me ne­rū­pė­jo­me. Nors Aust­ri­jos im­pe­ra­to­rė Ma­ri­ja Te­re­sė pa­si­ra­šy­da­ma Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pa­da­li­ji­mo ak­tą ir brau­kė aša­rą, bet vis tiek dėl ga­liū­nų so­li­da­ru­mo, kaip liu­di­jo Prū­si­jos ka­ra­lius Fryd­ri­chas Vil­hel­mas II, “ver­kė, bet ėmė“. Šian­dien Lie­tu­vą ga­li im­ti kas tik no­ri ir tu­ri pi­ni­gų, lai­kas tam tik pa­de­da, kai­na smun­ka, par­si­duo­da­me pus­vel­čiui. Ir klai­kiau­sia is­to­ri­ja vi­suo­met nu­ma­to iš­klau­sy­ti pas­ku­ti­nį žo­dį.

Me­na­si ki­tas at­ve­jis. Lat­vi­jos ge­ne­ro­las Liud­vi­kas Bolš­tei­nas 1940 me­tais, kai so­vie­tai oku­pa­vo Lat­vi­ją, dėl gau­to įsa­ky­mo vyk­dy­mo pa­ra­šė, kad ne­ga­lįs nai­kin­ti to, ką sa­vo ran­ko­mis kū­rė, o prie­sai­kos lau­žy­ti ne­ga­lė­jo, to­dėl nu­si­šo­vė. Ko­kią gi­lu­mi­nę pras­mę mes su­vo­kia­me šian­dien kal­bė­da­mi apie pa­si­prie­ši­ni­mo Ga­li­jo­tui žmo­nes, apie sa­vo par­ti­za­nus, ži­no­ju­sius, kad ei­na į mir­tį? Koks Lie­tu­vos pa­rei­gū­nas mo­ra­li­ne ir tei­si­ne pras­me šian­dien taip pa­si­elg­tų? Ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės griū­tis aki­vaiz­di, bet tai ap­ta­ria­ma nau­ja­kal­be – kaip trokš­ta­ma ir mie­la in­teg­ra­ci­ja.

Mo­ra­li­nį ver­ti­ni­mą veiks­mams ir pa­mo­ką pa­tei­kia pa­ti is­to­ri­ja, bet ne vi­si iš­gy­ve­no, skai­tė, mo­kė­si, oriai ir iš­di­džiai pri­si­lie­tė prie Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Šian­dien sun­ku at­sa­ky­ti, kiek yra sa­vi­gar­bos ne­tu­rė­ji­mo, her­me­neu­tiš­ko ne­su­vo­ki­mo, pa­vir­šu­ti­niš­ko sam­pro­ta­vi­mo ar bau­džiau­nin­ko li­ku­čių, kai A. Sme­to­nos ar P. Ple­cha­vi­čiaus to lai­ko re­a­li­jų są­ly­go­ti spren­di­mai ban­do­mi ver­tin­ti pa­gal šių die­nų for­ma­li­zuo­tą sam­pra­tą, ta­ry­tum tuo­met Eu­ro­po­je ne­bu­vo sta­li­niz­mo (Ko­min­ter­no), hit­le­riz­mo („nau­jos Eu­ro­pos tvar­kos“), ir tei­gia­ma, kad Lie­tu­va ga­lė­jo ir pri­va­lė­jo bū­ti uni­ka­li žy­din­ti, kles­tin­ti lais­vės ir tei­sin­gu­mo sa­la Eu­ro­pos skau­du­lių van­de­ny­ne.

Ir tai kal­ba tie, ku­rie mo­kė­jo kom­jau­ni­mo ar par­ti­nius mo­kes­čius, ne­ma­tę bal­tų­jų meš­kų, no­rė­da­mi ant tau­tos kan­čių aruo­do pa­ky­lė­ti bei pa­puoš­ti sa­ve ,,de­mo­kra­tine“, ,,tei­si­ne“ iš­min­ti­mi ir to­liau sa­va­nau­diš­ku už­mo­ju kil­ti į se­nos pa­tir­ties gud­ry­bės de­be­sis. Pir­ma­sis žings­nis – su­tryp­ti pra­ei­tį ir jos at­si­sa­ky­ti, ne­pa­gal­vo­jant kad ki­tai kar­tai jie pa­lie­ka tą pa­čią už­duo­tį.

Tos Lie­tu­vos ,,au­to­kra­ti­jos“ įkvėp­ti 40 tūks­tan­čių vy­rų lais­va va­lia sto­jo į P. Ple­cha­vi­čiaus Vie­ti­nę rink­ti­nę, o per 50 tūks­tan­čių iš­ėjo žū­ti į miš­kus. Par­ti­za­nai su­kū­rė šim­tus sa­vo ko­vos dai­nų, lei­do gau­sią spau­dą. Ras­ki­te nors vie­ną stri­bų („liau­dies gy­nė­jų“) ar če­kis­tų pa­gar­bos dai­ną? Tai aiš­kus tau­tos dva­sios ir no­ro ap­si­spren­di­mas, tai sun­kiau­sio­mis są­ly­go­mis įvy­kęs bal­sa­vi­mas ar net re­fe­ren­du­mas vie­nu klau­si­mu: „Ar Lie­tu­va tu­ri bū­ti ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė?“

At­sa­ky­mas bu­vo aiš­kus. Šian­dien tai tau­to­sa­ka, sap­nas, at­jau­tos ir šir­dies ge­ru­mas, iš­di­du­mas ir drą­sa, ne­tel­pan­ti į veid­mai­niš­ką li­be­ra­li­nį, iš­im­ti­nai for­ma­lų pro­ce­dū­ri­nį, są­skai­ti­nį-fak­tū­ri­nį nau­dos mąs­ty­mą, o graž­by­lia­vi­mu už­bu­riant plė­šiant dir­vo­nus suk­čia­vi­mo, gro­bi­mo, vo­gi­mo ir pai­nio­ji­mo žai­di­muo­se.

Var­gu, ar šį laik­me­tį Lie­tu­vą oku­puos kie­no nors ka­riuo­me­nė, nes tai bū­tų bran­gu ir ne­gra­žiai at­ro­dy­tų. Ga­lin­gie­ji ir­gi sten­gia­si lai­ky­tis ,,pa­do­ru­mo“ – pi­ges­nių pro­ce­dū­rų pa­lau­žiant, pa­per­kant ir nu­per­kant. Mes nyks­ta­me dėl vi­di­nių prie­žas­čių, ra­miai, dau­ge­liui to ne­su­vo­kiant ir ne­įver­ti­nant, dėl sa­vo dva­sios kai­tos, re­gi­mo ir leng­va­bū­diš­ko at­si­trau­ki­mo nuo 1918 ir 1990 me­tų dva­sios ir ne sa­vo gru­pės is­to­ri­nio krau­jo ir ide­a­lų „per­py­li­mo“.

Tai yra abe­jo­ji­mas gi­lu­mi­ne eti­ne ir is­to­ri­ne ne­pri­klau­so­my­bės bu­vi­mo pras­me, no­ru ją vi­so­mis iš­ga­lė­mis, kaip iki šiol su­pra­to­me ir ver­ti­no­me, ne­dve­jo­ja­ma lais­va prie­vo­le už ją grum­tis ir gin­ti. Ir vi­sas ne­tek­ties pa­sek­mes re­gė­si­me tik po ku­rio lai­ko, kai ra­to at­gal ne­at­suk­si­me ir tai bus ne­grįž­ta­ma. Gal tai pa­aiš­kin­ti­na bu­vu­sio tar­no ir ko­lo­ni­ji­nės pri­klau­so­my­bės dva­sios li­ku­čiais šian­dien pa­ver­tu­siais daug ką tik pri­klau­so­my­bi­nio pa­sau­lio su­vo­ki­mo ir pa­ten­kin­to tar­no po­no pa­ieš­ka.

Toks yra vals­ty­bę nai­ki­nan­čio li­be­ra­liz­mo (li­ber­ta­riz­mo) ma­te­ria­lis­ti­nio go­du­mo už­bū­ri­mu mo­di­fi­kuo­ja­mos Lie­tu­vos žmo­gaus sie­los ero­zi­jos ser­ti­fi­ka­vi­mo tiks­las jo at­vi­rai ne­sa­kant, gie­dant gra­žia kos­mo­po­li­ti­ne paukš­čių kal­ba, klas­tin­gai nu­ty­lint, kad paukš­čiai čiul­ba ne mums, o sau. Jei­gu ne­bus mū­sų at­min­ties ir iš­di­du­mo at­sta­ty­mo, iš­nyk­si­me kaip di­no­zau­rai, nes mus nai­ki­na da­bar­ti­nės dva­si­nės ap­lin­kos at­ša­li­mas ir sie­los mais­to trū­ku­mas.

Su­pran­ta­ma, pir­muo­ju smui­ku čia gro­ja nau­jie­ji Va­ka­rų kryp­ties iš es­mės tę­sian­tys bu­vu­sių kap­su­ki­nin­kų, an­ga­rie­čių, ubo­re­vi­čių, vaup­ša­so­vų, smuš­ke­vi­čių, snieč­ki­nin­kų ir pa­lec­ki­nin­kų kir­pi­mo žmo­nės, de­gio­ję žva­ke­les sve­ti­mo­se baž­ny­čio­se ir sau pel­nin­gai par­da­vi­nė­ję Tė­vy­nę. Se­na ban­ga skam­ba nau­jai: ,,tei­sin­ga pa­sau­lė­žiū­ra“, pro­tin­gu ,,ti­kė­ji­mu“, ,,de­mo­kra­tiškiausiu“ ir ,,tei­si­niu“ vei­ki­mu, ,,mo­der­niau­siu“ su­pra­ti­mu, ,,šiuo­lai­ki­niu“ rei­ka­la­vi­mu, ,,pa­žan­gia“ mąs­ty­se­na, ,,nau­jos kai­rės“ ar ,,nau­jo cen­tro“ iš­pa­ži­ni­mu, in­teg­ra­ci­ja, fe­de­ra­li­za­ci­ja ir glo­ba­li­za­ci­ja, tei­giant tai kaip dan­giš­ką pas­ku­ti­nę be­są­ly­gi­nę iš­min­tį, nau­jo pa­sau­lio kū­ri­mo mo­de­lį ir Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne­gin­či­ja­mu im­pe­ra­ty­vu pa­si­ė­mu­siu is­to­ri­nę tei­sę kli­juo­ti mar­gi­na­lų, na­cio­na­lis­tų ar fa­šis­tų eti­ke­tes, pa­nei­giant pro­tė­vių is­to­ri­nę pa­tir­tį ir skau­džias pa­mo­kas.

Ir čia to­kio ga­li­ma pa­klaus­ti: ,,Kaip tu su­vo­ki 1940 me­tus, kur tu bu­vai 1990 me­tais, ko­kiu šir­dies vir­pe­siu ki­lai į pa­si­prie­ši­ni­mą ir gy­ny­bą, o da­bar nie­ko ne­at­si­me­ni?“ Anar­chis­ti­nis pra­ei­ties grio­vi­mas bei at­me­ti­mas ir ne­apib­rėž­tos bei ne­pa­tik­rin­tos siū­lo­mos ne­at­sa­kin­gos nau­jos ,,da­bar­ties“ ir ,,at­ei­ties“ dirb­ti­nis eks­pe­ri­men­tas, kaip E mais­to prie­das, vis­ką nu­spal­vi­na ir pa­kei­čia, che­mi­zuo­ja, įgau­na vie­nos nau­jos, ab­so­liu­čiai ne­klys­ta­mos, dirb­ti­nės pi­ni­gų re­li­gi­jos, kaip slie­ko ant meš­ke­rės kab­liu­ko, bū­se­ną mar­ga­me pa­sau­ly­je, bet kar­tu su­ke­lia re­gi­mą dva­sios vė­žio li­gą.

Kar­tu nu­gir­do­ma už­marš­ti­mi rei­ka­lau­ti pra­lie­to krau­jo ir kan­čių at­min­ties kai­nos pras­mės. Nu­ty­li­mas ir bu­vu­sių­jų pa­tar­nau­to­jų sve­ti­miems die­vams ži­no­mas li­ki­mas bei iš­di­džios is­to­ri­jos ne­at­šau­kia­mas kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis var­dan ža­da­mo ir gau­na­mo pel­no.

Ar ga­li­ma teig­ti, kad re­gi­mo­ji Eu­ro­pa yra svar­biau­sias ir vie­nin­te­lis pa­sau­lio gė­rio ir dva­sios cen­tras, su vi­suo­ti­nai pri­ta­ria­mo­mis iš­min­tin­go­mis ten­den­ci­jo­mis tei­gia­mai be ri­bų plė­to­tis? Gal tuo pa­aiš­ki­na­mas šv. Ka­lė­dų šven­ti­mas jau nuo lap­kri­čio pir­mų­jų die­nų? Gal dar ne vi­si už­mir­šo, ką reiš­kia ben­dras gy­ve­ni­mas so­vie­ti­nio pa­vyz­džio tau­tų ,,kol­cho­ze“, ku­rio iš es­mės ,,to­bu­lą“ to­ta­li­nį mo­de­lį siū­lo li­be­ra­lai? Ko­dėl žai­džia­ma slap­ta, už­si­šif­ra­vus, ne­drįs­ta­ma pri­min­ti li­be­ra­liz­mo pra­di­nin­kų P. Pru­do­no, M. Štir­ne­rio, A. Ba­ku­ni­no ir ki­tų, ku­rių veik­los šer­dis bu­vo anar­chi­ja ir vals­ty­bės su­nai­ki­ni­mas?

Kad kaž­kur pa­sau­ly­je gy­ve­na­ma ki­taip ar­ba ki­tur net­gi ma­siš­kai pla­čiai žen­gia­ma be lo­gi­kos, svei­ko pro­to, is­to­ri­nės pa­tir­ties ar­ba tai da­ro­ma tik tur­tin­gų­jų nau­dai už­tik­rin­ti, kiek­vie­nam sa­va­ran­kiš­kam ir sa­vi­gar­bą tu­rin­čiam žmo­gui ne­ga­li bū­ti iš­min­ties ar­gu­men­tas be­są­ly­giš­kai mėg­džio­ti, lenk­ti spran­dą, bu­čiuo­ti ran­ką, tap­ti sa­te­li­tu, knech­tu, va­sa­lu, bau­džiau­nin­ku ar­ba jau­nes­niuo­ju bro­liu. Pran­cū­zų ra­šy­to­jas, mąs­ty­to­jas Emi­lis Sio­ra­nas pa­mo­kan­čiai pa­ste­bė­jo: ,,Jums gy­ve­ni­mas ne­pa­vy­ko? – Jūs nie­kuo­met ne­tu­rė­jo­te iš­di­du­mo jaus­mo.“ („Gor­ki­je si­lo­giz­my“, Al­go­ritm, Mask­va, 2008, p. 67). Tas pats sa­ky­ti­na ir apie tau­tą.

Jei­gu pa­svars­ty­tu­me pla­čiau, pa­ma­ty­tu­me, kad Lie­tu­vo­je jau nė­ra tos ak­ty­vios kri­ti­nės ma­sės, ku­ri bū­tų tiek iš­di­di ir ne­pa­len­kia­ma, su­vok­tų ir drįs­tų vi­sa jė­ga prie­šin­tis ne­tei­sin­gu­mui, sa­vi­va­lei, gin­ti sa­vo oru­mą, lais­vės kas­die­ny­bę ir is­to­ri­ją. Ir pir­miau­sia su­vok­tų ir pri­pa­žin­tų, kad pa­sau­ly­je mes pa­lik­ti iš­lik­ti pa­tys ir tik pa­tys pri­si­i­ma­me at­sa­ko­my­bę už li­ki­mą, ar­ba tam­pa­me ga­liū­nų pa­tar­nau­to­jais. Ben­drau­ti rei­kia ir su Va­ka­rais, ir su Ry­tais, bet abiem at­ve­jais ne tik su sa­vo ke­pu­re, bet ir su sa­vo gal­va bei su ne­su­lau­žy­tu stu­bu­ru.

Pa­vie­niai iš­di­dūs as­me­nys su­si­ce­men­ta­vu­sios egois­ti­nės, ma­te­ria­lis­ti­nės, tur­ti­nės li­be­ra­lios sis­te­mos bul­do­ze­rio yra man­da­giai nu­stu­mia­mi į ša­li­ke­lę pa­gal taip va­di­na­mas de­mo­kra­tines tei­si­nes ir ga­lin­gas pi­ni­gi­nes pro­ce­dū­ras, pa­si­nau­do­da­mi tu­ri­mais už­grob­tais ad­mi­nist­ra­ci­niais ir tei­si­niais re­sur­sais, o ide­a­lis­tams gy­viems ir, de­ja, žu­vu­siems bei mi­ru­siems, ku­rių dė­ka kur­ta vals­ty­bė, kli­juo­jant mar­gi­na­li­nes nu­si­kals­ta­mas eti­ke­tes, ge­riau­siu at­ve­ju nie­kin­gai apie juos nu­ty­lint.

Re­to­ri­nis klau­si­mas: kas ga­li pa­ža­din­ti vil­tį, jei­gu už­da­ry­ta per tūks­tan­tį mo­kyk­lų ir pa­skleis­ta, kad mo­kyk­los ruo­šia emig­ran­tus? Ar ne­veid­mai­niau­ja­ma Sei­me mi­nint oku­pa­ci­nio siau­bo pa­sek­mes ar­ba įžy­maus Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­rė­jo Sta­sio Ši­lin­go dar­bus ir kar­tu kas­dien nu­si­va­lant sa­vo ko­jas į jo 1938 metų kovo 25 dienos tes­ta­mento devynis punk­tus? Pa­vir­šu­ti­niš­ka pa­do­ru­mo imi­ta­ci­ja, kaip šian­dien įpras­ta sa­ky­ti, po­li­ti­nė mo­der­ni be tu­ri­nio ir pras­mės ins­ta­lia­ci­ja. Re­a­lus at­min­ties pra­ra­di­mas žmo­gų pa­ver­čia man­kur­tu ir tuo pa­čiu jį kaip to­kį su­nai­ki­na. Tai is­to­ri­jos pa­tvir­tin­ta ir abe­jo­ti ne­ver­ta.

Pras­min­ga vi­są kal­tę su­vers­ti vien va­do­vams, bet tai ne vi­sai tiks­lu, nors, kaip sa­kė Ezo­pas, vi­si pa­val­di­niai yra ver­ti sa­vo val­do­vo. Šiaip ar taip – vis tiek už vis­ką dau­giau mo­ra­liai at­sa­kin­gas val­džios eli­tas, nes jų le­gi­ti­mu­mas ir teis­ga­lės lei­džia jiems turėti dau­giau įtakos, veik­ti ir už ki­tus do­rai ar ne­do­rai spręs­ti. Šian­die­ni­nis Lie­tu­vos po­li­ti­nis eli­tas ati­trū­kęs nuo grės­min­gai re­a­lių tau­tos is­to­ri­nių reik­mių, ne­si­i­ma at­ei­ties at­sa­ko­my­bės, ne­pri­pa­žįs­ta ide­a­lis­ti­nės są­mo­nės, sa­vi­gar­bos ir iš­di­du­mo, pil­nas sa­va­nau­diš­ko ma­te­ria­lis­ti­nio ci­niz­mo, o klas­tin­gai pa­tai­kau­da­mas sie­kia gau­ti vi­sa­pu­siš­kas dva­si­nes ir ma­te­ria­li­nes in­dul­gen­ci­jas iš Lie­tu­vos ir Europos Sąjungos (ES).

Ko­kio­je erd­vė­je mes kvė­puo­ja­me, ko­kias li­gas įgy­ja­me? Po­li­ti­ko­je be ro­gu­čių, už­si­mer­kę, tra­tant glu­mi­nan­tiems būg­no gar­sams, sli­džiu ne­pri­klau­so­my­bės kal­nu lei­džia­mės že­myn. Kaip ne­se­niai sa­kė vie­nas Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, ,,…per de­šimt ma­raz­mo me­tų vals­ty­bė bu­vo ne­val­do­ma.“ Ir tam pri­ta­ria lo­giš­kas P. Gy­lio pa­ste­bė­ji­mas: ,,Lie­tu­vo­je yra la­bai stip­ri an­ti­vals­ty­bi­nė ide­o­lo­gi­ja. Yra ta­ria­mi vals­ty­bi­nin­kai, yra stip­ri nuo­sta­ta prieš vals­ty­bę.“ (,,Res­pub­li­ka“, 2011 12 23). To­kia yra dvi­de­šimt vie­ne­rių ne­pri­klau­so­my­bės me­tų slink­tis, su­vo­kian­ti tik at­ski­rų frag­men­tų, o ne sis­te­mos nai­ki­na­mas ten­den­ci­jas.

Ir ka­da blo­gai, ky­la sve­ti­mo tur­tin­go šei­mi­nin­ko po­rei­kis, nes už­sie­nie­tis tu­ri iš­min­ties ir ga­lios au­rą, ku­ria bau­džiau­nin­kiš­kai ne­abe­jo­ja­ma. Ke­le­tas Sei­mo na­rių pa­si­ruo­šę kur­ti Eu­ro­pos fe­de­ra­lis­tų są­jun­gą, to­kią Eu­ro­pą, ,,ku­ri tu­rė­tų ­vie­ną ben­drą Kon­sti­tu­ci­ją, virš­vals­ty­bi­nę val­dy­mo struk­tū­rą“ (,,Kau­no die­na“, 2012-01-12). Siū­lo­ma su­kur­ti ES fi­nan­sų mi­nist­ro pa­rei­gy­bę (Le­ni­nas ir­gi pir­miau­sia nu­ro­dė pa­im­ti ban­kus.) Be­je, jie tei­gia, kad ES yra de­mo­kra­tijos de­fi­ci­tas, o fe­de­ra­ci­jo­je, gir­di, jo ne­bū­sią. Tai svar­bus šių die­nų fak­to pri­pa­ži­ni­mas. Ar re­a­lu, kad Lie­tu­va ir ki­tos ša­lys ka­da nors šok­dins Vo­kie­ti­ją nu­vy­kęs į Bun­des­ta­gą? O kas drįs­ta tai da­ry­ti da­bar? Kas tai per struk­tū­ra ES, jei­gu Lie­tu­vos glo­ba­lis­tai pa­reiš­kia, kad ,,gel­bė­tis po vie­ną lai­kas pra­ėjo“ (BNS, 2012-01-11). Svar­bu, kad pri­pa­žįs­ta­ma gel­bė­ji­mo­si kon­cep­ci­ja, nors tai yra tik sap­no ly­gio no­ras.

Šian­dien mes ES esa­me dis­kri­mi­nuo­ja­mi ir pa­lik­ti ant le­do ne vien tik su Ig­na­li­nos AE už­da­ry­mu, bet ir Lie­tu­vos per du kar­tus ma­žes­niu že­mės ūkio fi­nan­sa­vi­mu.

Po­li­ti­nė in­teg­ra­ci­ja reiš­kia už­mas­kuo­tą ne­pri­klau­so­my­bės at­si­sa­ky­mą. Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je iš sa­vų tai ne kar­tą gir­dė­ta (Kap­su­kas, Snieč­kus, Bu­ro­ke­vi­čius), tik šiuo at­ve­ju lie­ka ne­su­pran­ta­mas Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­jos 1 straips­nio im­pe­ra­ty­vas apie ne­pri­klau­so­my­bę po bu­vu­sio re­fe­ren­du­mo Lie­tu­vo­je. Be­je, jis bu­vo ,,gud­riai“ apei­tas sto­jant į ES, tai ga­li­mai nu­ma­to­mas ir ant­ras pa­kar­to­ji­mas. Ra­šy­to­jas Ka­zys Al­me­nas klau­sia: ,,Ar tik­rai no­ri­me at­si­sa­ky­ti sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės? Ar to są­mo­nin­gai sie­kia ta pa­ti kar­ta, ku­ri tą ne­pri­klau­so­my­bę iš­ko­vo­jo?“ (IQ, 2012, nr. 1, p. 14).

Dar 2003 me­tų ko­vo mė­ne­sį, prieš Lie­tu­vai sto­jant į ES, Lie­tu­vo­je lan­kę­sis Šven­to­jo Sos­to sek­re­to­rius ry­šiams su vals­ty­bė­mis Ža­nas Lu­ji To­ra­nas (Je­an-Lou­is Tu­a­ran), pa­klaus­tas apie Lie­tu­vos vys­ku­pų ko­vo 4 die­ną pa­skelb­tą krei­pi­mą­si dėl Lie­tu­vos sto­ji­mo į ES, pa­sa­kė: ,,Lie­tu­va vi­suo­met bu­vo Eu­ro­po­je ir šian­dien grįž­ta į ją iš­sau­go­ju­si tai, ką Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lys jau spė­jo pa­mirš­ti. Jūs Eu­ro­pai ga­lė­si­te duo­ti la­bai daug: grą­žin­ti jai at­min­tį apie krikš­čio­niš­ką­sias že­my­no šak­nis. Že­my­nas be at­min­ties yra že­my­nas be tu­ri­nio ir at­ei­ties“ (ELTA, 2003-03-05). Da­bar ga­li­ma pa­klaus­ti: į ko­kią ga­le­rą glo­ba­lis­ti­niai ber­niu­kai so­di­na mū­sų vals­ty­bę?

Views All Time
Views All Time
1602
Views Today
Views Today
1
Algirdas Endriukaitis

Algirdas Endriukaitis – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. 1954–1957 m. studijavo teisę Vilniaus universitete, 1957 m. suimtas, nuteistas už sovietų valdžiai priešišką veiklą, iki 1963 m. kalėjo Mordovijos lageriuose. 1963–1990 m. dirbo ekonomistu kolūkiuose. 1970 m. baigė ekonomiką Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 1988 m. Šakių raj. Sąjūdžio tarybos pirmininkas. 1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Laikinosios komisijos KGB veiklai tirti narys, 1992-1996 m. Seimo narys. Nuo 1995 m. tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms narys, generalinis sekretorius. Blaivybės judėjimo dalyvis, 1992 m. Blaivybės muziejaus Šakiuose vienas įkūrėjų. Laikraštyje „Lietuvos aidas“ 1990–1992 m. paskelbė straipsnių ciklą „Voratinklis“ apie KGB agentus. Sudarė aforizmų knygelę „Klastingas apgavikas“ (1989 m.), parašė kn. „Politikos pardavimas“ (1998 m.).

0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn