O tu tikrai savo šalį myli? Ką esi padaręs jos labui? Ar nors kas nors tau suteikė pasitenkinimą ir tu pasijutai dar didesniu patriotu?

Tokius klausimus gavau iš vieno antifa anarchisto. Nieko jam neatrašiau, reikėjo pagalvoti. Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu.

Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa  senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!

Meilė tėvynei yra labai abstraktus dalykas. Kas tai yra? Tai yra meilė viskam, ką tu matei savo gyvenime. Ačiū tau, kad mane išauginai, ačiū tau, kad man suteikei prieglobstį, ačiū tau, kad man davei išsilavinimą, ačiū už visą gėrį. Tačiau ar dėkojimo užtenka? Ne. Tai yra ir pagarba. Pagarba prezidento ir valstybės institucijom, nes jei jų negerbi, tai negerbi ir valstybės. Pagarba valstybės simboliams. Pagarba šeimai. Nebūtinai savo. Pagarba vyresniems. Ir tai yra jausmas. Jausmas, kad jei priešas pasikėsins į vieną iš tų dalykų – aš jam to neleisiu. Neseniai savo bloge įdėjau nuotrauką iš diskusijos.lt forumo, kur vienas žmogus degina valstybės simbolį. Kai aš tai pamačiau, man pradėjo „virti kraujas“. AŠ negalėjau to sustabdyti. Savaitgalį šventėme Ža. gimtadienį. Viena mergina žeme vilko trispalvę. Aš galėjau jai sutrukdyti. Man reikėjo tiesiog greičiau grįžti, kad matyčiau tą vaizdą ir galėčiau ją sustabdyti. O dabar niekas jos (atrodo) nesustabdė. Dėl abejų atveju skaudu yra ne jiems, o man. Dėl to, kad atsiranda lietuvių, kurie gali taip daryti. Vadinasi mūsų dabartiniame ugdyme yra spragų. Vadinasi mes padarėme blogą auklėjimo modelį.

Iš tokių žmonių dažnai ateina klausimas: Ką tau davė Lietuva? Tačiau klausimas turėtų būti formuojamas kiek kitaip: Ką tu davei savo šaliai, kuri tave užaugino? Aš galiu  pats atsakyti – daviau tikrai per mažai, nei ji man. Ir būtent dėl to aš rasiu jėgų duoti daugiau, nors pro trupinėlį, bet daugiau. Gal tas noras kažką jai duoti ir yra toji meilė tėvynei? Nes padaręs kažką gero vardan Lietuvos aš pats jaučiuosi geriau. Jei tai padės kuriam nors tautiečiui aš jaučiuosi išpirkęs bent dalį kaltės tų, kurie būdami lietuviais kenkė Lietuvai.

Seniau  dar nebuvau toks tikras, bet kiekvieną mėnesį tampu labiau užtikrintas: Nacionalizmas ir jo puoselėjimas yra mano gyvenimo vienas pagrindinių tikslų. Aš negaliu be to. Tai yra gėrio kelias, tai leidžia išlikti, mąstyti savarankiškai. Tai leidžia būt doram žmogui. Būtent to aš ir noriu.

Views All Time
Views All Time
6705
Views Today
Views Today
2
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn