Kas tu esi? lietuvytis. Tavo ženklas? Baltas Vytis.

Kur gimei tu? Lietuvoje. Kas ji tau? Šalis gimtoji.

Kas lietuviai? Mano broliai. Kas tėveliai? Gi varguoliai.

Kuo būt nori? Gi moksleiviu, o paskui – Tautos kareiviu.

Ką tu ginsi? Mūs Tėvynę. Ką lauk vysi? Priešų minią.

Ką mylėt reik? Savo kraštą. Ką skaityt? Lietuvių raštą.

Neužmiršk Tėvynę gelbėt, Vilnius – mūsų sostinė.

Nebesi tu pašalietis, o aš – Lietuvos pilietis.

Šį Anzelmo Matučio eilėraštį atmintinai padeklamavo 98 metų Elena Ramaneckienė iš Gudžionių kaimo (Trakų savivaldybė, Onuškio sen.). Eilėraštį ji išmoko dar ankstyvoje jaunystėje, kada lankė gimtąją Gudžionių pradinę mokyklą (šis kaimas šiandien – beveik išmiręs, mokykla – uždaryta).

Eilėraštį prisiminiau, laukdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo administracinėje Gintaro Jono Aleknavičiaus byloje. Bylos esmė:

2014 m. kovo 11-osios naktį minėtas asmuo su kitais bendrapiliečiais buvo suimtas už tai, kad saugojo simbolinį Laisvės aukurą prieš Seimo rūmus.

Gintaras Jonas Aleknavičius „teismo posėdyje kaltės nepripažino. Jis paaiškino, kad renginyje veikė vadovaudamasis Lietuvos respublikos Konstitucija, kurioje parašyta, kad tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. …visi šie kaltinimai yra niekiniai, nes Konstitucijos 25 str. įtvirtina žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos reikšti, negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus… buvo mitingas ir buvo užkurta laisvės ugnis. Nepriklausomybės Akto signatarai įkūrė simbolinę ugnį… tai nebuvo laužas, buvo padėta speciali skarda, ant jos supiltas smėliukas ir ant jo sukurta ugnis. Tai buvo kilnojamas aukuras. Kai kilo ši idėja, tai Vilniaus savivaldybė buvo informuota, kad akcija bus tęsiama ir ją tęs 14 žmonių – viskas pagal įstatymus… asmuo prašo išnagrinėti bylą, remiantis Konstitucija, o ne Vilniaus savivaldybės šiukšlių tvarkymo aktais ar protokolais..“ – (ištrauka iš Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo).

Simbolinės ugnies kūrenimas prie Seimo Lietuvai sakralinėmis dienomis (kaip Sausio 13-oji) – jau tapo tradicija. Paprastai laužai užkuriami apie 19–20 val. ir baigiami kūrenti apie vidurnaktį. Taip paprastai būna, kai patriotizmas naudojamas ne tikrąja žodžio prasme, o kaip širma, viešųjų ryšių priemonė. Šiuo atveju – patriotizmas buvo tikras, pilietinis. Tuo jis ir skyrėsi nuo valdiško. Žmonės, klausydami nuolatinių kalbų apie pilietiškumą ir demokratiją, patikėjo, kad tai Lietuvoje iš tiesų egzistuoja. Jie patikėjo, kad gali kažką keisti patys, be valdžios leidimų ar palaiminimų. Bet nenumatė, kad šie metai – ypatingi. Šie metai – priešų paieškų, raganų medžioklės metai. Šiais metais kažkam labai reikia, kad „pultų rusai“. Netgi mokytojai, teisėtai reikalaujantys pakelti algas, vadinami vos ne rusų agentais. Ir taip prasivardžiuoja ne kokie gatvės „marginalai“ – krepšinio fanai, o oficialūs pareigūnai (švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis), kurie ir turi spręsti algų kėlimo klausimą (http://www.valstietis.lt/ezwebin/print/?node=318972).

Bet grįžkim prie aukuro. Jis buvo ypatingas ne tik tuo, kad ne valdiškas. Šis aukuras buvo siejamas ir su Žemės referendumu. Mat buvo sumanyta susieti Kovo 11-ąją su kovo 25-ąja – diena, kai seimas turėjo paskelbti referendumo dėl žemės datą. Aukuro saugotojai tikėjosi, kad šia simboline akcija galima paveikti seimo narius balsuoti už sąžiningą referendumo pravedimą, t. y. surengti referendumą kartu su antruoju Lietuvos prezidento rinkimų turu. Tačiau tiek referendumo organizatoriai, tiek palaikantieji šią idėją, buvo nuolat kaltinami, esą atstovauja Rusijos interesus. Gal todėl taip įnirtingai ir buvo siekiama užgesinti tą simbolinę Laisvės ugnį? Ne dėl to, kad referendumo idėja tikrai „tarnauja“ Rusijos interesams, o dėl to, kad bet kokia pilietinė patriotinė akcija paverčiama „atstovavimu Rusijos interesams“. Nes bet kokia pilietinė patriotinė akcija pavojinga valdžios monopolistams – sisteminėms partijoms, kurios prioritetiniais laiko ne Lietuvos, o EU arba JAV interesus.

Teisme policijos pareigūnas iš operatyvaus valdymo skyriaus paliudijo, kad sužlugdyti akciją buvo liepta, paskambinus iš Valstybės saugumo departamento. Toks liudijimas sukėlė gyvą susidomėjimą salėje. Teisiamojo advokatė Aldona Jankevičienė kelis kartus paklausė, ar liudininkas neklysta? Gal jis painioja Valstybės apsaugos departamentą su Valstybės saugumo? Pareigūnas dar kartą patvirtino, kad skambino būtent iš Valstybės saugumo departamento.

Nuo kada pilietinis patriotizmas pradėjo grėsti valstybės saugumui? Atsakyti į tai mums gali valdžios veiksmai po to, kai buvo sužlugdytas Žemės referendumas. Kol jis vyko – buvo „varoma“ intensyvi propaganda, kad Žemės referendumas kenkia Europos Sąjungai, todėl automatiškai „tarnauja“ Rusijai. Kai valdžia referendumą sužlugdė, reikėjo žūt būt suskaldyti referendumo gynėjų vienybę. Nes organizuota kelių tūkstančių aktyvių piliečių minia – grėsminga jėga, galinti daryti įtaką Lietuvos politikai. Ukrainos konfliktas ir naudojamas tos potencialios jėgos skaldymui. Neatsitiktinai juk „vienu iš svarbių prasidedančios Seimo rudens sesijos prioritetų šalies vadovės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja V. Būdienė įvardija teikiamas pataisas, nukreiptas prieš rusišką propagandą“ (http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/vienas-seimo-sesijos-prioritetu-pataisos-pries-priesiska-propaganda-647990). Bet kokia valdžios veiksmų kritika – rusiška propaganda. Tą žinome iš savo karčios patirties. JAV įstatymo 2277 fone Lietuvos valstybės saugumui kenkia bet kas, kas trukdo mūsų teritorijoje galioti šiam svetimos valstybės įstatymui (https://beta.congress.gov/bill/113th-congress/senate-bill/2277).

Patriotizmo sąvoka turi savyje mažai ką racionalaus. Ji daugiau ugdoma emociniu, jausminiu pagrindu. Todėl tie, kurie savo veiksmus motyvuoja pinigais, „nauda“ – patriotizmui apibūdinti dažnai naudoja tokias sąvokas, kaip „naudingi idiotai“. Jie kursto aistras, nes būtent per jas lengviausia „skaldyti ir valdyti“. O radus vienintelį „tikrą“ priešą (šiuo atveju – Rusiją) – jam ir nurašyti visas nevykusio valdymo pasekmes.

Pavykus masinio kiršinimo planui, kas bus lietuvių sąjungininkai kovoje prieš „blogio imperiją Rusiją“? – Lenkija. Bendra brigada jau dabar kuriama (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/j-olekas-lenkijos-lietuvos-ir-ukrainos-karine-brigada-bus.d?id=61376655).

Tačiau lietuvio ir lenko patriotizmas labai skiriasi. Atrodo, kad mums Vilniaus kraštas – savaiminė duotybė, kuriai išsaugoti nereikia jokių pastangų. Tačiau per 20 nepriklausomybės metų Vilniaus kraštas sulenkėjo daugiau, negu per visą Lietuvos buvimo TSRS sudėtyje laikotarpį. Tuomet Vilniaus krašto lenkai save dar vadindavo „tuteišiais“. Dabar šis vardas jau pamirštas. O devyniolikto šimtmečio pirmoje pusėje 80 nuošimčių Vilniaus gyventojų sudarė lietuviai. Antroje pusėje daugumą sudarė jau sulenkėję lietuviai (http://mokslolietuva.lt/2014/08/lietuviai-vilniaus-kraste/). Ką apie Vilniaus kraštą mano Lenkijos lenkai dabar, galima stebėti šeštadieniais, kai į Rasų kapines suvažiuoja daugybė šios šalies turistų. Prie įėjimo į kapines stovi jauni lenkų skautai ir renka aukas kapinėms tvarkyti. Čia palaidota maršalo Pilsudskio širdis ir jo motina. O gausioje literatūroje, kurią čia pat pardavinėja močiutė, galima paskaityti, kad čia – okupuotas kraštas. Ką apie tai galvoja Lenkijos vyriausybė, galima paskaityti nuvažiavus į Panerių memorialą. Ten ant paminklo parašyta: „Armijos Krajovos, Lenkijos valstybės pogrindžio kariai, lenkų inteligentija ir jaunimas, paaukoję gyvybę už gimtosios žemės laisvę, Garbė jų atminimui – Lenkijos Respublikos vyriausybė.“ Kai tokį pat paminklą Lenkija norėjo pastatyti Lvove, „Ereliukų kapinėse“ – sukilo vietiniai „banderininkai“ ir Lenkijos prezidentui A. Kvašnevskiui teko atšaukti iškilmingą vizitą į Lvovą . Kad galėtume suvokti Lenkijos valdžios ir visuomenės požiūrį į Vilniaus kraštą, galime kasmet lapkričio 1-ąją pažiūrėti Lenkijos valstybinę televiziją. Tradiciškai visą dieną rodo piniginių aukų rinkimą visos Lenkijos mastu Rasų kapinėms. Nes Rasos – okupuoto krašto simbolis, o mes, lietuviai – okupantai. (Plačiau apie Lenkijos požiūrį į Vilniaus kraštą galima paskaityti čia (http://www.veidas.lt/vilniaus-krasto-okupacija-smurtas-teise-ir-propaganda).

Vietoj to, kad rūpintumės Vilniaus krašto mokyklomis – mes rūpinamės Ukraina. Vilniaus krašto lenkiškomis mokyklomis geriau už mus rūpinasi Lenkija. Šiais metais už vaiko atsiėmimą iš lietuviškos mokyklos tėvams mokama 1000 zlotų (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/pedagoges-uz-vaiko-atsiemima-is-lietuviskos-mokyklos-vilniaus-kraste-siuloma-po-1000-zlotu.d?id=50309918). Ukraina lenkai rūpinasi kitaip, negu mes, lietuviai. Lenkijos televizijos laidoje „Kręsy“ Lvovas niekada neminimas kaip Ukrainos miestas. Panašiai kaip ir Vilniaus kraštas. Taigi Lenkija neslepia savo požiūrio nei į Vilniaus kraštą, nei į Lvovą. O ar mes iš viso turime savo požiūrį? Ne JAV, EU, Lenkijos, o savo? Akivaizdu – ne.

Teisėja Virginija Liudvinavičienė nutraukė administracinę bylą Gintarui Jonui Aleknavičiui. Be abejo, tai džiugi žinia šiandien į teisinio nihilizmo liūną paskendusiai Lietuvai. Gintaras Jonas Aleknavičius išteisintas už „nusikaltimą“ – už tai, kad buvo patriotas ir saugojo signatarų įkurtą simbolinį Laisvės aukurą (kurį policija vadino „daiktu“).

Kas esi tu? lietuvytis. Tavo ženklas – baltas Vytis.

Ar taip bus visada?

Kazimieras Juraitis
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

Views All Time
Views All Time
25
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn