Suverenitetas – visiškas politinis, teisinis ir kitoks valstybės savarankiškumas, nepriklausomybė, – rašoma Wikipedijoje. Akivaizdu, kad pagal šį apibrėžimą didžiąją dalį savo suvereniteto mes jau savanoriškai esame praradę – tiek politiškai, tiek teisiškai jau visiškai priklausome nuo Europos Sąjungos. Kita vertus, absoliučios nepriklausomybės pasaulyje nėra ir būti negali. Visais laikais didesnės valstybės norėjo užvaldyti arba įtakoti mažesnes, kad galėtų jas eksploatuoti. Tas siekis pasipelnyti silpnesnio ar kvailesnio sąskaita (paprasčiau tariant – godumas), tikriausiai yra žmonijos evoliucijos variklis.

Greičiausiai taip buvo ir šį kartą – stojant į Europos Sąjungą. Kai mes patriotiškai susikibę rankutėmis stovėjome Baltijos kely, galvodami jog demonstruojame vienybę kovoje už laisvę, iš tiesų visam pasauliui rodėme savo vaikišką naivumą. Vargu ar kada nors sužinosime, ar mūsų vedliai ir įvykių režisieriai žinojo, kas mūsų laukia. Prisiminiau filmą apie aviną vedlį. Avino paskirtis – vesti avis į skerdyklą. Mat be vedlio jos paniškai blaškosi, kyla didžiulis stresas, blogėja mėsos kokybė. Avis išskerdžia, o aviną paleidžia naujai bandai vesti. Tas filmas apie mus.

Taip mintyju,  klaidžiodamas Vilniaus aplinkeliais. Ieškau Pagirių. Mat vyriausioji rinkimų komisija nusprendė, kad už referendumą pasirašiusios pilietės dokumento numeris netinkamai įrašytas arba tokio dokumento nėra. Sukoręs 30 km, pagaliau moterį randu. Susirenka visa šeima: garbaus amžiaus pora ir jų sūnus. Moteris atsineša pasą, kruopščiai įrašo savo duomenis. Klausia, kas buvo negerai. Atsakyti jai negaliu, nes turiu tik tuos duomenis, kuriuos man pateikė VRK. Dar išvažiuodamas  Pagirių ieškoti, prašiau koordinatorės Rimos, kad ji parodytų, kas buvo blogai sąraše. „Ką tu, mes nieko neturim, juk viską VRK atidavėm. taip įstatymas liepia“, – atsakė. Vadinasi, man išduotas parašų taisymo lapas gali būti su klaidomis. O aš privalau tikėti tuo, kas man sakoma. Parašyta: numeris klaidingas. O gal – geras? Pagal referendumo idėją aš tik padedu žmonėms išreikšti savo valią. Jie tą valią išreiškė – suteikė apie save reikalaujamus duomenis ir pasirašė. Jiems keista, kad juos vėl kažkas dėl to trukdo. Pasirašė, nes savo iš tėvų paveldėtos žemės ligi šiolei negali atsiimti, o jau ruošiamasi ją parceliuoti.

Kad atliktų savo pilietinę pareigą – galėtų koordinuoti parašų taisymą – Rima savo darbe išėjo  dviems savaitėms atostogų. Kaitinasi ne pajūrio saulutėje, o prie kompiuterio. Po 12 – 15 val. kasdien. Jai atrodo – Tėvynė pavojuje. Taip atrodo ir šimtams parašų rinkėjų, ir 320000 pasirašiusių, ir dar daugybei kitų, kurių niekas nespėjo nuomonės šiuo klausimu atsiklausti. Žmonės aukojasi, kad įvykdytų savo pilietinę pareigą – išreikštų savo nuomonę ir valią. Ar atsimins kas juos, kai Lietuvos vardas bus minimas tik kaip egzotiškas regioninio užkampio pavadinimas? Kokį valstybinį simbolį atminimui į švarko atlapą įsegs?

Rytoj – sausio 13-oji. Parašų rinkėjai švęsti negali, nes reikia parašus taisyti. Sekmadienis – viena iš dviejų išeiginių dienų, kai žmones namie gali rasti dienos metu. Gal ir man pasipuošti? – svarstau.  Prezidentė palaiko „pilietinę“ iniciatyvą ir siūlo kritusiųjų už laisvę atminimą pagerbti nauju simboliu – neužmirštuole. Pasirodo  keista, nes ligi šiolei būdavo naudojama įprasta tautinės nepriklausomybės simbolika ir atributika: vytis, trispalvė, Gedimino stulpai… Bandau atrasti „pilietinės iniciatyvos“ idėjos autorių. Pasirodo – tai Rasa Juknevičienė. Savo veidaknygėje apie tai ji rašo: „Parašė žinutę vienas žurnalistas (jei jis norės, galėsiu paminėti), pasiūlė idėją. Įspūdinga britų tradicija paskatino, tas tiesa. Tada pasiūliau jauniems entuziastams, TSLKD pritarė“.

Vadinasi, viskas apgalvota, kaip visada nuspręsta be mūsų, rinkėjų. Nuo mūsų pasiruošimas ištautinimui kruopščiai slėpta, nes neigiamą Tautos reakciją numatyti galima buvo iš anksto. Kad žmonės nespėtų sureaguoti, naujas simbolis pasiūlytas šventės išvakarėse ir jau paskelbta, kad bus nuolatinis. Nuo kada vienos didžiausių partijų politinis sprendimas pavirto „pilietine iniciatyva“?  Rūta Janutienė atsiunčia žinutę, kur galima įsigyti šį tradicinį tarptautinės masonų ložės simbolį: http://www.ebay.com/bhp/masonic-forget-me-not. Iš kitų šaltinių paaiškėja, kad šį ženklą nešiojo ir vermachto kareiviai. Kas jau kas, o buvusi  gynybos ministrė ir prezidentė negalėjo nežinoti, kas tai per simbolis.  O motyvacija, motyvacija kur? Kam reikia „ištautinti“ vieną švenčiausių nepriklausomos Lietuvos dienų – sausio 13-ają? Nejaugi tik tam, kad šį ženklą ant savo krūtinės leistų užkabinti Žoze Manuelis Barozu (José Manuel Barroso), konservatorių partneris europarlamente? Kad portugalų kilmės lyderiui taptume „savesni“? Trispalvės jam – nepasiūlysi. Nepasiūlysi jos ir Europos Sąjungos prezidentu vadinamam Rumpenui (turimas omenyje Hermanas Van Rompėjas (Herman van Rompuy), – Alkas.lt), kuris Vilniuje kalbėjo apie tautiškumą – kaip apie atgyvenusią sąvoką. Mes iš naivumo pradėjome purkštauti, galvodami, jog tai – atsitiktinis nusišnekėjimas. Pasirodo, viskas jau seniausiai apgalvota ir nuosekliai vykdoma.

Internete randu informaciją apie Europos Sąjungos tėvu vadinamą Žano Monė (Jean Monnett). „1943 m. rugpjūčio 5 d. Prancūzijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo komiteto posėdyje Ž. Monė pareiškė: „Jeigu valstybės bus atkuriamos nacionalinio suvereniteto pagrindu, taikos Europoje nebus… Europos šalys yra pernelyg mažos, kad galėtų užtikrinti savo žmonėms būtiną gerovę ir socialinę raidą. Europos valstybės turi susijungti į federaciją…“

Nejaugi tie mūsų vedliai, kurie dvi dienas pigiu alumi ir skalbimo milteliais mus viliojo balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą  – viską žinojo? Apie tai, kad būsime nutautinti, paversti žydra biomase, kurios vienintelė paskirtis – uoliai dirbti ir užtikrinti stabilų mokesčių mokėjimą? Jie sakys: tauta taip nusprendė referendumu, toks įstatymas. Įstatymas, kuriuo galima manipuliuoti ir jį vartyti, kaip tik patogiau.

Na taip, neužmirštuolės žydra spalva – kaip Europos Sąjungos vėliavoj. Pastoviai šią gėlelę nešiodami sausio 13-ąją, žmonės ilgainiui pripras tapatinti žydrą spalvą su nepriklausomybės, laisvės sąvokomis. Ir kam rūpi, kad tie keturiolika didvyrių, kurių vardus sausio 13-ąją vedliai pompastiškai mini – žuvo už trispalvę? Bandau tą paaiškinti karštam referendumo priešui – jaunam straipsnių autoriui, kuris net savo veidaknygę šiuo ženklu papuošė. Sako, kad aš paveiktas neurolingvistiniais metodais. Terminologiją žino, o metodų rezultatų – nepastebi. Tuo ir efektyvūs šie metodai, kad jie daugiau  menas, o ne mokslas. Nuolat kažką kartojant, kaišiojant  spalvas, žmogui „netyčia“ susiformuoja nauja nuomonė. Jam pradeda atrodyti, kad tai – „jo nuomonė“.

Važiuoju į Naująją Vilnią. Parašų taisymo lape Vyriausia rinkimų komisija įrašė: neteisingai įrašytas adresas ir gimimo data. Nors gatvė, kurioje pilietė gyvena – tikriausiai vienintelė visame pasaulyje: A. Paškevič – Ciotkos. Bet pasirašiusioji pilietė neparašė, kad ši gatvė yra Vilniuje. To užteko, kad išbrokuotų jos parašą. Moterį radau ir apie susitikimą susitariau telefonu, kurio numerį gavau per parašų rinkėją. Paskambinu į butą, nurodytą parašų lape. Išeina graži moteris, atsiprašo, kad į vidų negali pakviesti – svečių turinti. Nors parašų lape nurodyta jos gimimo data įvardinta kaip klaidinga, ji įrašo lygiai tą pačią, nes šią dieną gimusi. Prie adreso prirašo ne tik miesto pavadinimą Vilnius, bet dar ir indeksą. „Gal prie gimimo datos savo asmens kodą įrašyti, kad jokių papildomų klausimų dėl galimos klaidos nekiltų?“, – klausia. Aš išsigandęs puolu ją stabdyti, kad nerašytų. nes tada VRK galės vėl lapą brokuoti, kaip sugadintą. Matau, kad moteriai pradedu atrodyti kaip paranoikas. O kai paprašau parodyti asmens dokumentą, kad galėtume sulyginti dokumento numerį su skaičiumi, kuris parašų lape įrašytas – visai įtariai pradeda šnairuoti. Visa ši situacija tampa absurdiška. Atsisveikindama moteriškė pasako, kad referendumo nori, nes dvidešimt metų senelių žemės negalinti atsiimti. O aš – išvažiuoju nesutikrinęs asmens dokumento duomenų. Ar įmanoma, kad iš parašų lape nurodyto buto ateitų svetimas žmogus ir užpildytų lapą? Ne. Tačiau jei kažkas sąmoningai įvėlė klaidą ir įrašė neteisingą dokumento numerį – parašą bus galima vėl išbrokuoti. Na ir kas, kad tas parašas yra registro duomenų bazėje ir jo autentiškumą galima sutikrinti? Bus pasakyta, kad „dokumento nr. neteisingas arba tokio nėra“. Nesvarbu, kad tą klaidingą dokumento numerį pati VRK davė.

Grįžęs žiūriu per televizorių, kaip vedliai šlovina kritusius už laisvę didvyrius, o televizijos ekrane mėlynuoja neužmirštuolės. Jas segi be išimties visi – pradedant uniformuotais savanoriais ir baigiant estrados žvaigždėmis. Visas tas farsas pateikiamas taip, kad jei neturi neužmirštuolės – vadinasi, negerbi žuvusių, gal net išdavikas esi. Arba kremliaus agentas. Na, tinkamas vardas atsiras. Visą šį cirką vainikuoja vieno iš vedlių „patriotiškas“ pamokslas apie tai, kad dirbti užsienin tik tie važiuoja, kurie brangesnio karsto užsimanė. „Geriau varge, bet namie, Tėvynei dirbti“, – liejasi ugningi žodžiai. O aš prisimenu savo vaikus, gimines, draugus, dirbančius užsieniuose. Kuo kalti lakūnai ir stiuardesės, skrydžių valdymo specialistai, kuriuos dešimtimis „kepa“ Gedimino technikos universitetas, kai Lietuvoje yra tik trys su puse lėktuvo? Kai maniškis lakūno specialybės mokėsi, jis tikrai svajojo Lietuvoje dirbti. Vienintelis lietuviškas Air linijas vedlio bendrapartietis subankrotino, ir dabar sūnelis iš Turkijos keleivius skraidina. Tai ar jis, tas vaikas, buvo išvarytas, ar išvažiavo lengvesnės duonos ieškoti iš dyko buvimo? O gydytojai, mokytojai, teisininkai, kuriuos mūsų universitetai tūkstančiais užsieniui ruošia? Tam savo vaikų išmokslinimui tėvai paskolas ima, o Lietuvoje darbo neranda. Vadinamoji „nepriklausomybė“, kaip koks viduramžių maras, iš Lietuvos iššlavė beveik 900 tūkstančių gyventojų. Beveik trečdalį Lietuvos… Tai juk nepataisoma tragedija. Užuot to trečdalio atsiprašę, kad nesugebam sukurti palankių sąlygų – pliurpiame populistines kalbas.

Rytoj tas pats vedlys per televizoriaus ekraną veidmainiškai postringaus apie tai, kad reikia susirūpinti vaikų žiaurumu ir patyčiomis. O didysis Mokytojau, parodyk savo pavyzdžiu, nesispjaudyk ir pirštais nerodyk į kitaip manančiuosius, nes tai – Tavo broliai ir seserys. Sutramdyk savo paties partiją, kuri  nuosekliai vykdo tikrą psichologinį karą prieš laisvą nuomonę, demokratiją, referendumo rengėjus. Uolesni jaunieji partiečiai – „entuziastai“ savo straipsniuose jau bando patriotizmą prilyginti idiotizmui. Reikia pripažinti, kad racionalaus grūdo tame yra. Tuomet, kada visi Lietuvos patriotai pavirs beviltiška mažuma, tada bus galima visus juos paversti psichiniais ligoniais. Tą mokyklą mes jau praėjome. Tik tada, „anais“ laikais, mus pradžiai grūsdavo į psichikos ligonines, tremdavo į Sibirą. Dabar  oponentų ir politinių varžovų į kalėjimą nesodina, bet tokiomis etiketėmis apkabinėja, kad politikų vaikai jau žudytis bando. Vykdomas tikras psichologinis teroras, kuriam uoliai talkina pagrindinės žiniasklaidos priemonės.

Oponuojančius straipsnius įkelia tik nedaugelis elektroninių portalų, kurių lankytojų skaičius juokingai mažas, lyginant su televizija ar laikraščiais. Išeina, kad mes ne tiek oponuojame, kiek kalbame patys su savimi. Arba kaip išsireiškė vienas portalo tvarkytojas – kišame galvą ant priekalo po kūju. Mat šiuolaikinis KGB dirba tikrai geriau, negu „anais“, tarybiniais laikais (man ligi šiolei liežuvis nesiverčia sakyti „sovietų sąjunga“, nes tai yra baisus lietuvių kalbos darkymas. Prieš porą metų Wikipedijoje dar buvo nuoroda, kad toks pavadinimas – žargonizmas, tačiau visuotiniu susitarimu – vartotinas. Dabar  ta  nuoroda jau dingusi. (Taip su laiku žargonizmas tapo sinonimu.) Anais laikais  pirminis KGB informacijos šaltinis būdavo bildukų tinklas. Dabar gi sekama totaliai viskas: pradedant mobiliaisiais telefonais, elektroniniu paštu ir baigiant portalais. Seka ir laukia. Pasidarysi nepatogus – kaipmat pričiups su visa ilgiausia tavo „teroristine“ istorija ir visais ramybę drumsčiančiais straipsniais, kurie bus užvardinti kaip „destabilizuojantys, kurstantys, nesantaiką skatinantys“.

Važiuoju į Vaidotus ieškoti piliečio, kurio neaiškus adresas. Duotuoju adresu gyvenantis žmogus pasako, kad tokio nei matęs, nei pažįsta, nes gyvena čia tik penkis metus. Einu pas senbuvį. Jis parodo tolumoje namelį, kuriame „Vovka gyvena, bet aš jau seniai jo nemačiau“. Einu pas tą Vovką. Prie grandinės – milžiniškas šuo, o pagal pėdas sniege matyti, kad čia mažai kas vaikšto. Durų nieks neatidaro, tai einu pas kaimynus priešais. Ten užtinku devyniasdešimtmetę bobulytę. Lietuviškai – nė bum bum. „Nea, Vovkos jau seniai čia nebėra. Kažkur išsikraustė, gal į Širvintus? O pėdos sniege – tai Liuskos. O Liuska – tai Lioškos žmona. Lioška tai Vovkos telefoną turės, nes jis Vovkos brolis. O Liuska tai neturės. Nes su Lioška jie išsiskyrė, jinai ateina tik šuns pašerti. O Lioškos tai tu nerasi, nes jis tolimų reisų vairuotojas, labai retai čia būna“. Aaa, dar vienas „karstų verslininkas“, užsieniuose krovinius vežioja. O man – tuščia kelionė. Šiandien sukoriau virš 100 kilometrų. Rezultatas – du patikslinti parašai.

Į Mickūnų seniūniją du kartus per savo žioplumą važiuoti teko. Mat moteris turėjo patikslinti savo asmens dokumento numerį. Asmens tapatybės kortelėje jis parašytas tokiomis mažomis raidėmis, kad aš jau sunkiai galiu „įžlibinti“. Kad vietoj asmens dokumento ji asmens kodą įrašė – nepastebėjau. Norint būtų galima užskaityti, nes juk asmens kodas – slapti duomenys, šiaip jau būtų įrodymas, kad rinkėjas aplankytas. Juolab, kad ir parašą sutikrinti galima. Bet „pagal įstatymą“ – tokio dokumento nėra. „Žioplą ir bažnyčioj muša“ – paskelbė nuosprendį Rima ir išgrūdo mane atgal. Lyg ir turėtų būti pikta, o man kažkodėl taip gera ant širdies. Ir nelabai svarbu darosi referendumo rezultatai. nes mes – jau laimėjom. Aš jau žinau, kad ta fasadinė, televizoriaus ir laikraščių Lietuva – tai beviltiškai nusimelavusios mažumos kaukė. Tikroji Lietuva – tai pasenusi, išsibarsčiusi, nuskurdusi, iš namų išvaryta, kartais – net prasigėrusi… išmirštanti, bet – patriotiška. Ir koks mums skirtumas, kaip referendumo rezultatus eilinį kartą falsifikuos ar mus išdergs? Tiesos – nenuslėpsi.

Važinėdamas mintyse kalbuosi su Rūta Janutiene: pakvieskite į savo laidą VRK narį, kuris „įstatymo vardu“ išbrokavo kilusio iš Argentinos Lietuvos piliečio parašą? Šis futbolininkas, gyvenantis Lietuvoje, savo nuolatine gyvenamąja vieta nurodė Argentinos adresą „kaip to reikalauja įstatymas“. Kokioje duomenų bazėje šis VRK narys rado neatitikimų? Pakvieskite kitą (aš nežinau, gal čia tas pats žmogus?) VRK narį, kuris keliais atvejais liepė patikrinti klaidingus duomenis. Nuvykę parašų rinkėjai perrašė raidė į raidę, skaičius į skaičių tą patį ir vėl sugrįžo. Įdomu būtų tam VRK nariui į akis pažiūrėti ir paklausti, ar jau gana prisilinksmino? Būtinai pakvieskite ir jaunuolį iš Norvegijos.  Jis specialiai į Lietuvą parskrido, metęs savo „karstų biznį“, kad galėtų savo duomenis patikslinti ir pasirašyti. Jam pasirodė, kad Tėvynei jo reikia. Parskrido, pasirašė ir vėl išskrido. Pakvieskite vieną ar kelis iš šešiolikos tūkstančių, kurie pasirašinėjo šeimomis. ir juos visus išbrokavo, nes dokumentai „pildyti viena ranka“. Tik pakvieskite – jie tikrai ateis. O aš – dar siužetų laidai papasakosiu.

Mums nesunku, nes tokia geležinių kurpaičių kaina.

Kazimieras Juraitis
Gimė 1961 m. spalio 29 d. Ignalinos rajono Naujojo Daugėliškio kaime.

1968 m. pradėjo lankyti Naujojo Daugėliškio vidurinę mokyklą. Mokslus tęsė Elektrėnuose ir 1979 m. įgijo vidurinį išsilavinimą.

1979–1983 m. studijavo Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Prekybos fakultete.

Baigęs mokslus, pradėjo dirbti Trakų vartotojų kooperatyvo pirmininku. Už tarybinės nomenklatūros kritiką 1987 m. buvo atleistas iš pareigų. Dirbo Trakų internatinėje mokykloje auklėtoju, įvairius kitus darbus.

Prasidėjus Persitvarkymui, pradėjo kurti įvairias komercines struktūras. 1991 m. įkūrė vieną pirmųjų privačių draudimo kompanijų – uždarąją akcinę draudimo bendrovę „Dana“.

1993 m. paliko verslą ir išvyko į užsienį. Gyveno Vokietijoje, Anglijoje, Norvegijoje.

2000 m. įkūrė VšĮ „Kaisakas“ – dirbo su jaunimu ir su ypač sunkiai auklėjamais vaikais bei paaugliais. 2002 m. VšĮ „Kaisakas“ už projektus gavo UNESCO Taikos miesto apdovanojimą.

2013 m. pradėjo dalyvauti politikoje. 2014 m. įkūrė neformalų švietėjišką sambūrį „Mūsų gretos“.

Nuo 2016 m. – Lietuvos liaudies partijos narys.

Su antrąja žmona Vaida Juozapaityte ir kitais bendraautoriais sukūrė per 400 dokumentinių ir publicistinių filmų, politinių, publicistinių ir švietėjiškų laidų, iš kurių reikšmingiausia – ciklas „Naktigonė kitaip“ su Nepriklausomybės Akto signataru Rolandu Paulausku.

Svarbesni filmai: „Suprasti Ukrainą…“, „Lietuva – tarybinių menininkų kūrinys“, „Istorijos, kurias norėtųsi pamiršti“, „Suprasti Graikiją…“ ir kt.

Turi septynis vaikus.

Views All Time
Views All Time
60
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn