Istorija yra politikos tarnaitė ta prasme, kad jeigu sugebi žmonėms ją perduoti, įteigti ir žmonės tuo patiki, tai ji tampa tautos istorine baze. Aš pats esu istorinis asmuo ir matau, ką apie mane rašo. Kartais visai viskas buvo ne taip. Istorija iš principo yra neobjektyvi, ji objektyvi būti ir negali. Kaip Antrasis pasaulinis karas atspindimas šiandien mokyklų vadovėliuose Ispanijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Rusijoje, Jungtinėse Valstijose? Perskaitę patys pamatytumėt. Atrodo, kad kalbama apie skirtingus įvykius – ir dabar, mūsų dienomis, kai dar gyvi karo veteranai.

Oficialiai Antrojo pasaulinio karo pradžia – 1939 metų rugsėjo 1 diena. Bet Lietuvai tas karas prasidėjo 1936 m. kovo mėnesį, kai iš mūsų atėmė Klaipėdą tas pats Hitleris. O Čekoslovakijai karas prasidėjo1938 metais, kai Hitleris Čekoslovakiją likvidavo.

O Austrija?.. Aname gale – Japonija… Kiek kinų išpjauta? Juk ten karas prasidėjo 1937 metais. Tokijas, Roma, Berlynas buvo šio karo ašis. Tai buvo neatskiriami to Antrojo pasaulinio karo pradžios organizatoriai, dalyviai ir vykdytojai. Kitas dalykas – kas už jų stovėjo, kas į karą juos stūmė, bet dabar – ne apie tai kalba.

Kai amerikonai karo pabaigoje paėmė vokiečius į nelaisvę, uždarė juos dvidešimtyje koncentracijos stovyklų prie Reino. Juos laikė žiemą ant plikos žemės. Tie kareivukai kasėsi uolas žemėje, bandė peržiemot. Virš 800 tūkstančių jų žuvo, tiesiog sušalo, o kaip dabar visa tai vaizduojama? Neva amerikonai – angelai.

German POWs packed into the Nonant le Pin prisoner camp, 1944
Just some of the tens of thousands of POW’s captured after the collapse of the Faliase Pocket.

O dar Europa nenori prisimint, ką jie darė su moterimis. Pavyzdžiui, tomis, kurios turėjo reikalų su vokiečių kareiviais. Prancūzijoj po karo jos buvo nuogai išrengtos, nuskustos ir vedžiojamos po miestus. Ir tai darė prancūzų tauta.

A woman being shaved by civilians to publicly mark her as a collaborator, 1944.

Ta tauta, kuri per 2 savaites pasidavė vokiečiams ir ramiai su vokiečių karininkais gurkšnojo kavutę Paryžiaus Eliziejaus laukuose. Paskui, kai rusai su amerikonais leido jiems prisėst prie nugalėtojų stalo, turbūt žinot tą istoriją, – kai vokiečių generolas, kuris pasirašė kapituliaciją , pamatė, kad ten ir yra prancūzai, apstulbo: kaip, sako, ir šitie? ir šitiems mes pasidavėm? Nes juk tie prancūzai nekovojo! Bet žiūrėkit, koks yra šleikštulys: tauta pasidavė, sėkmingai gurkšnojo kavutę su okupantais, o paskui „atsigrajino“ ant vargšių moteriškių. Ir paskui šneka apie kažkokią aukštą civilizaciją, kultūrą… Eikit, jūs, žinot kur?!.

In total there were 23 , 2315 people who had their head shaved as a punishment for being a collaborationist.
She has a swastika drawn in her forehead.
Most of the women were accused for having consorted with German troops.
The punishments were carried out by French civilians and Resistance members.
A woman, with her baby whose father is German, and her mother are jeered and humiliated by crowds in Chartres after having their heads shaved as punishment for collaborating with the German troops.
A woman collaborator and her baby, whose father is German, returns to her home after having her head shaven following the capture of Chartres by the Allies.
Eyes of Shame.

Beje, Norvegijoj buvo dar baisiau. Ten buvo suimta ir įkalinta 10000 vaikų, gimusių iš mišrių ryšių. Tik neseniai Norvegijos vyriausybė oficialiai tų vaikų atsiprašė. Vienas iš tų vaikų buvo grupės ABBA solistė [Agnetha Fältskog]. Jūs, kurie šnekate apie tas europietiškas vertybes… Ką jūs turite omenyje? Ten tokių šleikštulių pilna kiekviename žingsnyje.

Štai mes turbūt įsitikinome, kad istoriją vartome kaip norime. Dėl to šiandien ir ta Chazarija. Jeigu tik bus politinės valios, finansų, jie susikurs sau mitą ir padarys tą Chazariją. Ukrainiečiai per šituos dvidešimt kelis metus susikūrė visiškai tik jiems žinomą istoriją. Ji neturi nieko bendro su europiniu istorijos kontekstu. Niekas iš Europos jiems tų istorijų, ką jie ten rašo, nepripažįsta. Bet niekam tai nesvarbu. Todėl, kad europiečiai savo metu irgi pasirašė sau istoriją (XIX šimtmetyje). Kaip valstybės mūsų tada nebuvo ir tuose istoriniuose dalykuose lietuviai nesudalyvavo.

Dar sykį grįšiu prie tautos gimimo klausimo. Ukrainoje galimybė grįžti atgal jau yra sunaikinta. Dalyje visuomenės įvyko kažkoks virsmas. Jie jau tapo tikrais ukrainiečiais su savo sukurta istorija, su išgalvotais papročiais. Tarp kitko, ir tie „čiubai“ bei „siuvinukai“ yra XIX amžiaus 2 pusės dalykai. Bet dar sykį kartoju: neturi jokios reikšmės, kiek tai yra istoriškai motyvuota ar teisinga. Svarbu, kad žmonės tuo tikėtų. Kaip gimsta sektos, arba kas yra religija, tikėjimas? Žmonės kažkuo tiki. Ne veltui esu kažkada, dar Aukščiausioje Taryboje, išsakęs mintį kas apskritai yra tautiškumas. Tautiškumas – tai pati bendriausia religijos forma, pati pamatinė. Dabar aš štai lietuvis. Na ir kas, kas čia tokio svarbaus? Bet man svarbu. Man svarbu, aš tuo didžiuojuosi, noriu, kad Lietuva išliktų. Ir kaip tai pagrįst, kad tai labai reikalinga? Logikos tame nėra, tai yra greičiau jausmas, tikėjimas. Nors aišku, čia racionalumo rast galima, nes tai savi žmonės, ta pati kalba, ta pati kultūra, bet čia viskas labai susiję.

Mes istorinę praeitį iš dalies galime ir susikurti. Istorija savo tautą pristatytų kaip pranašesnę. Čia yra ekscesas. Kada viena tauta sako, kad mes esam „Über Alles“, tie patys vokiečiai prieš Antrąjį pasaulinį karą, arba kaip dabar Obama „West Point“ akademijos absolventams pareiškė, kad jie yra išskirtinė tauta, kad jiems yra skirtas lyderio vaidmuo XXI amžiuje. Tai, mielieji mano, kurie viso to nematot, pakomentuokit tokį Obamos pareiškimą. Kas šiandien pretenduoja į pasaulio valdovus? Juk jis net neslepia šito. Jis tą sako kiekviena proga atviru tekstu. Lygiai tą patį prieš Antrąjį pasaulinį karą darė Hitleris – „Über Alles“, t. y. virš visų. Sakė, kad jiems reikia „gyvybinės erdvės“, tos „Lebenraum“, matavo kaukoles ir rodė apie vokiečių pranašumą. O Europa tada šito „nematė“ ir Olimpines žaidynes 1936 metais surengė Vokietijoj. Regis, 1938 m. Hitleris žurnale „Time“ buvo išrinktas Metų žmogumi. Paskui jam atidavė Austriją, Čekoslovakiją, mes atidavėm Klaipėdą ir t. t..

Tekstą užrašė Rima Paukštelienė

Rolandas Paulauskas
Žurnalistas, politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

Gimė 1954 m. rugpjūčio 6 d. Kretingoje.

1958–1962 m. gyveno Intoje.

1962–1964 m. mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje.

1964–1972 m. Kauno 5-ojoje vidurinėje mokykloje.

1972–1974 m. studijavo Kauno politechnikos institute.

1972–1988 m. buvo įvairių muzikinių kolektyvų vadovas.

1988–1990 m. Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete.

1989–1991 m. laikraščio „Kauno aidas“ redaktorius.

1990–1996 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

1993–1996 m. Lietuvos televizijos visuomeninių programų direktorius.

„Nebuvau spaliuku, pionieriumi, komjaunuoliu, komunistu, bet buvau Kauno Sąjūdžio Tarybos nariu, Sąjūdžio Seimo nariu, Sąjūdžio Seimo politinės komisijos nariu. Esu Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. LR Aukščiausiojoje Taryboje pristačiau ir apgyniau nutarimą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“, kurio pagrindu atsirado dabartinė Lietuvos Konstitucija. Buvau vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjų. Rengiau ir vedžiau pirmąsias Sąjūdžio laidas iš Kauno (1989–1990), LRT laidas „Kas geresnio, premjere?“, „Geltona. Žalia. Raudona“, Kauno TV „Kas geresnio, kauniečiai?“. Buvau pirmųjų Sąjūdžio renginių Kaune: Juodojo Kaspino dienos (1988 08 23), Tautinės vėliavos iškėlimo, iškilmių Vasario 16-ajai paminėti (1989–1990), scenarijaus autorius ir režisierius.“

Kelių dešimčių dainų („Pabudome ir kelkimės“ ir kt.) muzikos autorius.

„Kas mes – tarnai ar šeimininkai savo valstybėje?“ Išmokime pasirinkti, o ne paklusti. Lietuva – prioritetas, Europos Sąjunga – antrajame plane.

1988 m. lapkritį Sąjūdžio seime signataras Rolandas Paulauskas nebalsavo už Konstitucijos projektą, kuriuo numatytas Lietuvos suverenitetas TSRS sudėtyje.

1990 m. balandį Aukščiausiojoje Taryboje Rolando Paulausko ir jo bendraminčių dėka buvo užblokuota pateikta įstatymo pataisa, leidžianti parduoti žemę užsieniečiams. Tada gimė pardavimo šalininkų argumentas „žemės juk niekas neišveš“.

1992 m. pradžioje Rolandas Paulauskas Aukščiausiajai Tarybai pristatė ir apgynė nutarimo projektą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“. Šio nutarimo pagrindu buvo suburta Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupė, kurioje dalyvavo ir Rolandas Paulauskas. Šia Konstitucija vadovaujamės ir šiandien. Joje signatarui pavyko įtvirtinti garsųjį 47-ąjį straipsnį, apsaugantį Lietuvos žemę nuo pardavimo užsieniečiams.

1993 m. sukūrė televizijos filmus laidų ciklui „Kelionė į Ramuvą“.

1996 m. siekiant apsaugoti 47-ą straipsnį Konstitucijoje (į šį straipsnį nuolat kėsintasi), Rolandas Paulauskas su bendraminčiais inicijavo referendumą prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Surinko 280 tūkst. parašų. Pritrūko vos 20 tūkst., kad Lietuvos žemė būtų apginta. Šių metų Žemės referendumas – ano referendumo loginė tąsa. Lietuvos žemę ir kitus suverenios Lietuvos atributus (valiutą, kalbą) Rolandas Paulauskas gynė visose savo radijo ir televizijos laidose.

1997–2000 m. UAB „Geltona“ reklamos projektų vadovas.

2000–2014 m. įvairių įmonių valdybos narys.

2009–2014 m. politinių diskusijų „Naktigonė“ rengėjas ir vedėjas.

Views All Time
Views All Time
52
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn