Pastebėtina, kaip viešojoje erdvėje sąvoka „nacija“ iš pozityvaus vertinimo palaipsniui mėginama keisti į atgyvenusią sąvoką. Tokie procesai šiandien vyksta Vakarų Europoje ir jie yra planingai transplantuojami į Europos Sąjungos (ES) rytus. Šiuos procesus lydi didėjantis valstybių suverenumo perleidimas ES centralizuotoms supranacionalinėms organizacijoms. Procesų autorių – įtakingos dalies Vakarų Europos politinio elito – mantra yra ta, kad „globalizacijos“ sąlygomis ekonominis augimas, socialinė gerovė ir taika  yra garantuojamos tik tada, kai politika ir ekonomika bus toliau supranacionalizuojamos.

Čia, ES Europoje, tai reiškia, kad (dar) suverenios nacionalines valstybės yra palyginus mažo skaičiaus politinę įtaką gavusių žmonių verčiamos vis labiau trauktis iš politinių sprendimų centro, o valdžią perleisti supranacionalinėms institucijoms, kurių galutinis tikslas – Europoje įkurti Jungtines Europos Valstijas (JEV). Šis projektas vadinamas „elitiniu“. Aiškaus, rinkimuose ar referendumuose legitimuoto  mandato jie šiam projektas neturi.

Kas tas „elitas“? Jis nėra homogeniškas. Kitaip sakant, tai yra iš vienos pusės atstovai ir lobistai iš tarptautinių įmonių, bankų ir investicinių fondų. Į šios grupės sudėtį įeina ir ES institucijų pareigūnai, komisijos nariai, nemažas skaičius Europos Parlamento ir ES nacionalinių parlamentų narių bei asmenys iš ES nacionalinių vyriausybių. Vieni dirba su konjunktūriniais, finansiniais, social-ekonominiais, teisiniais ir kitais panašiais reikalais, o kiti rūpinasi, žinoma, masinių produktų bei paslaugų realizavimu. Tai viena (trumpai – „ekonomistų“) dalis, kuria būtų galima pavadinti ir „politadministraciniu bei Europos tarptautinių koncernų kompleksu“. Šioje dalyje nerasite vidutinio ar smulkiojo verslo atstovų, vietinės reikšmės gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų, amatininkų ar agrarininkų, kurie, beje, kaip ekonomikos stuburkaulis, sudaro milžinišką daugumą! Ši biurgeriška dauguma produkuojančiųjų privačiųjų savininkų, t.y. jų bendrovės, yra nustumta į įtakos periferiją.
    
„Globaliųjų ekonomistų“ credo centre stovi laisvas ekonomikos plėtimas be skirtingų nacional-valstybinių interesų. Jų burtažodis – globalizacija. Šis terminas sėkmingai naudojamas kaip grėsmės scenarijus ES gyventojams, kurie yra gąsdinami ūkiniu-socialiniu pasiekimu praradimu tuo atveju, jeigu nepripažins globalizacijos būtinumo. Betgi globalizacija vyksta jau nuo proistorijos laikų! Nuo akmens, per bronzos ir geležies, amžiaus įrankiai, medžiagų technologijos ir ūkio būdai yra kopijuojami, eksportuojami ir perduodami. Tačiau tūkstantmečių bėgyje toji globalizacija netrukdė nacionalinių valstybių sukūrimams.

Kitas „globaliųjų ekonomistų“ lozungas yra ekonominis augimas. Ką jis reiškia paprastam gyventojui matome Graikijoje, kur, pagal Tarptautinio Valiutos Fondo (TVP) Ekonomikos Augimo Instituto studiją, Graikijos BVP linearus augimas 1950-2011 m. vystėsi panašiai kaip Vokietijoje, Suomijoje, Olandijoje, Šveicarijoje. Tarp 2002-2008 m. jis Graikijoje vidutiniškai augo virš 4%. Nepaisant apskaičiuoto 60 metų ekonomikos augimo, Graikijoje nedarbas siekia 25%, o jaunimo tarpe – virš 50%!
    
Ekonominis augimas iš tikrųjų nereiškia nieko kito, kaip nenuilstančią didelio kapitalo, kuris prarado savo įsišaknijimą į naciją akumuliacijos „būtinybę´´.
    
Kitoje minėtojo „elito“ dalyje yra ideologai. Čia grupuojasi dalis intelektualų, kultūros, socialinių bei giminingų mokslų darbuotojai, kurie veikia per valstybinius ir nevalstybinius fondus, institucijas bei organizacijas. Taip pat nemažas skaičius masinės spaudos, radijo, televizijos ir interneto priemonėse dirbančių žurnalistų. Jų credo taip pat yra tas, kad skirtingos nacionalinės valstybės yra pasenęs modelis, tačiau jie labiau akcentuoja tai, kad šis modelis lėtina lygybės ir multikultūrinės visuomenės vystymąsi. Jie, pavyzdžiui, nori matyti lygybę tarp skirtingų lyčių, tarp heteroseksualių ir homo- bei transseksualių žmonių. Jų lozungai: Gender Mainstreaming, Queer-ideologija, feminizmas, antirasizmas, multikultūralizmas. Ir visa tai jie susieja su socialine lygybe.

Socialinės lygybės pasiekimas be ekonomikos yra neįsivaizduotinas. Būtent čia ir yra sąlyčio taškas tarp minėtų dviejų (pirmiausia – Vakarų Europos) „elitinių“ dalių. Todėl jie, vadinkime, „koaliuojasi.“ Iš pirmo žvilgsnio ši koalicija atrodo prieštaringa, nes kapitalistinė ekonomika ir pilna socialinė lygybė (socializmas/komunizmas) iki šiol tarpusavyje nesiderino. Kompromisas yra „socialdemokratiškasis“, pagal formulę: supranacionalinis ekonominis augimas plius daugiau (socialinės) lygybės.
    
Dėl Vakarų Europos autochtoniškų (vietinių) gyventojų prastos demografinės situacijos (trūksta vietinių vaikų, vietiniai gyventojai sensta) į Vakarų darbo rinkas jau apie penkis dešimtmečius įleidžiami užsieniečiai tam, kad dirbtų ir pildytų visų, tame tarpe ir autochtoniškų gyventojų, pensijos fondus.  
    
Palaipsniui Vakarų Europa, bent jau miestuose, tapo multikultūrine. Miestuose koncentruojasi pramonė, verslai, finansai, masinės spaudos, televizijos, radijo bei interneto priemonės. Miestas kuria ir diktuoja madas, stilių. Miestas – politinis centras. Tai, kad Vakarų Europos miestai tapo tokio aukšto lygio multikūltūriniais, yra vaisingiausia dirva minėtos koalicijos ideologų pusei.

Kuriamos naujos „vertybės“.
    
„Ekonomistų“ dalis ekonomiką ir jos augimą pristato kaip atskirą vertybę nepaisant to, kad iki šiol vertybės yra suprantamos kaip dorovinė laikysena, susijusi su morale ir etika, o ne su vertybiniais popieriais. Kadangi demografinė situacija dar ilgai reikalaus imigracijos, „ekonomistai“ neprieštarauja multikultūriškumui. Tam, kad vietiniai gyventojai išlaikytų šitą „multikulti“, ideologai tolerancija propaguoja visais kanalais.
    
Žodžio „tolerancija“ reikšmė palaipsniui kito ir tapo ideologiniu instrumentu.
    
Šiuo metu vyksta tradicinių nacionalinių kultūrų transformacija į naujai formuluojamą „civiline visuomenę“, kuri nebėra suprantama aristoteliškai kaip societas civilis, tačiau kaip stovinti kairės (Marx‘o, Engels‘o, Feuerbach‘o ir kt.) linijoje, kaip visuomenės vystymosi kryptis! Pavyzdžiui, tradicinė nacija yra grindžiama vyro ir moters santuoka, turint nuosavų vaikų ir gyvenant šeimoje. „Civilinės visuomenės“ koncepcija kelia į teisinę lygybę homoseksualias partnerystes su teise įvaikinti vaikus. Tradicinė nacija žino ir, reikalui esant, išlaiko skirtumus tarp savęs ir kitų, tuo tarpu „civilinė visuomenė“ ieško multikultūriškumo bei kosmopolitiškumo.
    
Viešojoje erdvėje, kurioje dominuoja „elitas“, taip suprasta “civilinė visuomenė” įgauna vis daugiau žmonijos pažangos etiketę. Tuo tarpu toje pačioje viešojoje erdvėje žodžiai “nacija” ir “nacionaliai” vis kryptingiau yra naudojami sąryšyje su ultranacionalistais, neonaciais, rasistais.
    
Tokios tendencijos rodo, kad visuomeninių-politinių sampratų aiškinimo viršenybė pakrypo į nelygsvarą. Dominuoja egalitaristai ir socialinžinieriai, kurie planuoja visuomenę ant braižymo lentos! Dažnai tai „buvę“ komunistai (maoistai ir pan.), pavyzdžiui, Vokietijos Žaliųjų veikėjai  Jürgen Trittin ar Joschka Fischer, europarlamentaras Daniel Cohn-Bendit, kuris viešai propagavo pedofiliją. Įdomu ir tai, kad dabartinis ES komisijos prezidentas Manuel Barroso yra „buvęs“ maoistas, o ES „užsienio reikalų ministrė“ Catherine Ashton D.Britanijoje dirbo atsakingą darbą komunistuojančioje taikos organizacijoje.

Kokie yra esminiai skirtumai tarp „civilinės visuomenės“ ir kultūrinės, t.y. tradicinės, nacijos? Visuomenę, kaip sociologinę sąvoką, galima aprašyti kaip skirtingų požymių bei apibrėžto skaičiaus žmonių grupę, kuri yra susieta ir veikia tarpusavyje tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Marksas visuomenę įvardijo labai paprastai: santykių tarp žmonių visuma.
    
Nacijoje* dominuoja kilmės (etninė) bendruomenė, kuri istoriškai vystėsi iš pirminių giminių bei genčių ir dalinai iš “ne kraujo” kilmės žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių norėjo prisijungti prie pirmųjų grupių. Tačiau nacijos kūrimosi stadijoje tai – mažuma. Paprastai nacijos (tautos) per ilgą laiką kūrė savo nuosavas kalbas**, tradicijas, istorijas. Jos vienkartines. Ne dominuojančios kilmės visuomenėse, pavyzdžiui, „tautų liejykloje“ JAV kalba buvo nustatyta.
    
Labai artimas visuomenei terminas yra visuomeninė santvarka. Šis terminas rodo, kad jame vyrauja  politinė orientacija, t.y. ideologija, o ne kilmė. Šiame sąryšyje reikia konstatuoti, kad politiniam, tokių žmonių, kurie nebepriskiriami kilmės bendruomenei, susijungimui, pilnai užtenka turėti visuomenės organizmą – valstybę, be tautos, tik su gyventojais!
    
Skirtumai tarp žodžių „civilinė“ ir „kultūrinė-tradicinė“. Čia vertėtų atsižvelgti į jų daiktavardžius bei įžvelgti skirtumus tarp „civilizacijos ir kultūros.
    
Nuo tų laikų, kai homo sapiens pradėjo apdirbti gamtą (natūrą), jis kūrė kultūrą. Žemės ūkyje kultivavimas ir šiandien reiškia dirvos įdirbimą kultivatoriumi. Tačiau jau Senovės Romoje žodis „kultūra“ buvo pritaikomas ir žmogaus dvasiniam lavinimuisi, o giminingas žodis kultas atskleidžia dvasinius poreikius ir apeigas.
    
Sąvoka „civilizacija“ (iš pranc. civilisation) atsirado tik XVIII amžiuje, švietimo epochoje, ir išreiškė pažangos lūkesčius, atsižvelgiant į pasiekimus moksluose ir technikoje.
    
Civilizacija kilo iš kultūros ir palaipsniui nuo jos emancipavosi kartu su techninių sistemų reikšmės padidėjimu. Šitos civilizacijos atsikabinimo/atsirišimo nuo kultūros tendencijos juntamos ir politinėse koncepcijose, apie ką čia kalba ir eina.
    
Ar iš tikrųjų civilizacijos raida „civilinės visuomenės“ pavidale pasiekė tokią stadiją, kad išsivysčiusiose, pavyzdžiui ES, šalyse, ji gali „likviduoti“ nacionalines-teritorines-tradicines valstybes, o jų vietoje kurti kad ir Jungtines Europos Valstijas (JEV)?
    
Visa eilė paprasčiausių argumentų tam prieštarauja:

1. Niekur ES nacijose nesimato ir nesigirdi, kad aiški gyventojų dauguma būtų už jų valstybių susijungimą i JEV. Atvirkščiai, jeigu būtų žmonių (ne parlamentų!) balsavimas už ar prieš susijungimą, manau, kad jų dauguma pasisakytų prieš. Peršasi išvada, kad šiuo momentu JEV kūrimuisi trūksta neabejotinos demokratinės legitimacijos.

2. Nacionalinės tapatybės, išreikštos per savo kalbas, istorijas, tradicijas ir galiausiai per savo teritorijas, už kurias buvo paaukotos gyvybės, yra visiškai gyvos. Europos tapatybė neegzistuoja tokiame lygyje kaip nacionalinė tapatybė!  

3. Per dideli skirtumai tarp daugelio ES valstybių, kurie pasireiškia per skirtingą ekonominį lygį ir efektyvingumą, per skirtingus administracinius sugebėjimus ir per mentalinius skirtumus. Aktuali eurovalstybių skolų krizė tai akivaizdžiai parodo.  
    
Tokia kultūros-civilizacijos dichotomizacija (pjovimas į dvi dalis), reikia tikėtis, eina į pabaigą, nes gamtos ištekliai „ekonominiam augimui“ (nafta, dujos, retieji metalai ir kt.) dramatiškai mažėja, ir tik gilus produkcijos ir gyvenimo būdo pertvarkymas konsoliduos žmonijos išlikimą planetoje. Tai neatsieis be moralizacijos, kurios „idėja priklauso kultūrai“ (Immanuel Kant). Perfrazuojant Kant‘ą, norisi sakyti, kad kultūra be technikos yra „tuščia“, o technika be kultūros – akla.
    
Elitinis projektas „JEV“ labiau priklauso, kaip mėginau parodyti, techninei (finansinei) civilizacijai, kuri šiuo metu dėl jos sąsajos su egalitaristais yra per daug prieštaringa, jog  ja būtų galima sekti. Europos Sąjunga nėra JEV, ji nėra ir nauja, dar nebuvusi valstybės forma (sui generi). Jos sprendimai pasilieka nacionalinių vyriausybių rankose ir yra kontroliuojamos nacionalinių parlamentų. Taip ir turi kol kas pasilikti.


*Žodžiai tauta ir nacija dažnai vartojama sinonimiškai. Šiandien įprasta yra tautą, kuri kūrė savo nuosavą valstybę, vadinti nacija.

**Yra nacijos, pvz., Šiaurės ir Pietų Amerikoje, kurios perėmė kalbas iš kitur.

Views All Time
Views All Time
8106
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn