Vi­sas krikš­čio­niš­kas pa­sau­lis, ci­tuo­jan­tis De­ka­lo­gą, tik­riau­siai pri­si­me­na pre­am­bu­lę: „Aš esu Vieš­pats, ta­vo Die­vas, ku­ris iš­ve­džiau ta­ve iš Egip­to že­mės, iš ver­gi­jos na­mų“. Vi­sa tai įvy­ko prieš tre­je­tą tūks­tan­čių me­tų, kai žy­dai, siek­da­mi lais­vės, iš­si­va­da­vo iš kles­tin­čios, bet ne­drau­gin­gos ša­lies, ir po il­gų kla­jo­nių su Die­vo pa­gal­ba įkū­rė Iz­ra­e­lio vals­ty­bę.

Gal dėl to žy­dų tau­ta, tų lem­tin­gų die­nų ne­už­mir­šu­si, to­kia įta­kin­ga pa­sau­ly­je ir da­bar. Sa­vo lai­mei ar ne­lai­mei, mes nuo am­žių glau­dė­mės prie Ne­ries ir Ne­mu­no, tos upės – dvi svar­biau­sios ar­te­ri­jos – mai­ti­no sės­laus lie­tu­vio šir­dį. Mes at­si­sa­kė­me trauk­tis nuo už­gy­ven­tų vie­tų, nors trys plėš­rūs ere­liai vis tai­kė­si mums iš­ka­po­ti akis. Nie­ka­da ne­de­rė­tų pa­mirš­ti 1918 m. va­sa­rio 16 d., kai mums pa­vy­ko nu­ris­ti nuo Lie­tu­vos ka­po dau­giau kaip per šimt­me­tį pe­lė­siais ir ker­pe ap­au­gu­sį ver­gi­jos ak­me­nį, taip pat ir Ko­vo 11-osios, ku­rią mes mi­ni­me šian­dien.

Prieš dau­ge­lį me­tų, dar prieš­ka­ri­nė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ma­ma, grįž­da­ma iš baž­ny­čios, per­ne­šė ma­ne per aukš­tą, siū­buo­jan­tį liep­tą, pa­var­gu­si at­si­sė­do ant ak­mens ir už­mi­nė mįs­lę: „Vie­nas sa­ko – bė­kim, bė­kim, ki­tas sa­ko – čia sto­vė­kim, tre­čias sa­ko – čia lin­guo­kim. Kas?“ „Tai gal žmo­nės Pa­sva­lio baž­ny­čio­je?“ „Ne, čia gi mū­sų Lė­vuo. Įsi­žiū­rėk, van­duo bė­ga, te­ka, o ak­me­nys lie­ka“. „Tai kas lin­guo­ja?“ „Mel­dai, nen­drės lin­guo­ja“. Ta gra­ži mįs­lė tin­ka ne tik mū­sų upei, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. Mes jau bu­vo­me ap­gy­nę sa­vo lais­vę, bet Mai­ro­nio he­ro­ji­nė­je dai­no­je „Oi ne­verk, ma­tu­šė­le!“ ne vien dėl ri­mo bu­vo at­si­ra­dę žo­džiai: „Tau dar li­ko sū­nų, kas tė­vy­nę pra­ras…“

Per oku­pa­ci­jas ir ka­rą ne­te­ko­me be­veik treč­da­lio sa­vo gy­ven­to­jų. Žmo­nės bė­go nuo grįž­tan­čio bol­še­vi­ki­nio cu­na­mio. Pa­lik­da­mi tau­tą be idė­jos, be va­do, tik tu­rė­da­mi vil­tį dar ka­da nors su­grįž­ti. Tie, ku­rie nar­siai kar­to­jo – „Čia sto­vė­kim“, – bu­vo su­nai­kin­ti, žu­vo miš­kuo­se, trem­ty­je ir la­ge­riuo­se. Ki­ti, kaip nen­drės lin­ko ten, kur spau­dė sro­vė, kur vė­jas pū­tė. Prie­šas juos lai­kė sa­vais.

Dau­ge­lis iš­mo­ko vog­ti, įpra­to ger­ti, velt­ė­džiauti, to­kie žmo­nės ir šian­dien mū­sų vals­ty­bei di­de­lė naš­ta. Gar­bė tiems, ku­rie li­ko sto­vė­ti, ku­rie po dau­ge­lio me­tų su­grį­žo, sten­gė­si at­gai­vin­ti Lie­tu­vos upę ir per ją nu­ties­ti til­tus į pa­sau­lį. At­si­me­na­te, kaip mes be ato­dai­ros šo­ko­me per be­dug­nę iš ne­lais­vės į lais­vę. Jau jau įsi­bė­gė­jo­me, ati­trū­ko­me, šo­ka­me ir gir­di­me: step by step.

Ger­bia­mie­ji: ne­spe­ši­te, to­va­riš­čy (rus. „ne­sku­bė­ki­te, drau­gai“). O kai per­šo­ko­me, grįž­ki­te, ni­ku­da vy ne uj­dio­te (rus. „nie­kur jūs ne­nu­ei­si­te“). Krem­lius mums pa­skel­bė eko­no­mi­nę blo­ka­dą. Už ši­tų par­la­men­to sie­nų vy­ko ste­buk­las, ku­ris pri­me­na Evan­ge­li­jo­se ap­sa­ky­tą duo­nos ir žu­vies pa­dau­gi­ni­mą. Tai bu­vo die­nos, kai lais­vė iš tie­sų bu­vo įga­vu­si ne­įkai­no­ja­mą ver­tę. Žmo­nės 1990 me­tais ir dar po me­tų čia ve­žė ir ne­šė ne tik mais­tą šių rū­mų gy­nė­jams, jie au­ko­jo juo­dai die­nai su­tau­py­tus pi­ni­gė­lius, kai ka­da – vi­są ap­gai­lė­ti­ną kom­pen­sa­ci­ją, gau­tą už il­ga­me­tę ka­tor­gą gu­la­guo­se. Tos pi­ni­gų gniūž­te­lės plas­ti­ko mai­še­liuo­se kar­tais pa­dvelk­da­vo kai­mo pir­kios dū­mu, ne­si­bai­gian­čio var­go kva­pu.

Tie pi­ni­gai bu­vo skir­ti Blo­ka­dos fon­dui, Lais­vės gy­ni­mo fon­dui, tai bu­vo tar­si tvars­tis, tar­si trauk­la­pis at­kur­tos mū­sų vals­ty­bės žaiz­doms. Ta­da, kai mes, ei­li­niai Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tai, ne­tu­rė­jo­me net sa­vo ka­bi­ne­tų, juo­se bu­vo įsi­kū­rę par­la­men­to gy­nė­jai, tu­rė­jo­me tik po vie­ną sa­vo pa­ta­rė­ją, to­kio žmo­gaus la­bai rei­kė­jo Uk­mer­gė­je, ma­no apy­gar­do­je. Šį ne­įpras­tą dar­bą už pu­sę at­ly­gi­ni­mo su­ti­ko dirb­ti tik Van­da Pie­ši­nie­nė, akių gy­dy­to­ja, ku­rios ne­bu­vo kam po­li­kli­ni­ko­je pa­keis­ti.

Ji pa­ži­no­jo daug skurs­tan­čių žmo­nių, kai ku­riems mes steng­da­vo­mės pa­dė­ti pa­si­nau­do­da­mi Ka­li­for­ni­jo­je gy­ve­nan­čių ge­ra­da­rių Sin­kių pa­ra­ma. Mu­du su dak­ta­re Van­du­te ei­na­me pas to­kį Da­ru­lį, ku­ris, il­gai dir­bęs trak­to­ri­nin­ku, nuo vib­ra­ci­jos ne­be­ga­lė­jo vaikš­čio­ti. Da­ru­lis in­va­li­dų ve­ži­mė­ly­je, žmo­na po in­sul­to ne­be­si­ke­lia iš lo­vos. Jie­du vy­lė­si, kad sū­nus ne­tru­kus par­ves į na­mus mar­čią, ta­čiau to­ji ne­be­no­rė­jo te­kė­ti į šei­mą, kur jau ne­be vie­nas, o du in­va­li­dai. Vie­nin­te­lis sū­nus iš ne­vil­ties nu­si­žu­dė. O mes vi­so la­bo te­tu­ri­me 20 do­le­rių pa­guo­dai. Da­ru­lis mums at­­ida­rė du­ris ir pir­mi jo žo­džiai: „Ra­šy­to­jau, sa­ky­ki­te, ar ta mū­sų Lie­tu­va at­si­lai­kys, ar ji gy­vuos?“ Lie­tu­va gy­vuo­ja ir gy­vuos, nors dau­ge­lis esa­me iš to iš­li­ku­sio nen­dry­no.

Ne vi­si ma­no pri­si­mi­ni­mai – kaip tie kris­ta­lai, tin­kan­tys gar­bin­gai pra­ei­ties mo­zai­kai. Ant­rai­siais mū­sų ne­pri­klau­so­my­bės me­tais, lan­ky­da­mas ma­lo­nės pra­šan­čius nu­teis­tuo­sius Pra­vie­niš­kė­se, su­ži­no­jau, kad čia te­be­lai­ko­mi ke­le­riems me­tams nu­teis­ti du iš so­vie­tų ar­mi­jos pa­bė­gę vai­ki­nai. Ne­ci­tuo­siu sa­vo pa­klau­si­mų dėl įvai­rių tei­sėt­var­kos pro­ble­mų tuo­me­ti­niam Res­pub­li­kos ge­ne­ra­li­niam pro­ku­ro­rui, nes sku­bų at­sa­ky­mą man at­siun­tė vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro pa­va­duo­to­jas Sve­tu­le­vi­čius.

Ja­me ne­bu­vo nė vie­no žo­džio apie tuos du vai­ki­nus, pa­mė­gi­nu­sius iš oku­pan­tų ka­riuo­me­nės pa­bėg­ti į lais­vė­jan­čią sa­vo tė­vy­nę. Aukš­čiau­sia­ja­me teis­me man bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad vie­nas iš tų de­zer­ty­rų yra pa­bė­gęs iš Ko­los pu­sia­sa­lio, o ki­tas nuo Ura­lo – be ci­vi­li­nių dra­bu­žių, be mais­to. Esą bėg­liai pa­ke­liui tu­rė­jo kur nors vog­ti ar­ba plė­ši­kau­ti. Tik ta­da, kai jau tu­rė­jo­me Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą, bėg­liams bu­vo pa­siū­ly­ta ra­šy­ti ma­lo­nės pra­šy­mą, o juk pa­gal tei­sy­bę ir są­ži­nę ma­lo­nės, at­lei­di­mo už sa­vo bu­ku­mą ir ap­lai­du­mą tu­rė­jo pra­šy­ti kai ku­rie tuo­me­ti­niai tei­sėt­var­kos sar­gai.

Pa­gal tei­sy­bę ir są­ži­nę, kad mums šio­je vie­to­je ne­rei­kė­tų liūd­nai at­si­dus­ti, pri­min­siu jums se­ną bei links­mą is­to­ri­ją. Vie­na­me kai­me įsi­siau­tė­jo ge­rai še­ria­mas veis­li­nis jau­tis. Jo­kie pan­čiai ir tvo­ros jau ne­be­ga­lė­jo jo nu­lai­ky­ti. Vie­nas ki­tas so­die­tis nuo to jau­čio jau bu­vo ap­šlu­bęs ar net ga­lą ga­vęs. Per Šv. Onos at­lai­dus gy­vu­lys įsi­su­ko į šven­to­rių ir iš­vai­kė pro­ce­si­ją, nes tą bes­ti­ją vyš­ni­nis kle­bo­no ar­no­tas su­er­zi­no. Ta­da žmo­nės su­si­rin­kę nu­spren­dė, kad stip­riau­si vy­rai – kal­vis ir dai­li­dė – tą jau­tį pri­va­lo nu­ga­la­by­ti. Tie­du su­ti­ko.

Dai­li­dė pa­si­dir­bins kuo­ką, kal­vis įpra­tęs net stai­ni­nius er­ži­lus kaus­ty­ti, va­ka­re pa­čiups tą jau­tį už ra­gų taukšt, paukšt ir tam ne­ra­liuo­tam gal­vi­jui bus amen ale­liu­ja. Vie­ną va­ka­rą abu su­si­ruo­šė. Dai­li­dė at­si­ve­dė­jęs taukšt – jau­tis nė krust, dar sy­kį paukšt – jau­čiui nė mo­tais. Bet kal­vis ne­be­iš­ken­tęs tam dai­li­dei sa­ko: „Klau­syk, jei­gu tu ir tre­čią kar­tą man taip tvo­si kak­ton, aš ga­liu to jau­čio ne­be­nu­lai­ky­ti“. Tuo ir bai­gė­si se­nų lai­kų is­to­ri­ja. O mū­sų lai­kais žur­na­lis­tai ne­dels­da­mi im­tų „lukš­ten­ti“ ko­kį se­niū­ną, me­rą, po­li­ci­ją ir pro­ku­ro­rą iki pat vir­šaus.

O kaip ten to­liau? Klau­si­nė­tų, koks to jau­čio li­ki­mas. Vyks­ta ty­ri­mas. Pra­dė­ta bau­džia­mo­ji by­la. Tuo tar­pu tiek. Pra­ei­na me­tai, jie ir vėl klau­sia: ar tie­sa, kad tas jau­tis bu­vo įsi­bro­vęs ne tik į baž­ny­čią, bet ir į ban­ką? Ar jūs ži­no­te, kas už to jau­čio sto­vė­jo? At­sa­ky­mas: dėl ban­ko ne­ga­liu nei pa­tvir­tin­ti, nei pa­neig­ti. Sto­vė­jo ar ne­sto­vė­jo, ty­ri­mas kol kas te­be­vyks­ta. Dar po po­ros me­tų, žmo­nės kal­ba, kad ten bu­vo kar­vė, o ne jau­tis. Dai­li­dė ir kal­vis ta­da bu­vo ge­ro­kai iš­gė­rę. Kar­vė ar jau­tis, tai tik teis­mas ga­li nu­sta­ty­ti. Ap­klau­sia­mi liu­dy­to­jai, pa­skir­ti tei­sė­jai, pro­ku­ro­rai.

Lie­tu­viai tu­ri la­bai pras­min­gą po­sa­kį apie sker­są ir iš­il­gą var­gą. Sker­sas var­gas – tas, ku­ris ke­lią pa­sto­ja, kaip tas ra­gus at­ki­šęs jau­tis, žūt ar būt, rei­kia tą kliū­tį įveik­ti. Bus sun­ku, bu­vo sun­ku, bet mes tai pa­da­rė­me. Iš­il­gas var­gas – tie kas­die­ni­niai rū­pes­čiai, var­gas, ku­ris tar­si pri­šiukš­lin­tas grio­vys, vin­giuo­ja pa­lei vi­są vieš­ke­lį. Pa­sa­ky­ki­te man, ku­rio­je ša­ly­je to­kio iš­il­go var­go ne­bū­na? Gal kaip tam lie­tu­viš­kam grio­vy dau­giau pri­mė­ty­ta bam­ba­lių. Jei­gu kas da­bar už­min­tų mįs­lę: „Vie­nas sa­ko: „bė­kim, bė­kim“, ki­tas sa­ko: „čia sto­vė­kim“, tre­čias sa­ko: „dar iš­ger­kim“, tik­riau­siai bū­tų ne­sun­ku at­spė­ti, jog tai grei­čiau­siai – Lie­tu­va. Mums la­bai trūks­ta Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus, ku­ris gar­siai ir įtai­giai pa­sa­ky­tų: „Mie­lo­sios ma­no ave­lės, juk tam mums ir duo­ta gal­va, kad į an­trą ga­lą la­pų ne­pri­bir­tų“.

Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, ra­šy­to­jo Ka­zio Sa­jos kal­ba, pa­sa­ky­ta iš­kil­min­ga­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nos mi­nė­ji­me.

Views All Time
Views All Time
1735
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn