„Naujosios kartos turi būt gerai supažindintos su tautinio pašaukimo esme… tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad atsisakyti jį vykdyti reikštų pražudyti savo tautą… Jaunoji karta yra tinkamai išauklėta tautiniam pašaukimui tada, kai ji yra tautiškai aktyvi ir kai ji yra sąmoningai nusistačiusi savo tautybės atžvilgiu“ — Dr. A. Maceina „Tautinis auklėjimas“.

Ką nusako pasaulio mokslininkai apie lietuvių kultūrą bei civilizaciją bendrai

Prof. E. Huntington (55-419) pagal viso pasaulio mokslininkų nuomones (anketose pateiktas) rado civilizacijos bei kultūros laipsnius: Lietuva — 82, Lenkija – 71, Rusija – 73, Danija – 98, Olandija – 98, Šveicarija – 97, Vokietija – 99, Prancūzija – 85 ect.

Prof. G. Salvatori (114-11) rašo: „Lissauer tvirtina, kad jau I-II amž. lietuviai vartojo peilius, žirkles, geležinius dalgius, sagtis, auskarus, bronzines ir sidabrines sagas, stiklo karolius ir kitas puošmenas. Tokį aukštą kultūros lygį lietuviai pasiekė tuo laiku, kada iš visų pusių jų kaimynai gyveno beveik laukinėse aplinkybėse“. O. Milosz (86-12): „Nuostabus lietuvių, folkloras“ („Le merveilleux folklore lituanien“).

Ką sako apie lietuvių meną?

Prof. dr. R. Dethlefsen (29-18): „Jie (lietuviai) turi ypatingiausią bei turtingiausią meną, kuris krašte gerai išsilaikęs“.

Dr. J. Ehret (36-357): „Pirmieji lietuvių meno paminklai siekia akmens amžių… Papuošimai susidarė iš geometrinių linijų“.

Prof. dr. V. Jungfer „Litauen“, 1939 m.: „Lietuvių medžio raižyba yra išsivysčiusi iš nežinomos, bet dvasiškai turtingos žilos senovės (101 p.)- Lietuviški kryžiai yra išaugę iš lietuvių pagonių mirusiųjų pagerbimo ir vaizduoja pirminį paminklą senosios lietuvių kultūros (112 p.)“.

Prof. P. Galaune (40-7). „Lietuvių medinis gyvenamas namas, senoji bažnyčia arba varpinė ir dar kryžiai ir lygiai medinės šventųjų statulėlės mums išreiškia lietuvių meno groži“.

Ką sako apie lietuvių dainas?

Dr. F. Tetzner (131-54): „Lietuviai yra dainomis turtingiausia tauta pasaulyje“.

Dr. U. Katzenelenbogen (64-3): „Turtingiausias lietuvių tautos kultūrinis palikimas yra dainos. Su dideliais įvairumais šių ūkininkų dainų buvo dainuojama, kai lietuviai prieš tūkstančius metų lydėjo Saulę Motutę“.

R. Payne (Lituanus, 1963, 4 nr,: „Jos (lietuvių dainos) turi grožį ir tyrą pirmykštį prabangumą virš visa ko… Jos, atrodo, turėjo būti sukurtos pradžioje pasaulio“.

S. Oliphant (Journal of the American Oriental Society, 1922, 32 t., 40 p.}: „Čia (dainose) yra išreikšta jų (lietuvių) mintis apie didįjį nežinomą Dievą, mėnulį – dievaitį, saulės dukrytes, ryto ir vakaro žvaigždes, Perkūną ect. tikėjimus, kurie nukelia mus j pirmines dienas mūsų rasės (Žmonijos)“.

Prof. Ad. Mickiewicz (Rimvydas) „Les Slaves“, Paris, 128 p.: „Rinkinyje jų (lietuvių) liaudies dainų, kuris yra labai turtingas, nerasime nė vienos nepadorios dainos“.

Mūsų tautos genijus M. Čiurlionis „Apie muziką“ rašo: „Tos dainos (lietuvių liaudies), tai tarytum, brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pagaminti nemirštamus veikalus (62 p.)- Ir ateis laikas, kada mūsų kompozitoriai atdarys tą užburtą viešpatiją (mūsų senose dainose) ir semdami iš tų turtų savo įkvėpimui, atras širdyj seniai nejudintas stygas, ir tuomet visi gerai suprasime save, nes bus tikra lietuvių tautos muzika“.

Prof. dr. S. Chatterji (22-56): „Kaip senovės Indijoj prieš sukūrimą vedų (1000 B.C.) ir kituose indoeuropiečių kraštuose, taip baltų (lietuvių) kunigai ir vaidilos sukūrė jų dainas, poemas, ritualinius ženklus ir jų istorines tradicijas, kurios buvo perduotos žodžiu iš kartos į kartą“.

Ką sako apie lietuvių tautinius šokius?

Prof. A. Benedietsen (10-67 ir 97) : „Dainavimas ir šokiai yra lietuvių pagrindiniai pasilinksminimai, šokiai ir dainavimas priklauso visoms pagonių šventėms ir buvo laikytasi ligi vėlesnių krikščionių laikų. Nuo labai senų laikų šokis „Blezdingėlė“ saulės ir pavasario garbei buvo šokamas Lietuvoj… Pirma daina (lėkė pulkas gulbinėlių) yra labai sena. Laukinės gulbės, skraidančios padangėj, yra pagonių paukščiai, karo dievaičio pasiuntiniai“.

Prof. H. Monfort (87-255): „Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo garsi savo dainomis ir šokiais sulig atsitikimo palydimais trimito, ragelio, švilpuko ir kanklių. Trimitas specialiai tarnavo karo laike, kanklėmis buvo palydimos dainos“.

H. Spaull (120-45). „Kai kurie lietuvių tautiniai šokiai yra labai gražūs… Vienas iš gražiausių senų šokių yra vadinamas „Blezdingėlė“, kuris yra išsilikęs iš pagonių šventės saulės ir pavasario garbei“.

Ką sako apie lietuvių drabužius?

Dr. O. Norem (92-52): „Sekmadieniais ir šventa­dieniais lietuvis kaimietis turi progą nešioti šviesius spalvotus tautinius drabužius, kurie moterų rūpestin­gai pagaminti… Kai kurie iš šių drabužių yra nepaprastai gražūs“.

Prof. C. Cappeller (21-10 ir II): „Vyrai vasarą nešioja drobines kelnes ir mėlyną švarką… Ant krūti­nės ir kišenių švarkas su pagražinimais… Moterys nešioja vilnonius sijonus su daugeliu klosčių… Kada šal­čiau – jos nešioja trejus marškinius. Pirmi paprasti, antri geresni, o tretieji labai gražūs ir švelnūs su rankovėmis, kurios gražiai su šilku suadytos. Virš balti­nių nešioja liemenę ligi kaklo. Žiemą moterys nešioja moterišką švarką iš šviesiai mėlynos gelumbės… Mer­ginos nešioja plaukus, supintus į kasas ir apvyniotas(kasas) ant galvos… jei turi vainiką ,tai jis rūtų nupintas. Tekėjusios moterys visuomet nešioja baltas skareles“.

H. Spaull (120-43): „Moterys vis dėl to nešioja savo gražius tautinius drabužius … Lietuvis ūkininkas niekuomet nėra praradęs savo grožio skonio ir meniškumo“.

E. Davies (25-203): „Sijonas beveik uždengtas prijuoste ir tai yra meniškam grožyje ir prityrime lietuvių moterų audime… Labai turtingi spalvų deriniai, kurie yra nuostabiai gražūs ir įvairūs pavyzdžiais“.

Ką sako apie lietuvių kalbą

Prof. dr. A. Senn (119-6): „Jie (lietuviai) gali teisingai didžiuotis savo kalba, kuri, nežiūrint savo konservatyviojo pobūdžio, yra taip pat moderninė, kaip mūsų pasaulis modernus. Jūs galite išreikšti ir nagrinėti lietuvių kalboj kiekvieną dalyką, kuris rei­kalingas mūsų civilizacijai“.

Prof. dr. G. Ford (Draugas, 1968.VII.6 d., II): „Indoeuropiečių kalbų studijozui lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, kuris tik yra įsiklausęs lietu­vių kalbą, sutiks, kad tai yra gražiausia kalba“.

Prof. A. Meillet (85-37): „Nors seniausi lietuvių rašytiniai tekstai siekia 16 amž. po Kr., tačiau kai kurie lietuvių žodžiai daugiau artimesni pirminei in­doeuropiečių formai, kaip atitinkami žodžiai sanskrito ir graikų, žinomų daugiau dviejų tūkstančių metų“.

Prof. M. Pei (100-34): „Iš visų modernių kalbų artimiausia pirminei indoeuropiečių kalbai yra lietuvių kalba“.

Dr. J. Karlowicz (63-177): „Jos (lietuvių kalbos) garsai ir galūnės kas kart mums primena senovinius indų, persų, graikų, romėnų, keltų, gotų garsus. Daugelis lietuvių sakinių skamba neatskiriamai, kaip sanskritas, ir tai daro aiškesnį įspūdį, kuomet paprastą kaimietį girdi tokias formas vartojant, kurias šiandien dėl jų senoviškumo, esame pripratę laikyti proistorinėmis, kažkaip gerbtinomis, nes jomis kitados yra kalbėjusi mūsų protėvių protėviams visų arijų (indoeuropiečių) pramotė“.

Prof. H. Hirt (54-196): „Be abejonės lietuvių kalba dar šiandien yra seniausia ir mažiausia pakitusi iš indogermanų (indoeuropiečių) kalbų“.

Prof. dr. J. Otrębski (Aušra, Warszawa, 1962, 5 nr.): „Lietuvių kalba išlaikė iki mūsų laikų savo senovinę formą… Kalbininkai, remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis, bando rekonstruoti bendrą indoeuropiečių kalbą“.

Prof. B. Dwight (18-113): „Ši (lietuvių) kalba turi labai didelės reikšmės kalbininkui. Ji (lietuvių kalba) savo formomis yra seniausia iš visų dabar esančių pasaulyj kalbų“.

Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): „Lietuvių kalba, kaip tas senas balto marmuro paminklas stovi ir dabar nenustojęs savo blizgesio po daugelio šimtmečių žmogaus ilgos istorijos. Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atidengia mums daugelį neišspręstų paslapčių senos civilizacijos, reikšmingai išplečia lingvistinio mokslo akiratį ir praplečia žmonijos pažinimą jos tamsios praeities“.

Prof. E. Rečius (110-431): „Jei vertė tautos žmonijoj būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų“.

Dr. G. Sauerwein (45-32): „Ji (Lietuvių kalba) daugel atvejų minties išreiškimui yra lankstesnė priemonė, ne kaip kokia kita kalba Europoj, ir būtent, per savo formų gausumą taip pat daug gražesnė“.

I. Gedainis (41-35): „Švedų kalbininkas prof. H. Skioeld tikina, kad lietuvių kalba yra pati seniausia iš visų pasaulyj gyvųjų kalbų“.

Prof. dr. R. Latham (71-151): Lietuvių kalba etnologų akimis yra reikšmingiausia kalba Europoj“.

E. Harrison (50-25): „Visi užsienio mokslininkai sutartinai pripažįsta didelį grožį ir turtingumą lietuvių kalbos“.

Prel. prof. K. Bohusz (14-153): „Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to pačio pavadinimo dviem panašiems dalykams, o tačiau skirtingai. Tokia kalba yra lietuvių kalba“.

Prof. V. Lavoix (72-27): „Savo senumu lietuvių kalba stebina kalbininkus, kurie ją laiko arijų (indoeuropiečių) kalbų pradiniu kamienu. Ji savo žodynu yra labai turtinga ir savo gausiomis formomis leidžia išreikšti įvairius minties išreiškimus.

Prof. H. Pedersen (99-65): „Šiuo atžvilgiu (seniausia apraiška) ne viena iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų negali susilyginti su lietuvių kalba“.

Ar senovės lietuviai turėjo savo nuosavą raštą?

Dabar tenka paliesti labai kontroversinį klausimą apie senovės lietuvių raštą. Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): „From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ“. Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo: V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): „Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo… Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto“. Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką. Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalugai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį (Žiūr. R. Šaluga „Bychovco kronika“, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, 1959,150 p.)

Panašiai ir K. Būga visai neteisingai (Tauta ir Žodis, 1922 m., It.) totaliniai suniekino dr. J. Basanį (Basanavičių) už tai, jog jis mėgino surasti senovės trakų giminystę su lietuviais. Tačiau ne vien dr. J. Basanis nurodė giminystę tarp senovės trakų ir lietuvių, bet šią giminystę rado jau seniau visa eilė žymių pasaulio mokslininkų: dr. I. Taylor, prof. N. Jokl, dr. O. Schrader, prof. A. Meyer, J. Grimm, prof. dr. V. Thomsen, prof. H. Kiepert ir kiti. Šių mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų dar ir dabar neteisingai niekinamas Lietuvos istorijos tėvas S. Daukantas.

O dabar pagal turimus šaltinius į šį klausimą pažiūrėkime iš esmės. Jau žymus žmonijos žilos praeities tyrinėtojas prof. dr. F. Ratzel (109-37) randa, jog tarp visų pasaulyj tautų yra palinkimas sąvokas žymėti ženklais. Prof. S. Piggot (105-254) tvirtina, kad seniausi Indijos rankraščiai buvo parašyti ant beržo žievės.

6 amžiaus romėnų dainius Fortunatus (Fort. Ven. carmlib. VII, 18) nurodė, jog barbarai, reiškia ne romėnai, turėjo runas, įrantytas medžio lentelėse ir lygiai nudailintose lazdose. H. Maurus savo apie langobardus istorijoj konstatavo, kad medyje runomis įrašoma maginės dainos, burtai, pranašystės ir kiti pagonių tikėjimu susiję reikalai, vadinasi, net buvo ištisa runinė literatūra medyje. Pagal dr. W. Schulzt (121-96) pagonys jau nuo senų laikų turėję savus kalendorius įraižytus lazdose. Senovės indai tokį savo kalendorių „sawana“ vadino. Gi turėti savo kalendorių buvo labai svarbu.

Savo esme runos buvo paslaptingi ženklai bei paslaptingos žinios, turinčios ryšį su senovės religija, žymus vokiečių proistorės žinovas dr. L. Reinhardt (III-907) aiškiai tvirtino: „… runos tai yra išraižyti ženklai, kaip simboliai dievų arba dalykų, kurių vardu jos pavadintos, apdailintose skroblo lazdelėse“. Pasaulinio masto etnologas dr. C. Mac Culloch (82-296) konstatavo: „Pirminė reikšmė (runų) buvo „paslaptis“ ar „paslaptingas žinojimas“. Taip pat jos reiškė alfabeto raides…“.

Aukščiau pateikti istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas. O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija – krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas. Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų „kritiški istorikai“ kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.

Jau mūsų minėtas istorikas C. Keary (65-201) tvirtino, jog skitai mokėję vesti savo tautos įvykius („ascribed in the records to the Scythian race“). Gi istoriniai šaltiniai nurodo, kad senovės lietuviai dar skitais buvo vadinami. Gotų istorikas Jordanes (6 amž.) savo „Getica“ 3 str. rašo, jog Germaniją nuo Skotijos skiria Vyslos upė („Vistulae fluvii, qui… Germaniam Scytiam ue determinans“), vadinasi, mūsų protėvių gyvenamas plotas įėjo j Skitijos teritoriją. Pasirėmęs rusų istoriku Karamzin (Ross., Vol. IV), J. Hertmanowicz (52-27 ir 33) tiesiog sako: „In those times the Lithuanians were known as Scythians … Gediminas selected their own battlefield on the banks of the river Pirnes and he said: „In the battle remember that you are Lithuanians and have an opportunity by these enemies, and to redeem form foreign ruler the country, in which your ancestors, the Scythians once enjoyed perfect freedom and liberty“ („Tais laikais lietuviai buvo žinomi kaip skitai…“). O dr. W. Schultz (121-92) įsakmiai nurodė, kad runos buvo atsiradusios ne vėliau 3 amž. tarp Juodųjų ir Baltųjų jūrų. Reiškia, jau anuo laiku lietuviams runiškas raštas buvo žinomas.

Alberto metraštis (Alberti chronicon, 527 p.) mini, kaip Modenos vyskupas Wilhelm, gyvendamas Prūsijoj ir čia išmokęs lietuvių kalbos, apie 1223 m. išvertė į lietuvių kalbą Donato gramatiką. Tai patvirtino ir prof. J. Jarocszewicz (56-169): „Donato gramatika, kurią mini Albertas savo kronikoj, apie 1223 m. buvo išversta į lietuvių kalbą, gyvenusio Prūsijoj ir mokėjusio vietos kalbą vyskupo Wilhelm Sabandski“. Gi visų laikomas kritišku istoriku prof. I. Daniloivicz (Tautos Praeitis, Chicago, 1965, II t., 142 p.) aiškiai pabrėžė: „… žmonės, kurie turėjo Prūsijos lietuvišką gramatiką 13 amž., negalėjo būti neraštingi ligi Jogailos laikų“.

J. Kraszewski (68-92), pasirėmęs Nedim Arab liudijimu, konstatavo, kad senovės lietuviai turėję savo runinį raštą pradžioj ant medžio, o vėliau ant akmens ir rakandų. Apie lietuviško rašto buvimą liudijo ir vokietis grovas Kyburg, kuris 1397 m. lankėsi Lietuvoj, savo kelionės aprašyme: „Mums parodė kažkokį raštą, sakydami, kad tai lietuviškas, tik nebuvo galima raidžių suprasti“.

Garsus senojo Vilniaus universiteto istorikas prof. J. Lelewel (Tygodnik Wilenskie, 1816 m., II t. )ne tik manė, jog senovės lietuviai turėję savo raštą, bet nurodė, kad Thunmann iš runiško rašto išskaitęs lietuvišką maldelę. Dr. G. Krause (Lithauen und dessen Bewohner, 18) galvojo, kad prūsai (lietuviai) mokėję rašyti prieš kryžiuočių atvykimą. Vokiečių kartografas C. Hennenberger (Deliciae Prussicae, 16) tvirtino, jog senovės prūsai (lietuviai) turėję savo nuosavą raštą, net priduodamas to rašto pavyzdžius. Pats M. Praetorius (Actą Borussica, 1731 m., 2 t.) taip pat tikėjo — seniau vaidilos ir kriviai turėję savąjį runišką raštą,

16 amž. prūsų metraštininkas L. David savo „Preussische Chronik“, It. 40 p. nurodė, jog senovės prūsai (lietuviai) savo kariuomenėj turėję vėliavas, ant kurių buvo daromi įrašai. Kronikininkas (16 amž.) S. Grunau „Preussische Chronik“ (Bd. II. c. 4) buvo pateikęs šio rašto runomis įrašus ant senovės prūsų kariuomenės vėliavos. Mokslininkas Bayer (O puscula, 373 p.) konstatavo, kad tiek S. Grunau, tiek L. David senovės prūsų (lietuvių) vėliavose runomis įrašai yra paimti iš pirmojo Prūsijos vyskupo Christian kronikos. Anot kritiško istoriko prof. J. Vogt (146-688), jei tokia vėliava vyskupo Christian laikais buvo, tai buvo galima tuos įrašus vėliavoj matyti ir juos aprašyti.

Lietuvių istorikas, rašęs lenkų kalba, T. Narbutt savo „Pomniejsze pisma historyezne szczegolnie do historyj Litwy odnoczące się“, 1856 m., 24 p. talpina Lydos teisėjo L Wolski 1792.VIII.18 d. laišką kunigaikščiui Czartoryski, kuriame jis pažymi, kad Nowakowski 1787 metais Lydos pilies griuvėsiuose radęs medines lenteles, kuriose buvo išpjaustytos raidės, reiškia, senas lietuviškas raštas. Tačiau lietuvių runiškas raštas ant medžio neišliko, kaip ir medinės lietuviškos statulėlės. Apie ką rašė archeologas dr. M. Heseh (53-4): „Lietuviškos statulėlės ir jos išnyko“. Juo labiau, kad katalikų kunigai nepakentė tai, kaip pagoniškų liekanų. Kan. K. Propolanis (108-31) aprašė, kaip patys katalikų net vyskupai naikino pagonių statulėles savo rankomis. Savaime aišku, kad ir senas lietuvių raštas tokiomis pat priemonėmis buvo naikinamas, kaip pagoniška liekana.

Senovės lietuvės mėgo įrašus daryti ir audiniuose. Žymus vokiečių kalbininkas ir istorikas prof. dr. A. Bezzenberger (Beitraege zur Kunde der indogermanische Sprache, 1888 m., 15 t.) aprašo vieną seną lietuvių kalbos paminklą (Ein altes Denkmal der litauischen Sprache), rastą Drezdene plačią šilkinę juostą, ant kurios 1512 metais išsiūta šis sakinus: „pas mamužes augau warga ne žinoiau“.

Daugiau išliko senovės lietuvių runinių aštų, daromų ant patvarios medžiagos, ypač ant akmens. Istorikas A. Naruszewicz savo „Historya narodu polskiego“, Krakow rašo apie vieną liekaną iš pagoniškos Lietuvos, tai yra apie kapų akmenį, rastą netoli Ariogalos, su runinėmis iškaltomis raidėmis, kurias jis pats matęs. Archeologas P. Tarasenka (130-91) mini prie Punsko ir Kalvarijos kelio akmenį su iškaltais jame rašto ženklais. Dr. J. Basanis (Aušra, 1885, 12 nr.) plačiau rašė „Iš priežasties atradimo Lietuvoj rašyto akmens“.

Ir dabar Lietuvoj, giliau ariant su traktoriais, kartais išrausia akmenų su runomis. 1968 m. Panorų kaime, Kaišiadorių rajone, buvo į paviršių išverstas akmuo, kurio vienoj pusėj buvo iškalti rašmenys, kurių niekas neskaitę. 1969.II.15 d. „Draugas“ rašė: „Į pastarojo (Dail. K. Šimonio) rankas pateko viename Kulautuvos darže rastas akmens gabalėlis su runų rašto raidėmis, kuriame dailininkas išskaitęs žodį „Vargu“. Antrasis radinys — puodo šukė su runų ženklais, rasta upelio griūvančiame kultūriniame sluoksnyje Romaičių parke ne toli Kauno. Čia minėtas dailininkas įskaitęs raides „isada kad pilnas bu…“.

Buvo Lietuvoj runinio rašto ir ant ragų. Tas pats P. Tarasenka (130-8) nurodė „Lenkų karalius Augustas II, Drezdeno Muziejaus įkūrėjas, liepė saugoti rastus Šventosios upėj ties Ukmerge tauro ragus su išbrėžtomis runomis“.

Kalbant apie runinius kalendorius, pasirodo jų taip pat būta Lietuvoj. Ant medžio lazdelių neišliko, bet ant geležinės lazdos rastas senovės lietuvių runinis kalendorius. Mokslininkas M. Gusev rusų žurnale „Izvestija Imperatorskego Russkago Obščestva“, 1864 m. aprašo vieną lietuvių kalendorių ant geležinės lazdos su senovės lietuvių rašmenimis.

Lazda, kuri vadinama „krivūlė“, su rašmenimis buvo senovėj lietuvių plačiai vartojama. Apie šią krivūlę istorikai rašė: dr. A. Ewald (37-143): „Ten (Romuvoj) gyveno atsiskyręs ir retai matomas galingas vyriausias Krivaitis, kuris prūsams latviams ir lietuviams siuntė savo pasiuntinį su žinoma lazda, kad jiems dievų valią paskelbus“, prof. I. Jonynas (57-85): „Tą krivūlę žyniai (sen. liet.) … po apylinkės šalis žmonėms į aukojimo vietą sukviesti“, dr. M. Anysas (3-43): „Suvalkijoj ji buvo vadinama „krivūle“ rantyta lazdelė su įspaustu raštu“, dr. J. Baltrušaitis (8-70): „These so-called „krivūles“ belong to chieftains and are passed from hand to hand in case of a summons or transmission of an order“.

Ir šių laikų mūsų rašto tyrinėjimo duomenys rodo, jog lietuviškas raštas buvo daug anksčiau vartojamas, negu M. Mažvydo „Catechismusa Prasti Szadei“ (1547 m.). Už tai byloja istoriniai šaltiniai: prof. dr. J. Lebedys (M. Daukša, Vilnius, 1963): „Senieji tekstai nėra išlikę, bet apie juos kalba istoriniai šaltiniai“. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad šie tekstai dar nėra visi surasti, nes 1962 m. Vilniaus u-to bibliotekoj buvo rasta knyga „Tractatus socerdotalis“, 1503 m., kurios pabaigoj įrašyta lietuvių kalba poteriai, kas rodo, kad gali atsirasti ir daugiau senų lietuviškų tekstų. Mūsų proistorės žinovas prof. K. Jablonskis (Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947) taip pat mano, kad lietuviškas raštas daug seniau buvo vartojamas, negu ligi šiol laikoma pirmoji lietuviška knyga (1547 m.).

Kad lietuviai senovėj turėjo savo runinį raštą tvirtina ištisa eilė mokslininkų: dr. C. Jurgėla (61-187), dr. L. Rhesa „De religionis christianae in Lithuanorum“, Regiononti, 1819, 7 p., prof. A. Meyer „Et folk, der Waagner“, Kobenhavn, 1895, 53 p., A. Jusaitis „The History of the Lithuanian Nation“, U.S.A., 65 p., Vydūnas „Sieben hundert Jahre deutschlitauis-cher Beziehungen“, 1932, 156 p., S. Daukantas „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ 10 p., dr. A. Račkus „Guthones“, 1929, 352 p., A. Kirkor „Živopisnaja Rossia“, Moskva, 1882, III, 28 p., prof. A. Benedictsen (10-54) ir visa eilė kitų istorikų bei mokslininkų.

Tokiu būdu visi aukščiau iškelti istoriniai šaltiniai ir gyvenimo faktai liudija, kad senovės lietuviai turėjo savo nuosavą runinio pobūdžio raštą.

Ką davė Lietuva bei Lietuvių tauta pasauliui (kitiems) ?

Kaip jau anksčiau pastebėjome, kad lietuvių tauta savo ilgų amžių egzistencijoj žmonijai yra davusi ga­na daug: 1) vykdydama savo tautinį pašaukimą, lie­tuvių tauta išlaikė senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą, 2) viduramžiais senosios Lietuvos valdovai, vykdydami politinę misiją, apgynė Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo mongolų sunaikinimo, 3) išlaikė seniausią pasaulyj kalbą su bendrais senaisiais žmonijos kultūros bruožais, žymus pasaulio mokslininkas prof. dr. S. Chatterji (22-77) konstatavo: „Lithuanian language, mythology, and daina are replete with elements belonging“ the morning of the world“. Dr. R. Leobell (76-21) nustatė: „Viskas čia vyksta natūraliniame procese: visoj savo esmėj ir veikime lietuvis išore ir siela rišasi su didžiais amžinais dėsniais“. Sulig žmonijos istoriku dr. C. Kephart „Races of Mankind“, 1960, 344 p. viduramžiuose lietuvių galingoji imperija, kurios sienos siekė nuo Baltijos ir Juodųjų jūrų, apsaugojo Vakarų Europą nuo stiprių totorių antplūdžių bei sunaikinimo.

Bet kadangi ir tarp pačių lietuvių randasi tokių, kurie, svetimų žalingų įtakų apimti, kategoriškai tvirtina, kad lietuviai nieko vertingesnio nėra davę pasauliui, tai tenka čia daugiau konkretizuoti ir kiek papildyti, nes, plačiai rašant apie lietuvių tautos indėlį žmonijai bei kitiems, susidarytų atskira nemaža studija. Mūsų kultūros istorijos žinovė prof. dr. V. Sruogienė (124-107) priėjo išvados: „Taip kitiems atidavėme mūsų gabiausius, talentingiausius žmones. Bet visi jie dirbo kultūrai, kuri tapo visos žmonijos nuosavybė. Čia ir yra didelis lietuvių tautos įnašas į pasaulio kultūros lobyną“. Amerikietis, kuris gyveno Lietuvoj ir gerai buvo susipažinęs su lietuvių tautos praeitimi, dr. O. Norem (92-251) rado: „Lithuania has so much to give to the world“.

Visų pirma lietuviai davė pasauliui nepaprastų gabumų mokslininką Kaži Simonaitį (pagal anų laikų madą rašėsi Casimirus Siemienowicz), kuris išrado raketas, įgalinusias žmogų po labai ilgų pastangų savo pėdomis pasiekti mėnulį. Pagal dokumentus K. Simonaitis gimė apie 1600 m. Žemaitijoj, baigė universitetą Lietuvos sostinėj Vilniuj, studijas gilino Olandijoj, kur ir baigė rašyti savo nepaprastos mokslinės vertės veikalą „Artis Magnae Artilleriae“, kurį išleido 1650 m. Jansson spaustuvė Amsterdame, šio veikalo vienas tomas buvo paskirtas specialiai raketų konstravimui. Tai atkreipė pasaulio mokslininkų dėmesį, ir ši knyga pasirodė ispanų, olandų, prancūzų, vokiečių kalbose. Angliškai išėjo 1729 m.: Artis Magnae Artilleriae, Pars Prima, Studio et opera Casimiri Siemienoivicz, Equitis Lithuanis, Amsterdam, 1650. Aig. Gustaitis (Nauj. Viltis, 1974, 6 nr.) rašė: „Lietuvis išrado raketas… Vilniaus universitete rasta lietuvio pulk. Kaz. Siminavičiaus prieš apie trejetą šimtų metų paruošti braižiniai tarp planetinėms raketoms gaminti“.

Lietuvių tautos gėlyne sužydo pirmoji gražiausia gėlė – didysis klasikas, pasaulinio masto poetas Kristijonas Duonelaitis, kuris savo nepaprasto klasinio grožio ir išskirtino originalumo kūriniais pradėjo minti takus literatūroj pozityviam realizmui, kaip tai ir pastebėjo anglų istorikas E, Harrison (50-105): „In Europe Duonelaitis (classic form) was the pioneer of the trend in literature, which later came to be known as positive realism as the greatest Lithuanian poet“.

Lietuva pagimdė esperanto kalbos tėvą dr. L. Zamenhofą, kuris sakė apie savo tėvynę Lietuvą „Tu stovi prieš mano akis mano numylėtoji Lietuva, mano tėvyne, kurios aš niekuomet negaliu užmiršti, nors dar būdamas vaiku aš tave apleidau“ (Draugas, 1965 m. rugpjūčio mėn. 19 d.).

Lietuvių tautos genijus M. Čiurlionis iškilo į žmonijos kultūros aukštumas. Jis davė pradžią abstraktiniam menui. G. Poensgen ir L. Zahn studijoj „Abstrakte Kunst“, W. Germany, 1958 m. teigia, jog istoriškai abstraktinio meno pradininku tenka laikyti M. Čiurlionį. Prof. R. Piper (Lituanus, 1961, 2 nr.) tvirtino: „Čiurlionis the real father of abstract painting“ and „the first abstract painter of modern times“. Tos pačios nuomonės laikosi: A. Rannit, C. Wiegand, J. Lipchitz, G. Anenkov, L. Janin ect.

Viduramžiuose lietuviai ne tik sukūrė galingą imperiją, kuri apsaugojo Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo iš Rytų besiveržiančių barbarų, sunaikinimo, bet lietuvių tauta paliko pasauliui monumentalinį įstatymdavystės paminklą — žinomą Lietuvos Statutą. Tai buvo nuo Justiniano (romėnų) pirmasis tikra prasme Europoj teisynas, kaip teisingai konstatavo dr. C. Jurgėla (61-210): „The Lithuanian Statute of January 1529 was the first real Code of Laws in Europe since Justinian“. Lietuvos Statutas bene pirmasis panaikino tais laikais vyraujančią kolektyvinę atsakomybę už nusikaltimus, ir bendrai pasižymėjo humaniškumu, vadinasi, leido daigus vėliau Europoj išbijojusiam humanizmui. Nors Lietuvos Statutas buvo parašytas anų laikų Rytų Europoj vyraujančia slavų kalba, bet jo dvasia buvo lietuviška: prof. dr. V. Sruogienė (125-379): „Nors Lietuvos Statuto kalba slaviška, bet jo dvasia grynai lietuviška. Jo pagrindą sudaro senovės lietuvių papročių teisė…“. Be to, ir ta taip vadinamoji gudu kalba turėjo savyj šimtus lietuviškų žodžių.

Kaip objektyvūs istorikai tvirtino, ir didysis pasaulio filosofas prof. dr. Imanuelis Kantas savo kilme ir dvasia buvo lietuvis: prof. dr. V. Sruogienė (124-104): „šiandien yra įrodyta, kad I. Kantas buvo lietuvių kilmės nuo Klaipėdos, o studijavusiems jo filosofiją yra aišku, kad jo kategoriški imperatyvai, jo etika atspindi lietuvių tautinę dvasią“, prof. dr. P. Penkauskas (102-12) nurodė: “ Šiandien visuose pasaulio universitetuose gvildenama ir aiškinama Kanto filosofija. Kanto veikalai išversti visose kultūringų tautų kalbose. Proto srityj I. Kantas lietuvių tautos garbė… filosofas prof. dr. I. Kantas buvo gryniausiu lietuviu (I. Kant Gesammelte Schriften. Hrsg. von Koenig. Preussen Akademie der Wissenschaft, Berlin, 1902) ir iki mirties tyrinėjo lietuvių kalbą, kuri buvo jo kasdieninė kalba (Rhein-Westfalien Zeitung, 1917, 329 nr.)“. Filosofo I. Kanto lietuvišką kilme nurodo ir kiti istorikai bei mokslininkai: Dr. A. Palmieri (96-6), prof. dr. J. Ehret (34-22), M. Mačys (Saulėtaka, 1900, 7 nr.), dr. A. Bruožis, prof. dr. J. Matusas, dr. G. Sauerwein, dr. M. Anysas, dr, J. Basanis, prof. Ad. Jakštas ir visa eilė kitų. Už I. Kanto pavardės lietuviškumą pasisakė net žymūs pasaulio kalbininkai (prof. dr. E. Fraenkel etc). Ir iš tikrųjų, Kanto proseneliai buvo kilę iš Kantvainių sodybos, Klaipėdos apylinkėj, gi Kantvainių pavardžių yra gausu Žemaitijoj. Kas svarbiausia, kad didysis filosofas I. Kantas mokėjo lietuviškai ir tyrinėjo lietuvių kalbą. Tai pažymėjo prof. dr. J. Ehret (35-29): „I. Kantas, kuris lietuviškai gana gerai suprato“ ir prof. dr. P. Penkauskas (102-11): „Ir pats įstabusis filosofas (I. Kantas) ir jo tėvai mokėjo lietuvių kalbą. Su giminėmis ir pažįstamais, gyvenusiais Žemaitijoj ir Kurše, Kantas susirašinėjo išimtinai lietuvių kalba. Dalį tų laiškų ir galima matyti Berlyno karališkam, o dabar Tautos Muziejuj, kitą dalį Karaliaučiaus universiteto knygyne…“. Savo domėjimąsi lietuvių tauta bei lietuvių kalba įžymusis filosofas I. Kantas paliudijo 1800 m. savo prakalboj prie C. Mielke „Das Deutsch-Litauisches Woerterbuch…“ (Koenigsberg), kur jis iškėlė lietuvių teigiamus privalumus ir lietuvių kalbos reikšmę ne tik kalbotyroj, bet ir istorijoj, nes ji yra raktas įvairioms praeities mįslėms atspėti. Apie tai rašė dr. T. Thurston (Lith Days, 1962): „The importance of the Lithuanian language was recognized also by the greatest philosopher of modern times, I. Kant, who was born in Pr. Lithuania and had a thorough knowledge of the Lithuanian language. In his preface to a Lithuanian and German Dictionary, he wrote that the Lithuanian language deserved the protection of the state… He was not only a philosopher, but also a linguist“.

Dar būtų galima žymiai daugiau kalbėti, ką lietuvių tauta savo ilgoj istorijoj yra įnešusi vertingo į bendrą žmonijos lobyną. Tačiau lietuviai yra daugiausia pasitarnavę savo kaimynams, ypač slavams. Prof. M. Romeris (židinys, 1934, 8-9 nr.) konstatavo: „Dėl gabumų lietuviai negali skųstis: jie juos daug sykių ir daugelyje sričių yra įrodę. Jau neliesdami mūsų didelės valstybinės praeities, tik tai atsiminkime, kiek žymių vyrų lietuviai kaimynams yra davę: kiek lietuvių kilmės žymių ir garsių vyrų – kariškių, valstybininkų, administratorių, mokslininkų yra gavę lenkai, vokiečiai, rusai, nemaža jų ten ir dabar tebėra“. Tai paryškino ir A. Dostojevskis „Vida de Dostoievski“, Buenos Aires, 1942, 22 p. „Jokia tauta slavų civilizacijai tiek nėra davusi, kaip mažoji Lietuva. Kitos tautos dirbo sau, savo garbei. Lietuva savo dvasios žiedus pavedė savo kaimynams Rusijai, Lenkijai, Ukrainai etc, kurios dar nesupranta ir nėra dėkingos“. Ypač labai daug Lietuva yra davusi Lenkijai.

Views All Time
Views All Time
2330
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn