Bedvasė Lietuvos valdžia sprendžia tik viena ir einamuosius reikalus

Lietuvos valstybės institucijos ir realią valdžią turinčios partijos savarankiškai ir patikimai ir iš esmės neformuluoja lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimo teorinių ir praktinių klausimų apimties laiko erdvėje, trinasi kasdieninėse smulkmenose ir skandaluose, o konceptualius judesius palieka neapibrėžtai savieigai, nubraukiant mūsų savigyną, istorijos pamokas, kultūros pamatus, pasvarstymus ir atsakomybę, o jeigu apie tai užsimena, tai tik tuščiažodžiavimo lygmenyje. Nėra valstybės išgyvenimo ideologijos, tik žvalgymasis, nykštukėjimas ir paklusimas didesniems ir galingesniems pasaulio materialistiniams tvarkytojams su pasiteiravimu: ką dar jums turime atlikti? Kas mūsų tautą ir kokiu tikslu jungia? Visuomenės dvasią trypia, smaugia ir naikina su blizgučiais pateikiamas materializmas. Kiek mūsų politinio elito atstovai turi žmogiškojo veido, mąstymo, istorinės savimonės, išdidumo ir gerumo?

Laisvas ir orus žmogus apsibrėžia savo asmens bei platesnius savo tautos ir valstybės išlikimo prasmingumus ,,naujos pasaulio tvarkos“ giluminės krikdančios prasmės sąlygomis: žemės pardavimas užsieniečiams (valstybė be žemės), antikonstitucinis Europos federalizmas (JAV, Vokietijos, Šveicarijos ar Rusijos modelis?) bei suverenitetas, dviguba pilietybė, lietuvių kalbos istorinis šventumas, identiteto išlaikymas.

Visas Lietuvos žlugimas guli valdžios pareigūnų savanaudiškoje materializmo išpažinimo savivalėje, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos galingame spaudime ir nepasitikėjimo realybėje. Nenuginčijama: jeigu nėra teisingumo, tai nėra nei dėl ko, nei prie ko šlietis. Esamas valdžios elitas per 20 nepriklausomybės metų parodė, kad jis save tvirtai be pokyčių tik reprodukuoja blogąja prasme. Esamą sistemą neįmanoma reformuoti ar patobulinti, todėl normalus jos veikimas galimas tik ją sugriovus. Vyriausybė tik rašo, bet nekalba apie piliečio kasdien jaučiamą savo beprasmiškumą, nematant laukiamų privalomų ir pinigų nereikalaujančių moralinių pakylėjimo judesių. Iš čia ir kyla bėgimas į kitas šalis.

Savanoriškas išsivalstybinimas arba besąlyginė kapituliacija

Konservatorių vyriausybės programos ,,Globali Lietuva“ (2010) ir „Lietuva 2030“ (2012) yra suverenios Lietuvos valstybės besąlyginės kapituliacijos aktas. Strategijoje ,,Lietuva 2030“ teigiama: „Globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį, o į atvykusius imigrantus – kaip į svetimus.“ Beje, spaudoje paleista nauja sisteminė sąvoka – ,,Lietuva – diasporinė valstybė“.

Pats „Globalios Lietuvos“ terminas preziumuoja emigracijos palankų legitimavimą, priėmimą, pateisinimą ir naudingumą. „Globalioje Lietuvoje“ Vyriausybė visiems žada dvigubą pilietybę, dėstoma nauja miglota koncepcija – ,,protų apykaitos“ idėja ir besąlyginė beprasmiška galimybė užsienio šalyse sudaryti vienmandatines apygardas rinkimams į Lietuvos Seimą.

Juk iš lietuvio tautybės niekas negali atimti, niekas jam nedraudžia mylėti (ir padėti) Lietuvą ir būnant, sakysime, kitos šalies piliečiu. Prisiminkime, kad dideliu Lietuvos patriotu buvo sorbas J.Zauerveinas. Tačiau čia nereikia saviapgaulės, saviniekos ir gudravimo. Pilietybė yra pirmiausia lojalumas ir pareigos, o savos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys. Ką reikštų Lietuvai, jeigu didesnė lietuvių dalis turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų kažkur kitur? Kas tuomet gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją? Dviguba pilietybė nėra emigrantų sugrįžimo į Tėvynę paskata.

Dviguba pilietybė taptų komercializuota išsipilietinimo ir išsivalstybinimo kapituliacinė raiška, kaip verslo pažyma, nuolaidų kortelė. Didelis šiaudinių piliečių pagrindo buvimas reikštų beprasmę statistinę saviapgaulę, migracijos pateisinimą ir skatinimą, teritorijos ištuštėjimą bei neišvengiamą žingsnį į valstybės išnykimą. Beje, ES atveju gautųsi ne dviguba, o triguba pilietybė. Tokiu būdu pilietybė teisių ir pareigų požiūriu taptų nesusipratimu valstybei be teisiškai, politiškai ir moraliai lojalių jai piliečių. Be piliečių valstybė netenka prasmės.

Vargu ar tikėtinas emigrantų atsakingas ir svarus politinis ir likiminis domėjimasis Lietuva, jei 2009 metų Lietuvos prezidento rinkimuose balsavo 15 tūkstančių lietuvių iš 1,3 mln. gyvenančių užsienyje. Kur kiti? Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro. Valstybės ir suvereniteto našta lieka gyvenantiems Lietuvoje.

Kiek dvigubų (bandoma įteisinti „daugybinės pilietybės“ sąvoką“) piliečių, atrišus šį maišą, būtų tik Lietuvos piliečių po 20-30 metų? Ar galėtų būti Lietuvos prezidentu atrišus šį maišą, būtų Lietuvos piliečių po 20-30 metų? Ar galėtų būti Lietuvos prezidentu ar kitu atsakingu pareigūnu, pavyzdžiui, turintis Lietuvos-Rusijos, Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos Vokietijos pilietybes?

Strategijoje „Globali Lietuva“ teigiama: ,,Grįžimas į Lietuvą yra sąlyginis ir nėra Strategijos paskirtis, kuri Strategijoje yra suvokiama kaip procesas – nuolatinė srautų (finansinių, žmogiškų išteklių, idėjų ir kt.) apykaita tarp Lietuvos ir jos diasporos“. Apie lietuvių diasporos mobilumą ir reikšmingumą Lietuvai parodo ilgos 1944 metų, tikrai patriotinės, emigracijos negrįžtamas įsitvirtinimas ne savame krašte. Dabar naujiesiems migrantams Lietuvos Respublikos pasas ir pilietybė yra verslo, naudos dokumentas su laikinu ir nedideliu lietuvybės ar sąžinės graužaties nuslopinimo Lietuvai prieskoniu.

Samiuelis Hantingtonas nurodo: „Nacionalinis saugumas suprantamas išsaugoti valstybės nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą ir pasirengimą atlaikyti kitų šalių politinį ir karinį demaršą. /…/ Dabartiniame pasaulyje didžiausią grėsmę tautų visuomeninei grėsmei sudaro būtent imigracija.“ („Kas mes?“, Maskva, 2008, p 283-284). Londone baltieji mokyklose sudaro truputį daugiau 30 proc. Britanijoje ne baltieji sudaro 27 proc. pradinių ir 23 proc. vidurinių klasių mokinių. 2030 m. šiandieniniai 21 m. ir jaunesni baltieji taps mažuma. Berlyno Kroicbergo rajonas vadinasi ,,Kleine Istambul“ (mažasis Stambulas). „Jens-Nydahl-Grundschule“ iš maždaug 300 moksleivių likę 3 vokietukai. Vokiečių valdžia ir visuomenė deklaravo, kad multikultūra jų šalyse sužlugo, o tai reiškia papildomas sunkias problemas kraštui.

Esame auklėjami

Kas gali paaiškinti Strategijos tvirtinimą, kad šiandien 56 proc. Lietuvos gyventojų nedalyvauja kūrybinėje veikloje (manytume, skaičius išpūstas), o Lietuvos pilietybe didžiuojasi tik 23 proc. asmenų. Tai baisu. Klausimas: Lietuvos politini elite, ką jūs valdote?! Strategijoje projektuojama, kad Lietuvos pilietybe 2030 metais jau didžiuosis 60 proc. piliečių! Tai fantastika.

Strategijose siūloma: „Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“. Nejaugi po 1990 metų, 2011 metais, mums kyla klausimas „Kas mes esame?“ Kažkada girdėta naujovė? Kokiomis kultūros prasmėmis ir gairėmis, jeigu siūloma perimti „šiuolaikines vertybes“? Kieno, kokias, gal per Lietuvos radiją brukamas Vudstoko judėjimo iškrypusias ir žlugdančias idėjas? Kalbama taip, kad tarytum buvome niekas, nieko neturėjome, atrodo, kad bandoma įteigti, jog reikia atsisakyti turėtos savasties, kad reikia pradėti nuo nulio. Nepasakoma, ką reiškia ir kuo grindžiamas mūsų „pasitikėjimo trūkumas“, „visuomenės uždarumas“? Nedrįstama pasakyti dėl ko konkrečiai: dvasinių idealų, tautinės valstybės, lietuvių kalbos, tautinės tapatybės ir išimtinai konceptualaus Lietuvos pilietybės turinio, dėl korupcijos, atskirų valdžios struktūrų pareigūnų subiurokratėjimo, išsigimimo, jų nepajudinamumo, kaip kasdieniniu žmonių skaudulio nervu, nusiviliama Lietuva ir negrįžtama emigracija.

2007-2013 metų ES parlamento priimtoje „Aktyvių Europos piliečių“ programoje, paskyrus 235 mln. eurų jos įgyvendinimui, pirmajame punkte numatyta: „Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybės narių piliečių statusas“. Tai atspindi tautos ir valstybės prasmės ateitį, o Seimo priimtas atsisakymas pase įrašyti tautybę nurodo, kad Lietuvos valdžios elitas taip ir mąsto.

2012 m. rugsėjo mėnesį pasitarime dėl ES ateities 11 ES narių užsienio reikalų ministrai (Austrijos, Belgijos, Vokietijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Niderlandų, Lenkijos, Portugalijos ir Prancūzijos) pasisakė už visų šalių absoliučiai bendrą teritorinę erdvę, ES tiesioginius prezidento rinkimus, vieningą URM, bendrą kariuomenę, Europos valiutos fondą, veto teisės panaikinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad tai sueigai vadovavo Vokietijos ministras Gido Vestervelle (Guido Westerwelle) ir toms idėjoms labai pritarė Lenkijos ministras R.Sikorskis. Baltijos šalys nebuvo pakviestos.

2013-11-09 Europos tarybos pirmininkas Hermanas van Rompui (Herman Van Rompuy) Berlyne pasakė kalbą, kurioje bylojo apie nacionalinių parlamentų teisių sumažinimą, išsireiškė, kad sąvokos „tauta“ ir „tėvynė“ netenka prasmės. Tai jau daugiau negu federacija, tai jau unitarinės valstybės kūrimas. M.Tečer dar 1997-12-05 laiške Vilniaus konferencijai dėl ES ateities tai numatė ir rašė: „…tikslas yra sulydyti Europos tautas į federalinę supervalstybę./…/ Nors ir vilioja perspektyva surasti prieglobstį tarp Vakarų tautų, aš jus kviečiu labai kruopščiai apsvarstyti visas prisijungimo prie Europos Sąjungos pasekmes, prieš žengiant tokį negrįžtamą žingsnį.“

Ar liksime lietuviais?

Klausimas visai ne retorinis, o gyvybinis. Kaip įvertinti Lietuvos valstybės politinę, istorinę ir moralinę padėtį, realias grėsmių tendencijas? Reali ir akivaizdi sisteminė pasaulio politikos, teisės ir moralinė krizė verčia veikti įvardijant ir surandant išlikimo veiksmus. Galima priminti, kad, pavyzdžiui, tik po įstojimo į ES Estija 2007-02-20 savo Konstitucijos preambulėje įrašė žodį „kalba“: „/…/ užtikrinti estų tautos, jos kalbos ir kultūros išliekamumą amžiams“. Ar tai įmanoma be suverenios valstybės? Panašią strategiją priėmę estai kaip pagrindinį tikslą įsirašė Estijos kultūros erdvės plėtrą. Ar mes tai pagalvojam, ar bus kaip bus mus tenkina?

Kaip kritiškai bevertintume Kinijos komunistinę valdžią, moralinei krizei išspręsti ten kasdien teismuose už pareigybių viršijimą ir kyšių ėmimą nubaudžiama 78 asmenys, iš 80 mln. komunistų partijos narių bus pašalinta 30 mln. Provincijų vadovai, įskaitant pirmininką Si Czinpiną, lanko šventoves ir ragina atsigręžti į Konfucijų, Budą ir daosizmą, tai yra grįžtama prie istorinių šaknų. Mums primetamas mąstymo modelis: viskas tik kitaip ir naujai, be „žalingos“ praeities.

Skaičiuojama, kad jeigu išliks dabartinė gimstamumo tendencija, po 200 metų lietuvių liks 100 tūkst. (www.delfi.lt, 2010-06-14). Kokia siekiamybė ir kieno atsakomybė?

Istorinė idėjinė pamoka

1917 m. pradžioje Lietuva buvo vokiečių okupacijoje. Europoje vykstąs karas ir jo pasekmės sunkiai nuspėjamos, bet įskelia neaiškios siekiamybės kibirkštį. Tautos ateitis buvo neapibrėžta. Atsakingi ir drąsūs Lietuvos intelektualai ėmėsi rūpesčio nepalikti Lietuvos likimo savitakai ir nusprendė tai su tautos atstovais aptarti.

Tuomet Lietuvoje buvo 32 apskritys. Į lietuvių konferenciją 23 asmenų sudarytas komitetas nutarė kviesti tokius dalyvius „…idant jie būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių…“, vien vyrus, nes buvo konferencijos dalyvių suėmimo pavojus, po 3-5 iš kiekvienos apskrities. Komitetui priklausė S.Banaitis, T.Daugirdas, S.Kairys, P. Klimas, J.Staugaitis, A.Smetona, S.Narutavičius, K.Jokantas, Maironis, M.Reinys, A.Žmuidzinavičius ir kiti.

Vilniaus konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis senajame operos teatre (dabar rusų dramos teatras). Iš 264 kviestųjų susirinko 222 atstovai. Konferencijos dalyviai buvo: 48 iš Vilniaus miesto, 12 iš Alytaus, po 10 iš Seinų, Trakų ir Utenos. 69 dalyviai buvo dvasininkai, 67 ūkininkai, 20 mokytojų. Vokiečių valdžia pageidavo siųsti savo atstovus į konferenciją, bet organizatoriai jų išvengė. Lietuvių konferencija atliko istorinį, sakytume, stebuklinį, vaidmenį ir išrinko Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą.

Kur plaukia Lietuvos laivas šiandien?

Tautos išlikimo jos nykimo erdvėje niekas neapibrėžė, nesudėstė ir nesiruošia įtikinamai vertinti. Šiandieninė Lietuvos valdžia sprendžia tik einamuosius klausimus ir menamai atsako sovietinių laikų postulatu: didėja didėjimas, mažėja mažėjimas. Nepasveikęs, sovietų sulaužytas tautos moralinis stuburas gavo krinkančios Vakarų moralės injekcijas. Politiniai dabartinės Lietuvos valdžios ateities sprendimai priimami nevertinant Lietuvos istorijos, tik dienos konjunktūrinių sprendimų ir impulsų iš Europos badikavimu, paieška bei pešiojimu, paklusnumo prisiėmimu su knechto perdėto nuolankumo sąmone.

Vertinant šiandieninę lietuvių tautos ir valstybės padėtį su aiškiais realiais fizinio neišlikimo, valstybingumo atsisakymo ir moralinės katastrofos grėsme, 1917 metų istorinės idėjos pavyzdžiu, prasminga sukviesti tautos konferenciją, susirinkimą ar sueigą ir deklaracijos ar memorandumo forma suformuluoti atsakymus: quo vadis, Lietuva (kur eini, Lietuva), apibrėžti valstybės idėją fix (siektinas tikslas), suvereniteto išsaugojimo svarbą modus vivendi (išgyvenimo būdas) bei modus agendi (veikimo būdas) sąlygas, apibrėžti gairių būti ar nebūti įžvalgas.

Prisimename ir 1949 m. birželio 14 d. Lietuvių Chartijos paskelbimo lietuviams, pasitraukusiems iš okupuotos Lietuvos, sumanymo svarbą.

Pagrindiniame dokumente ir papildomuose sprendimuose atsakyti į klausimus dėl tautos ir valstybės:

– Dvasinio pasaulio lygmens apibrėžties.

– Pasaulio kultūros raidos tendencijų.

– Istorinės idealizmo prasmės.

– Intelektualų abejingumo ir atsakomybės.

– Nacionalinio saugumo kompaso.

– Nuolankumo galingesnėms valstybėms sindromo.

– Europos federalizmo, eurofetišizmo.

– Genderizmo paskirties.

– Žemės, miškų ir gelmių nuosavybės, agrarinio kolonializmo.

– Ūkio reikalų

– Finansų reikalų.

– Emigracijos ir imigracijos.

– Istorijos.

– Pilietybės.

– Lietuvių kalbos.

– Kultūros.

– Nuvylusių biudžetinių partijų alternatyvos.

– Seimo sudėties pakeitimo.

Pagrindimas

Šiandien nei viena valdžios politinė partija konkrečiai neformuluoja tautos ir valstybės išlikimo istorinių uždavinių.

Tautos ir valstybės grėsmingos raidos tendencijų įvertinimas paliktas savieigai.

Valdantysis politinis elitas be idealizmo, globalizuotas ir daugeliu atvejų kosmopolitiškas.

Neįvertinamos materialistinės nehumaniškos globalizacijos grėsmės.

Europos federalizmo idėjos siejamos su valstybių suvereniteto panaikinimu.

Akivaizdus JAV ir Europos kultūros dehumanizavimas ir nunykimas.

Esminis klausimas: išgyventa skaudi istorinė patirtis, nežinoma ir nevaldoma ateitis.

Kontroliniai klausimai

1. 1918 m. vasario 16 d. Aktą rengė ir pasirašė idealistai. Kiek šiandieniniame Seime yra idealistų?

2. Ar šalis nemiega atsiklaupusi savo valdžiai ir užsieniui?

3. Kiek gali išgyventi ir kuo gali tapti tauta nedrįstanti šunybes pavadinti šunybėmis, o niekdarius – niekdariais?

4. Ar galima be ryšio su praeitimi išsaugoti savigarbą?

5. Ar mūsų nepriklausomybės idėja neišleista atostogų?

6. Kuriam laikui formuluojame likti nepriklausomai Lietuvos valstybei?

7. Ar žmogus be savasties gali būti valstybės su savastimi kūrėju?

8. Ar norime būti paskutiniais lietuviais?

9. Kuris politikas pasakė ,,Tegyvuoja Lietuva!“?

Views All Time
Views All Time
34
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn