Nors saulė iš palapinės vėl iškrapštė 9 val., šį kartą nutariau neskubėti. Užsukau į „Metal Marketą“, ne tiek ką nors pirkti, kiek akis paganyti ir pasirinkti idėjų kitam kartui. Gal sunku patikėti, tačiau 100% teisūs tie, kurie sako, kad vieną kartą pabuvęs Wackene būtinai norėsi čia grįžti. Aš jau dabar neabejoju, kad vėl važiuosiu. Reikia pajusti visą festivalio atmosferą, jos niekaip nenupasakosi.

Taigi festivalio zonoje aš tik 12:15. Iš karto prie „Black“ scenos, kur gros AMON AMARTH. Šiai dienai čia suplanavau išvysti net 6 iš 8 grupių. Nusimatė „karšta“ dienelė, be to, saulė išdžiovino šiaudus, kurie labai dulkėjo. Bet vokiečiai ir tam pasiruošė. Už scenos aptvaro buvo šlangai, iš kurių apsauginiai laikas nuo laiko laistė įkaitusią publiką. Tikrai pavyzdinga organizacija!

AMON AMARTH – tai švedų death metal grupė, grojanti pagal skandinavų scenai būdingus šio stiliaus standartus, bet kartu turi ir kažką savito. Negaliu paaiškinti, kuo jie man patiko, bet, kaip sakant, užkabino. Siūlau tiesiog paklausyti jų paskutinio albumo „The Crusher“.

Toliau „True Metal“ scena ir senieji VICIOUS RUMORS. Tai nenuilstančio gitaristo Geoff Thorpe komanda iš San Francisko. Nors savo laiku jis iškentė abiejų rankų operacijas, vis dar tebegroja, ir dar kaip! Wackeno festivalis įtrauktas į grupės turnė, kuriame pristatomas 2001 m. išleistas diskas „Sadistic Symphony“. Šou buvo išties įsimintinas, ko vertas vien jų sceninis personažas Horny Henry (su jaučio galva ant savosios, besisklaidantis su gitara scenoje, o po to vaikščiojantis tarp žiūrovų, lydimas kameros). Nebloga pramoga.

MACABRE „Black“ scenoje. Tai trys „bepročiai“, kurių gabalų tekstuose dominuoja pasakojimai apie serijinius žudikus, o jų nusikaltimai su visomis pikantiškomis detalėmis nupasakojami prieš kiekvieną kūrinį. Muzika – power metal, džiazo, bliuzo, net folkloro mišinys. Na, bandykite įsivaizduoti. Bet šiaip – visai įdomu.

45 min. prie „True Metal“ scenos su NUCLEAR ASSAULT! Taip taip, tai tie patys thrash/speed + core grojikai iš Niujorko su bosistu Dan Lilker priešakyje. Susikūrę 1986 m., kai Dan išėjo iš ANTHRAX, NUCLEAR ASSAULT buvo populiarūs, tačiau 1993 m. išleistas albumas „Something Wicked“ užbaigė grupės dienas (1997 m. dar buvo rinkinys „Assault And Battery“). Ir štai 2002 06 08 grupė atsikūrė senąja sudėtimi, kuria ir pasirodė Wackene. Branduolinė ataka tikrai pavyko, publika liko sužavėta, nors dalis žiūrovų anksčiau gal net nežinojo apie tokios grupės egzistavimą.

NUCLEAR ASSAULT pasirodymas truko valandą, bet tame tarpe „Wet“ scenoje pradėjo groti HOLLENTHON, tad aš perėjau tenai. Pavadinimas labai taikliai nusako padėtį, nes ta scena, kaip minėjau, buvo dengta, tad kaitinant saulei visa publika stovėjo apsipylusi prakaitu. Taip pat jau anksčiau rašiau, kad HOLLENTHON yra PUNGENT STENCH nario, konkrečiai gitaristo/vokalisto Martin Schirenc, projektas. Tai fantastiškai skambantis simfoninis blackas su folko ir dar kitų stilių priemaišomis, sunkiai nusakomas žanras (plačiau galima pasiskaityti čia pat Ferrume, viename iš senesnių straipsnių). Galiu tik pasiguosti, kad dengta scena nebuvo geras variantas tokiai grupei, nes skambesys buvo stipriai iškreiptas. Tad muzika neteko pusės savo žavesio.
Iš karto nuėjau prie „Black“ scenos, kur jau buvo pradėję groti IMMORTAL. Manau, visi puikiai žino šiuos bliakerius, tad pristatinėti neverta. Juos jau teko matyti šių metų „Metalmanijoje“ ir, tiesą sakant, ten jie man dar labiau patiko (tiesa, tada dar buvo keturiese). Tradicinis black metal, tradicinė išvaizda. Jei atvirai, nesu didelė šio stiliaus gerbėja, tad daugiau pasakyti nelabai turiu ką.
„True Metal“ scenoje vėl legenda, šį kartą – EXODUS. Nelabai kas tikėjo, kad po vokalisto Paul Ballof mirties ši grupė neiširs. O jie ne tik neiširo, bet ir koncertuoja! Valandos trukmės pasirodymo metu nuskambėjo visi grupės hitai, vien ko vertas įžymusis „Fabulous Disaster“. Vis dėlto muzikantai neužmiršo velionio savo nario ir vieną iš gabalų paskyrė būtent jam. Kadangi EXODUS pritraukė labai daug publikos, man teko stovėti toli nuo scenos, bet įspūdis vis tiek puikus.

Belaukdama HYPOCRISY pasirodymo „Black“ scenoje, susipažinau su dviem italų žurnalistais (pressa, tuo metu buvome kolegos, su tokia pačia akreditacija). Linksmai paplepėjome, o tuo metu netoliese šiauduose vartėsi du girti vaikinai visai nuoga apatine kūno dalimi. Italai sakė, kad nesibaisėčiau, nes čia dar ne to būna, bet aš nesistebėjau, nes prieš porą dienų prie gretimos palapinės stovykloje šlaistėsi visai nuogas vyrukas, maloniai „papusryčiavęs“ žolyte.

Taigi HYPOCRISY. Manau, daugelis juos matė Vilniuje 1998 m., o nemačiusieji tikriausiai gerai susipažinę su šių švedų kūryba. Tiesa, paskutinis albumas „Catch 22“ ne itin panašus į ankstesniuosius, jis lengvesnis ir melodingesnis, bet šiaip HYPOCRISY bent jau man visada buvo viena mėgiamiausių švedų grupių. Prasibroviau kiek galima arčiau scenos, Tagtgrenas buvo čia pat. Netikėtai atsidūriau prie dviejų mūsiškių, tad trys lietuviškos galvos kratėsi tarp vokiškųjų. Atmosfera įkaito, radosi vis daugiau „keliautojų galvomis“, ne kartą buvo paleista vandens srovė. Arčiausiai stovėję liko šlapi kaip po dušo, tame tarpe ir mes. Smagumėlis! Na, o su HYPOCRISY praleista valanda buvo išties viena šauniausių visame festivalyje. Gabalai skambėjo beveik be pertraukų, keturi muzikantai (būtent keturi, matyt, vienas iš jų paimtas tik turui) padarė visa, kas geriausia, o Peteris vis dėkojo publikai už puikų palaikymą. Mes trise vieningai nusprendėme, kad HYPOCRISY yra viena geriausių koncertinių grupių.

Deja, nepavyko pamatyti SINERGY, nes jie koncertavo kaip tik tuo pat metu, kaip ir HYPOCRISY. Tad mano programoje susidarė daugiau nei valandos pertrauka, kurios metu nuėjau į stovyklą pailsėti, užkąsti ir išgerti ko nors stipresnio nei alus. Radau mūsiškius tą ir bedarančius, tad beliko prisidėti. Įsilinksminus laikas netruko prabėgti, taigi grįžus prie „Black“ scenos, į ją ką tik buvo išėję CANNIBAL CORPSE. Jų, be abejo, irgi nereikia pristatinėti, net nemačiusiems jų Kaune. Aš šią grupę mačiau „Metalmanijoje“, bet vis tiek norėjau tą padaryti dar kartą. Nors ekstremali CANNIBAL’ų muzika manęs niekada nežavėjo, jų elgesio paprastumas ir klasiškas galvų sukimas negali nepatraukti dėmesio. Be to, buvo puikus apšvietimas. Vėl valanda, ir vėl gerai praleisto laiko.

Po pusvalandžio „Party“ scenoje pasirodė gerai žinomi švedų deathsteriai UNLEASHED. Jie ką tik išleido savo naują albumą „Hell’s Unleashed“, tad jų gerbėjai daugiausia vilkėjo marškinėlius su šio disko vaizdais. Grupės muzikoje niekada nebuvo ko nors ypatingai originalaus, bet naujas albumas nėra toks nuobodus, kaip ankstesnieji. Būtent jo medžiagos aš ir norėjau paklausyti gyvai, nes pačią grupę jau buvau mačiusi Lenkijoje 1995-aisiais. Koncertas nenuvylė, tačiau jo metu įvyko nelabai malonus nuotykis. Minia virš galvų neišlaikė vieno sunkiasvorio vaikino, kuris krisdamas vienu batu neblogai brūkštelėjo man per ranką, o kitu užkliudė kažkieno alaus bokalą, kurio turinys išsipylė man ant kelnių. Gerai, kad jos buvo juodos, bet dar geriau, kad buvo ranka, o ne galva. Tiek to, vis tiek visi draugiški.

Po to bėgte prie „True Metal“ scenos, kur jau daugiau nei valandą grojo BLIND GUARDIAN. Visas jų pasirodymas truko net 2 val., kurių metu matėme nuostabų muzikos, šviesų bei pirotechnikos efektų reginį. Tai neabejotinai pats įspūdingiausias šou šiame festivalyje. Puikiausiai tiktų ir jo užbaigimui.
„Black“ scenoje pasirodė KREATOR. Šią grupę aš „medžiojau“ jau kone 10 metų ir niekaip nepavyko pakliūti į jų koncertą. Pagaliau! Didžiulė drobė su albumo „Violent Revolution“ vaizdu, gražus vibruojančių, besisukančių ir kitaip judančių šviesų žaismas, muzikantai dūmų pilnoje scenoje ir senos thrasho mokyklos kūriniai. Kas gi nežino „Extreme Aggression“, „Pleasure To Kill“ ir kitų „perliukų“? Buvo nemažai gabalų ir iš paskutinio albumo, bet nei vieno iš „Endorama“, kuris, švelniai tariant, buvo nevykęs eksperimentas. Apskritai pasirodymas patiko, senieji thrasheriai dar nesiruošia sudėti ginklų.
Nors jau 00:40, dar nesinorėjo išeiti, juk paskutinė diena. Tad „Party“ scenoje klausiausi GREEN CARNATION (norvegų metalistai, kažkada groję death metal, pastaruoju metu pamėgę eksperimentus su psichodelika ). Paskui, žinoma, UDO, kuris buvo paskutinis „True Metal“ scenoje. Malonu buvo girdėti senus gerus ACCEPT kūrinius, kurie dominavo šio tėtušio pasirodyme. Stovėjau atokiau, nes šėlsmo minioje nebeatlaikytų nerealiai pavargusios kojos. Kitose scenose dar buvo ONKEL TOM bei HAGGARD, abi šios grupės grojo iki 3 val. ir užbaigė „Wacken Open Air 2002“. Pamatyti HAGGARD iš pradžių norėjau, tai labai įdomi švedų progresyvaus death metal grupė su orkestru. Norai norais, bet fizinė būsena bylojo ką kitą. Vos nuėjau link palapinės, HAGGARDŲ teko tik klausyti. Dar reikėjo atlaikyti atsisveikinimo vakarą…

Ryte stovyklavietės ir festivalio zona panašėjo į sąvartyną. Nyko palapinės, automobiliai kelioms valandoms užkimšo visus išvažiavimus, bet liko krūvos šiukšlių. Tvarkymosi tikriausiai visai savaitei…
Taigi atsisveikinome su Wackenu. Išsivažinėjome įvairiais keliais, vieni kitiems ir kiekvienas sau pasižadėję būtinai čia sugrįžti. Todėl ir savo įspūdžių aprašymą užbaigsiu taip: iki pasimatymo „Wacken Open Air 2003“!

Birutė Surinėnaitė

Views All Time
Views All Time
1493
Views Today
Views Today
1
0 0