Šalia Paul Wegener filmų nenuginčijamu vokiečių ekspresionistinio kino šedevru yra laikomas „Das Cabinet des Dr.Caligari“ (Daktaro Caligari kabinetas), nors jame konkuruoja bei vienas kitą slopina skirtingiausi motyvai ir ideologiniai ketinimai. Filmo atsiradimo istorija prasidėjo 1918 metų vasarą Berlyne, susipažinus dviems rašytojams – čekui Hans Janowitz ir austrui Eugen Roberts – bei teatro referentui Carl Mayer. Teatro žvaigždės Gilda Langer paskatinti, jie suvienija pajėgas ir pradeda rašyti būsimo filmo scenarijų. Abudu negali pakęsti imperialistinės karo mašinos: Janowitz, pėstininkų pulko karininkas, tapo užkietėjusiu pacifistu, o Mayer jau karinio patikrinimo metu pareiškė esąs netinkamas tarnybai ir privalėjo nuolatos varstyti psichiatrų duris. Savo rašomu scenarijumi autoriai siekė pasmerkti valdžios visagalybę, karine prievole bei militaristiniais veiksmais žaidusia savo piliečių gyvybėmis, kurios ryškiausią pavyzdį jie įžvelgė vokiečių vyriausybėje Pirmojo Pasaulinio karo metu. Keistas Janowitz išgyvenimas, aprašytas jo knygoje „Drei Kapitel von Hamburg“, kaip ir suprantamas Mayer pasišlykštėjimas jį nuolatos tikrinusiu kariniu psichiatru, turėjo tiesioginę bei lemiamą įtaką būsimojo filmo veiksmui: 1913 metų pabaigoje Hamburgo Holstenwall apylinkėje buvo nužudyta prostitutė ir čekas buvo įsitikinęs pamatęs žmogžudį – laisvamanį buržua. Po šešių savaičių filmo scenarijus buvo baigtas. Iš Mayer karinio psichiatro ir Janowitz buržujaus buvo sukurtas kriminalinis hipnotizuotojas ir mugių šarlatanas, pavertęs jauną žmogų bevaliu įrankiu patenkinti savo iškrypėliškoms aistroms valdyti ir žudyti. Šis hipnozės meistras, autorių pavadintas Caligari, reprezentuoja valdžios autoritetą, o jo mediumas – „eilinį pilietį“, kuriam įsakoma žudyti, kai tuo tarpu mugė tampa pokario Vokietijoje vyraujančios anarchijos simboliu.

Das Cabinet des Dr. Caligari – Cesare

Filmo veiksmas vystosi fiktyviame Šiaurės Vokietijos miestelyje Holstenwall (!). Miesto mugėje eksponentas Dr.Caligari pristato paslaptingą somnambulą Cesare. Norėdamas gauti leidimą pasirodymams, Caligari kreipiasi į vietinius valdžios organus ir yra nepagarbiai išprašomas lauk. Kitos dienos ryte pasipūtęs valdininkas randamas nužudytas. Du jauni studentai Francis ir Alan, abu įsimylėję gražuolę daktaro dukterį Jane, apsilanko Caligari palapinėje, kurioje Cesare smalsuoliams pranašauja ateitį. Alan paklausus, kiek jam dar liko gyventi, somnambulas atsako: „Iki rytojaus!“ Ir iš tiesų studentas randamas ryte negyvas (nudurtas). Francis įtaria Caligari, tačiau jo ir Jane tėvo atliekami tyrinėjimai nutraukiami. Kitą naktį Francis stebi įtariamojo vagonėlį, kuriame jis mano matąs miegantį Cesare, kai tuo metu lunatikas jau yra įsibrovęs į Jane kambarį ir ketina ją nudurti peiliu. Pakerėtas merginos grožio jis persigalvoja ir mėgina ją pagrobti, tačiau, užkluptas Jane tėvo, paleidžia savo auką ir puola bėgti. Išsekęs nuo jį persekiojančių miestelėnų, Cesare miršta. Po kiek laiko Francis supranta, kad jo saugomas nedorėlis tėra dėžėje gulinti didžiule lėlė. Deja, reiktų paminėti, kad prodiuseriai Erich Pommer ir Rudolf Meinert bei filmo režisierius Robert Wiene (1881-1938) kiek pakoregavo šio filmo scenarijų. Iš pagrindinio filmo veiksmo įrėminimo tampa aišku, kad visa tai tėra psichinio ligonio paistalai, o Dr.Caligari yra ne kas kita, kaip kilnusis įstaigos vedėjas, teikiantis vilčių kliedinčiam Francis pagyti… Filmas įgavo visai kitą moralinę prasmę, negu numatytoji originaliame rašytojų scenarijuje. Dabar filmas teigė, kad vien tik autoritetui lemta pažaboti beprotybę. Maištas prieš tironiją yra degraduojamas iki psichinio sutrikimo.

Hans Janowitz tęsė darbą rašydamas scenarijų W.Murnau filmui „Der Januskopf“ (Dviveidis žmogus), panaudodamas jame R.L.Stevenson „Dr.Jekyll and Mr. Hyde“ motyvus. Wilhelm Murnau (1888-1931) yra laikomas žymiausiu ekspresionistinio kino kūrėju (kartu su Fritz Lang). Užbaigęs filologijos, meno istorijos ir literatūros studijas, jis uždarbiavo vaidindamas Max Reinhardt teatre. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukė į Šveicariją, kur vokiečių ambasadai gamino propagandinius filmus. 1919 metais Berlyne pasirodė jo debiutinis filmas „Der Knabe in Blau“, kuris, kaip ir didžioji dalis jo ankstyvųjų, tradicinių darbų, yra laikomas dingusiu. Su 1922 metais sukurtu „Nosferatu – Eine Symphonie des Grauens“ (Nosferatu -Siaubo simfonija) jis pateikė reikšmingą ir naują fantastiniam bei ekspresionistiniam kinui vampyrų tematikos variantą. (Nosferatu nėra, kaip daugelis mano, pirmasis vampire filmas. Jau 1896 m. G.Mélies sukurtame „Le manoir de diable“ pasirodė pirmieji pablyškę kraugeriai.) Šiuo filmu Murnau ekranizavo Bram Stoker „Dracula“, tačiau filmo kūrėjai nepasirūpino novelės autorinėmis teisėmis ir turėjo pakeisti veikėjų, vietovių vardus bei pačios juostos pavadinimą. Grafas Dracula tapo grafu Orloku (Max Schreck), kuris po Wisborgo maklerio sekretoriaus Thomas Hutter apsilankymo palieka savo vaiduokliškas valdas Karpatuose ir patraukia į Bremeną.

Beveik visi begarsiai vokiečių filmai buvo susukti kino ateljė. Viena iš nedaugelio išimčių -„Nosferatu – Eine Symphonie des Grauens“. Filme Murnau, rodos, netgi pačiai gamtai suteikė fantastinių bruožų, leisdamas jai prabilti šio mito nežemiška kalba: smėlio kopų pašonėje nerimstanti jūra perspėja apie vampyro atvykimą; gyvenimą simbolizuoja ryto gaivioje žolėje lakstantys arkliai. Gamtos sąmyšį atspindėję miškai ir kraštovaizdžiai iš dalies buvo nufilmuoti negatyvo metodu. Filmo įtampai sukurti režisierius sumaniai panaudojo keletą naujų techninių gudrybių, tapusių nepakeičiamais vampire žanro elementais. Tuo metu, kai „Caligari“ veikėjų piktadariškumas įkūnijamas, jiems judant tolyn painiais ir vingriais takeliais, „Nosferatu“ juostoje atvirkščiai: vampyras atsėlina grėsmingai gestikuliuodamas rankomis tiesiai į kamerą, tarsi norėdamas užvaldyti ne tik protagonistų, bet ir mūsų (žiūrovų) sielas. Pirma, ką mes užfiksuojame šiame filme, yra erdvė; erdvė, kurią netrukus užplūsta demoniškos jėgos.

Wilhelm Murnau „bendražygis“ Fritz Lang gimė 1890 metais gruodžio 5d. Vienoje. Užbaigęs mokyklą, tėvo pageidavimu studijavo Vienos aukštojoje technikos mokykloje architektūrą, vėliau, kai jį užvaldė tapyba, dailę Julius Dietz meno mokykloje Miunchene. Labiausiai jam imponavo Jugend stilius, mėginęs, kaip žinia, daugiau ar mažiau savarankiškose formose atgaivinti keltišką ir šiaurietišką ornamentiką. Šis stilius vėliau stipriai įtakojo jo sukurtų filmų ornamentinį charakterį. Pirmojo Pasaulinio karo metu sužeistas karininku tarnavęs Lang tęsė savo meno studijas Vienos karinėje ligoninėje. 1916/17 metų žiemą jis pradėjo rašyti pirmuosius filmo scenarijus, pagal kuriuos Joe May ir Otto Rippert tarp 1916-1920 metų susuko įvairių fantastinių filmų. Debiutavo Fritz Lang 1919 metais Decla-Bioscop kino studijoje su „Halbblut“.

Pirmas reikšmingesnis Lang filmas buvo „Der Müde Tod“ (Pavargusi Mirtis) 1921 m., daug prisidėjęs prie ikifašistinio vokiečių kino veido formavimo. Filmo veiksmas toks: Sielvarto iškankinta mergina (Lil Dagover) išmaldauja Mirties (Bernhard Goetzke) sugrąžinti jos mylimojo gyvybę. Mirtis nusiveda ją į tamsią salę, kurioje dega tūkstančiai skirtingo dydžio žvakių. Kiekviena iš jų simbolizuoja žmogaus gyvybę. Jos mylimojo gyvenimo liepsna yra užgesus. Mirtis užjaučia merginą ir prižada jai sugrąžinti jos brangųjį, jei ji neleis užgesti bent vienai iš trijų beveik sutirpusių žvakių ir taip išgelbės bent vieną iš trijų begęstančių gyvenimų. Trijuose filmo epizoduose, kurių pirmas vyksta kalifo Harun al Rashid’o Bagdade, antras Renesanso Venecijoje, trečias pasakiškoje Fantasie – Kinijoje, mergina mėgina išgelbėti įsimylėjusių jaunuolių gyvybes, tačiau jai kaskart sutrukdo vienas iš tos epochos tironų. Personifikuota Mirtis pasirodo kiekviename filmo epizode budelio pavidalu. Dar kartą išmaldauja mergina mirties pasigailėjimo ir ši, pavargusi nuo savo slegiančių pareigų, suteikia jai paskutinį šansą: mergina turi surasti žmogų kuris galėtų iškeisti savo gyvybę.

Likimas, centrinė vokiečių nebyliojo kino sąvoka, visą laiką yra valdančiojo, stipresniojo, amžino tirono pusėje. Visais laikmečiais, visose šalyse. Vien tik mirtis teikia galimybę išsivaduoti iš šios ašarų pakalnės. Žmonių masės lieka prakeiktos šioje žemėje beviltiškam likimui ir yra nepajėgios iš jo išsivaduoti. Šis fatalizmas ir nihilizmas visiškai atitiko to laiko vokiečių buržuazijos bei žemesnių sluoksnių dvasinį stovį.

Po „Der Müde Tod“ 1922 m. buvo sukurtas dviejų dalių filmas apie genialų mega-nusikaltėlį: „Dr.Mabuse, der Spieler“ (Žaidėjas dr.Mabuse). Tūlas pokario Berlyne Dr.Mabuse siekia sukurti kriminalinę imperiją, įstatymus ignoruojantį smurtinį viešpatavimą. Jis kaip ir Caligari yra įvaldęs hipnozės meną bei yra išvaizdos pakeitimo meistras, kaip jau kiek metų ankščiau sukurtų Louis Feuillade serijų herojai Fantomas ir Judex. Mabuse karaliauja krizės ištiktose biržose: pavagia prekybos sutarties dokumentus ir pigiai superka akcijas, o kai dokumentams atsiradus padėtis stabilizuojasi, jis parduoda akcijas brangiau. Nedorėlis pakeičia savo išvaizdą, susideda su turtingais, įtakingais ponais žaisti kortomis, juos užhipnotizavęs, priverčia pralaimėti ir paverčia jų turtą bei juos pačius savo kriminalinės veiklos įkaitais. Demoniškojo nusikaltėlio pėdomis seka prokuroras dr. Wenk, vadovaujantis spec. žinyboms, kovojančioms prieš azartinius žaidimus, tačiau, nepaisant visų pastangų, jam nepavyksta sučiupti Dr.Mabuse, maskuotės meistro. Pirmos dalies pabaigoje Mabuse stovi savo valdžios viršūnėje: joks prieš jį kovojantis visuomenės atstovas negali jo nugalėti. Jo žvilgsnis valdo visus ir viską. Ne pinigų darymas ar turtų eksplotacija yra jo tiskslas – vien tik noras padaryti žmones savo viešpatavimo geidulio įrankiu. „Meilės nėra-yra tik geidulys. Sekmės nėra-yra tik valdžios troškimas.“ (Dr.Mabuse) Vis tik antroje filmo dalyje nusikaltėlis prieina liepto galą. Prokuroras Wenk pagaliau suseka jo slapavietę.

Šiuo filmu Fritz Lang atvaizdavo tų laikų karštligišką atmosferą neužbaigtos buržuazinės-demokratinės revoliucijos įkurtoje Weimaro Respublikoje, kurioje darbininkų klasė kaip ir ankščiau buvo brutaliai engiama, o reakcingos jėgos uoliai ardė jaunos, bei silpnos valstybės pamatus. Filme Blogis tradiciškai nubaudžiamas už savo piktadarybes: valstybė, įkūnijanti Gėrio jėgas, nugali nusikaltelį, tačiau valdžios apsėsto mega-bandito Dr.Mabuse personažas išsaugoja tam tikrą viliojantį žavesį – čia išryškėja Thea von Harbou įtakotas vėlesnių Lang filmų motyvas, skatinęs antifašistines tendencijas. Pats režisierius, savo jautria menine siela registravęs neramaus laikmečio simptomus, buvo tuo metu visiškai apolitiškas.

Daktaru Mabuse, savotišku Nyčės antžmogio įsikūnijimu, Fritz Lang mėgino atvaizduoti krizės ištiktą Weimaro Respubliką, beviltiškai paskendusią ištvirkime ir nusikalstamume. Filme orgijos yra nuolatiniais reginiais, „kokso“ uostymas, homoseksualistai ir nepilnametės prostitutės – kasdieniu reiškiniu. Akivaizdžios anarchijos apraiškos pastebimos kariuomenei ir policijai šturmuojant Mabuse namus.

Pamažu Vokietijoje atgijo ir ėmė bruzdėti jėgos, kurios nugalėtai ir pažemintai vokiečių liaudžiai teigė nacionalinį atgimimą bei prisiekinėjo germaniškojo arijo praeičiai. Šiuo laikmečiu, t.y. 1923/24 m., Fritz Lang ir Erich Pommer UFA’i sukūrė gigantišką filmą, kurį galima būtų laikyti pačiu „vokiškiausiu“ kino istorijoje: dvidalį „Die Nibelungen“ (Nibelungai). Abejos dalys: „Siegfried“ (Zigfridas) ir „Kriemhilds Rache“ (Krimhildos kerštas) sudarė bendrą 7000 metrų filmo juostos ilgį, filmavimo darbai truko 30 savaičių, o gamybos išlaidos siekė virš 8 milijonų markių.

Filmo veiksmas: Siegfried, išmokęs kalvio amato, patraukia į Burgundijos karaliaus Gunther dvarą. Pakeliui jis nugali slibiną Fafnir ir, išsimaudęs jo kraujyje, tampa nepažeidžiamu, išskyrus mažą lopinėlį ant jo pečių. Nykštukų valdovo Alberich karalystėje jis pagrobia „neregimąją kepurę“. Gunther dvare jis įsimyli jo seserį Kriemhild ir jai pasiperša. Karalius sutinka išleisti į žmonas savo dailiąją seserį, jei Siegfried jam pagelbės pavergti išdidžiosios Islandijos karalienės Brunhilde širdį. Gunther, padedamas nematomajo Siegfried, išlaiko visus jos skirtus išbandymus ir netrukus įvyksta dvigubos vestuvės. Atsitiktinai Brunhilde sužino apie apgaulę bei pažeidžiamą Siegfried vietą ir sukursto Gunther vasalą Hagen karžygį nužudyti. Kriemhilde įtaria žudikus ir prisiekia atkeršyti už savo vyrą. Antroje filmo dalyje ji išteka už hunų karaliaus Etzel ir pagimdo jam sūnų. Šia proga jaunoji mama iškviečia Gunther ir jo vyrus iškilmingai puotai, kurios metu ji tyčia išprovokuoja ginčą tarp hunų ir burgundų.

Likimo padiktuotas šio šiaurietiško mito veiksmas akivaizdžiai parodo ne tik didvyrišką „fiurerio“ prigimtį šviesiaplaukyje germanų karžygyje Siegfried (Paul Richter), bet taip pat siekia pademonstruoti, kaip destruktyvus untermensch (bevertė žmogysta) Etzel (Rudolf Klein-Rogge) ir jo hunai siekia sunaikinti vokišką žmogų bei jo kultūrą. Hunai filme parodomi kaip kokia urvinių žmonių rūšis – hotentotų ir raudonodžių sukryžminimas. Jie niekuomet nevaikšto aukštai pakėlę galvas kaip germanų didvyriai, o šliaužioja kaip gličios reptilijos molėtu žemės paviršiumi arba straksi keistai perkreipdami kūną, sulenktomis kojomis tarsi kokio kanibalinio šokio metu. Pakanka Hagen tik išsitiesti visu kūnu ir „žemesnės rasės“ palikuonys išsibėgioja kaip žiurkės į visas puses. (Esner, Dämonische Leinwand)

Po nepavykusio valdžios perversmo 1923 m. lapkričio 8/9 d. NSDAP („naciu partija“) buvo paleista ir uždrausta. Nibelungų filmas netrukus startavo kino ekranuose. 1925 metais partija buvo naujai atkurta ir ėmė pamažu vienytis su vokišku stambiuoju kapitalu. Finansines krizės ištikta UFA pateko nacių įtakon. Tais pačiais metais Babelsbergo kino aikštelėse buvo pradėtas kurti „Metropolis“.
Tuo metu kai Fritz Lang suko šį filmą apie milžinišką ateities miestą Metropolį, prieš akis jam „stovėjo“ naktinio Niujorko nesuskaičiuojamų žiburių spindesys, kurį jis pirmą kartą pamatė 1924 metais. Metropolis sudarytas iš trijų dalių: verslo miesto, požeminio darbininkų miesto, kuriame veikia galingos mašinos, palaikančios miesto gyvybę, ir virš dangoraižių žydinčio proletariato engėjų malonumų sodo. Šio pasakiškojo miesto valdovas yra stambus pramoninkas John Fredersen (Alfred Abdel), pakantus ir atlaidus vien tik savo sūnui Freder (Gustav Frölich). Kai vieną dieną požeminio miesto gyventoja Marija (Brigitte Helm), apsupta vaikų būrio neleistinai iki jo prasiskverbia ir pasako, kad šie vaikai yra jo broliai, Freder nusprendžia savomis akimis įsitikinti pavergtųjų darbininkų dalia ir ją pagerinti. Meilės ir smalsumo vedamas, jis patenka į požeminio miesto katakombas, kuriose proletariato garbinama Marija ragina darbininkus ištvermingai ir kantrai laukti pasirodančio mesijo. Šnipų informuotas senasis Fredersen nutaria numalšinti bręstančius neramumus ir pagalbos kreipiasi į jam priešiškai nusiteikusį mokslininką Rotwang (Rudolf Klein-Rogge). Juodasis magas pagrobia merginą ir sukuria mechaninę Doppelgängerin (antrininkę) sukurstančią darbininkus revoliucijai. Pastarieji anarchijos kvaitulyje sunaikina nekenčiamas mašinas ir užtvindo savo miestą… Po įnirtingų grumtynių Freder pagaliau pavyksta Rotwang nužudyti ir išlaisvinti tikrąją Mariją. Ponai ir darbininkai Širdžiai (Freder) tarpininkaujant susitaiko, bei sudaro sąjungą tarp Smegenų (kapitalistų klasės) ir Rankų (proletariato). Nauja sąjunga sutvirtinama Marijos ir jaunojo Fredersen sužadėtuvėmis…

Filmas pulsuoja baime, perspėdamas apie galimą „blogio“ iškilimą dvidešimtųjų metų Metropolyje – Weimaro Respublikoje, sėjantį šalyje chaosą ir anarchiją: socialistinę revoliuciją. Akivaizdžiai teigiama diktatūra, kuri „Blogį“ sunaikina, užbaigia skurdą bei kaip ilgai lauktas mesijas suvienija kapitalą ir darbo jėgą. Kartu su „Nibelungen“ Metropolis yra laikomas labiausiai fašistiniu kino kūriniu: netgi prie Hitlerio fašizmo nepavyko sukurti filmo, galėjusio geriau suformuluoti propagandines nacionalsocializmo idėjas.

Savo sekančiame, jau garsiniame filme „M“ (1931 m.) Fritz Lang vėl piešia nusikaltėlių, žudikų maniakų, prostitučių ir „didybės maniakų“ apsėstos Vokietijos paveikslą:
Berlynas 1931 metais. Psichopatas vaikų žudikas (Peter Lorre) kelia nerimą miesto gyventojams, kvailina policiją ir kelia sąmyšį nusikaltėlių pasaulyje, nes nuolatiniai policijos patikrinimai ir gaudynės trukdo profesionaliems banditams atlikti savo pareigą. Tuo metu, kai komisaras Lohmann siekia sučiupti žmogžudį, kruopščiai tyrinėdamas nusikaltimo įkalčius, banditai nusprendžia patys jį sučiupti. Elgetos ir valkatos prisijungia prie šios žmogaus medžioklės. Vienam gatvės prekeiviui pavyksta kreida įspausti didžiulę M raidę ant persekiojamojo nugaros ir po ilgų gaudynių apleistame administracijos pastate jį pagaliau sučiumpa nusikaltėliai bei suruošia jam makabrišką linčo teismą, kurį sutrukdo atskubėjusi policija…

Iš dalies filmas remiasi tuo metu aktualiomis masinių ir vaikų žmogžudysčių serijomis, tačiau panaudoja šią žiaurią temą ne įtampai sukelti, o ironiškam socialinių santykių atvaizdavimui. Masinė isterija čia įgauna platų mastą, o efektyvios nusikaltėlių organizacijos ir jų pasisekimas, surandant žudiką, pabrėžia policijos nekompetentingumą. Kandus šio kontrasto humoras daro „M“ dažnai komišku filmu, tačiau jo užuominos yra kiekvienam puikiai suprantamos. Taip pat ir naciams, užprotestavusiems pirminį juostos pavadinimą: „Mörder unter uns“ (Žmogžudžiai tarp mūsų)…

Paskutinis Fritz Lang vokiškas filmas buvo 1932/33 metų „Das testament des Dr.Mabuse“ (Dr.Mabuse testamentas), kuriame režisierius dar kartą gyvenimui pažadino savo kriminalinį antžmogį. Šį kartą Dr.Mabuse siekia sukurstyti piliečius sugriauti pačią valstybę ir ant jos griuvėsių sukurti naują nusikaltėlių pasaulį:

Garsus psichiatras profesoriu Dr.Baum (Oskar Beregi) patenka į savo paciento Mabuse (Rudolf Klein-Rogge) hipnotišką įtaką. Diena iš dienos buvęs nusikaltėlių karalius keverzoja ant popieriaus įsakymus nuversti esamą santvarką, kuriuos paveda vykdyti Dr.Baum. Po Mabuse mirties psichiatras laiko save valdžios ištroškusio nusikaltėlio reinkarnacija. Paskutinę akimirką sąžiningajam komisarui Lohmann (mums pažįstamam iš „M“) pavyksta sužlugdyti gresiančią revoliuciją. Baum pasislepia buvusioje Mabuse celėje ir išprotėja, kaip ir jo pirmtakas…

Tuo tarpu Hitleris tapo reichskancleriu ir „Das testament des Dr.Mabuse“, kaip keliantis pavojų viešajai tvarkai bei saugumui, buvo uždraustas. Vis tik Adolfas Hitleris ir Gebelsas (propagandos ministras) kūrė planus padaryti Lang (nors jis buvo žydas) vokiečių kino pramonės prezidentu, tačiau režisierius nedelsdamas emigravo į Paryžių, Prancūziją. 1943 metais MGM šefas David O.Selznick pakvietė jį padirbėti į Holivudą. Po Fritz Lang emigracijos produkcijos firma naujomis scenomis ir kai kurių senų pašalinimu pabandė pritaikyti išlaidų Mabuse filmą naujam rėžimui. Gebelsas pasiliko sau teisę nuspręsti jo likimą ir leido naują filmo versiją pademonstruoti jo gimtadienio šventės metu.

Juostai prasisukus įsiviešpatavo tyla. Visų žvilgsniai pakrypo į Gebelsą, tačiau ir jis tylėjo. „Gražus filmas,“ – tarė ministro trylikametis posūnis Harald Quandt. Kai kas nusijuokė. Niekas jam neatsakė. „Aš šį filmą uždrausiu,“ – pagaliau pareiškė Gebelsas. „Aš filmą uždrausiu todėl, kad jis įrodo, jog iki kraštutinumo ryžtinga grupelė žmonių yra pajėgi, jei ji tik to nori, apversti kiekvieną valstybę aukštyn kojom.“ Susimastęs jis nutilo. „Tokiam filmui gali ryžtis tiktai didelis režisierius, jei jam nepasiūlomos geresnės temos…“

1943 metais Amerikoje įvyko „Das testament des Dr.Mabuse“ originalo premjera. New Yorker Premiera filmo pratarmėje Lang rašė: „Iš Mabuse atsiranda Heydrich’ai, Himleriai ir Hitleriai…“ Fritz Lang mirė 1976 metais rugpjūčio 2 dieną Kalifornijoje, Beverly Hills.

Appendix

Views All Time
Views All Time
4402
Views Today
Views Today
1
0 0