Seniai seniai danguje gyveno dievai. Taip kaip ir žmonės jie statėsi namus, dirbo (kiekvienas jų turėjo savo darbą). Jie elgėsi labai panašiai kaip žmonės. Tik darbas buvo kiekvienam dievui atskiras, pavyzdžiui, ugnies dievas turėjo rūpintis viskuo, kas susiję su ugnimi: kur turi būti gaisras ar kur turi užgesti koks laužas. O augalų dievas turi rūpintis viskuo, kas susiję su augmenija: kur koks augalas turi augti ar nudžiūti. Taip ir kiti dievai, kiekvienas turėjo savo rūpesčių. Į darbą, kaip ir žmonės, jie važinėdavo automobiliais, tik nepaprastais, o ypatingais, labai greitais, kad galėtų visur pasaulyje suspėti. Tik vienas vandens dievas gyveno neturtingai ir neturėjo pinigų gerai ir brangiai mašinai. Tad važinėjo su lėtesne, silpnesne ir prastesne mašina. Ne visada visur spėdavo, todėl vandenynų gilumose ir yra tiek visokių pabaisų.

Vieną kartą, kai vandens dievas važiavo pro supykusį audros dievą, besisvaidantį savo žaibais, vienas žaibas pataikė į jo mašinos benzino baką, o kadangi mašina buvo sena ir netvirta, bakas prakiuro ir benzino likučiai išbėgo tiesiai į netoliese buvusią balutę. Vanduo, susimaišęs su benzinu, įgavęs visokių spalvų, nutekėjo keliu. Ir iki šiol, kai tik pradeda siautėti audra, matosi įvairių spalvų dangaus takas. Tiesa, dabar jį žmonės vadina „vaivorykšte“.

Glebas Vitašnevas

Views All Time
Views All Time
6589
Views Today
Views Today
1
0 0