Vacys Reimeris: Kuršėnų krašto poetas

VACYS REIMERIS: „VIS DAR DAINUOJU KURŠĖNAMS…”
INTERVIU, EILĖRAŠČIAI

Literatūros kelio pasirinkimas įsitvirtino ne iš karto. Vaikystėje ir jaunuose metuose, be pradinių bandymų rašyti eilėraščius, su meile muzikavau, savo gimtuosiuose Kuršėnuose net vadovavau orkestrėliui smuikuodamas, o be to dar mėgau piešti. Poezija labiau užvaldė karo metais, atsidūrus toli nuo gimtinės, kai eilėraščiais buvo galima išsakyti to rūstaus meto išgyvenimus, mintis, nuotaikas.

Tėvynės ilgesio posmuose organiškai vyravo gimtinės, Ventos, Virvytės, molėtos žemaičių žemės motyvai.

Konkretaus literatūrinio krikštatėvio lyg ir nėra. Mokykloje rašyti skatino mokytojai, vėliau nemažai padėjo bendravimas su plunksnos broliais rašytojais.

Pirmiausia galiu pasidžiaugti, kad tuščias baltas popieriaus lakštas tebešaukia prisėsti prie darbo stalo. Rašau eilėraščius, atsiminimus. Esu įteikęs leidėjams dvi naujas savo kūrybos knygas, būčiau laimingas jeigu šiais metais bent viena pamatytų pasaulį. Ir mažųjų skaitytojų neužmirštu, turiu parengęs knygelių ir jiems. Tik va, leidėjų reikia.

Kokios temos skatina rašyti? Sakyčiau – amžinosios temos: žmogus ir jo būties prasmė, jausmų ir gamtos pasauliai, meilė, gėrio grumtynės su blogiu ir panašiai.

Nesu parodomojo žemaitiškumo šalininkas. Manau, kad šis įgimtinis bruožas – nori ar nenori – savaime pasireiškia mąstyme, buties ir aplinkos suvokime, žmogaus minčių ištarmės
stilistikoje. Žvelgdamas į kolegų kūrybą, sakyčiau, kad toks nesąmoningas žemaitiškumas pasireiškia prozininko Romualdo Granausko, poeto Stasio Jonausko raštuose.

Tarp įvairios kitos lektūros, pastaruoju laiku su nemažu dėmesiu skaičiau J. Ivanauskaitės, A. Pociaus, V. Bubnio, A. Zurbos, J. Strielkūno knygas. Lyg naujas žemes atrandu iš naujo paimdamas į rankas A. Čechovo, R. Rolano, E. Hemingvėjaus, A. Bloko, M. Cvetajevos ir kitų autorių kūrinius.

Labai ilgiuosi ryškesnių mūsų rašytojų knygų, kuriose atsiskleistų giluminiai išgyvenimai žmonių, pergyvenusių nepaprasto masto istorinius pokyčius, konkrečiai mūsų, lietuvių,
tautos globalines performacijas. Bandymų tai padaryti yra, tik kol kas jų ryškumas nėra didelis.

Lietuvių literatūros ėjimas į europinę ertmę, lyginant su ekonominiais ir net kitų meno sričių žingsniais, yra daugiau negu apgailėtinas. Sunku tikėtis Rašytojų sąjungos, leidyklų didesnės iniciatyvos vertimų į kitas kalbas srityje, kai dėl lėšų stygiaus sunkiai leidžiamos mūsų autorių knygos net gimtąja kalba. Ką čia gali padaryti pavienis bėdžius autorius?

Mūsų literatūros gyvenime visada jaučiu savaimines giminystės sąsajas su iš Žemaitijos kilusiais literatais. Su jais malonu susitikti, bendrauti, skaityti jų kūrybą.

Kiekvienas kūrybos žmogus turi savo mėgstamą aplinką, siekia jos. Gal tik kosmopolitams nesvarbu, kokia žemė po jo kojom, koks dangus virš galvos. Žemaitijos, jos etnografijos, kultūros šaltinių, jos kalvų, Baltijos jūros dvelksmas yra gyvybingas ne vien iš šios žemės kilusiems menininkams. Muzikologas Vytautas Venckus panoro būti palaidotas Palangoje. Alpinistas Vladas Vitkauskas žemaitišką herbą nunešė į aukščiausias pasaulio viršukalnes. Miela, kad žemaitiška dvasia, iš čia kilusių žmonių darbai užima ryškią ir garbingą vietą šiandieniniame Lietuvos gyvenime.

Neretai būnu savo gimtinėje, ne tik mintimis pereinu vaikystės takais, palaikau ryšius su gimtojo krašto žmonėmis. Džiaugiuosi, kad praėjusią vasarą Šiaulių kraštiečių sambūrio dėka galėjau vėl pasižvalgyti po daugelį įdomiausių Žemaitijos vietovių, pasisemti naujų malonių įspūdžių.

Jiedu

Švyturiai, šviesuliai praeities kanapėtos,
sustingę amžiams laiko – raitelio šuoly.
Išliekamai ryškios, kraštietiškai brangios jų pėdos
/jos gerai įsispaudžia vieškelio moly/.

O juo ir dabar – išvingiavusiu, žinomu, –
matome – eina Laurynas su Simonu,
karštai svarsto rašto lietuvišką paskirtį,
po pažastim neša „Būdą” ir „Metskaitlį”.

Vėl kirs Žemaitiją, tamsoj rankom skėsčios,
kaip uogas dainas rinks, mįsles, pasakėčias…
Abu – vargo pelės. Daugiau ir neduota.
/Simonas – menam – atėjo pėsčias
į Vilnių… ir žalią valstybės banknotą…/

Kaip žemė/ Kaip javas? Ko trokšta artojas?
Ką kalba senovė? Koks rytdienos daigas?
… Didžiuojuos, kad mano Kuršėnuos sustojęs
pasaulin žvelgia lietuviškas laikas.

Ta žemė ir tas dangus

Ak, žalios kalvos, šilai, upės vaiskios,
neatskirs nuo jų jokia likimo ranka,
maironiškai seks mane ir persekios
amžina Žemaičių žemės trauka.

Aš ir dabar ant Šatrijos, prie Luokės
dabartį sieju su praeities polėkiais –
noris dangum vėjuotu, atviru
pasiskraidyt vaikišku aitvaru.

Peizažo brūkšniai

Platelių ežero pakrašty,
kur žvalgėsi gluosnis sukumpęs,
plaukė antelių pora grakšti,
tartum žemaitiškos klumpės.

Rodėsi, kad nelabai pamyluos
krantas klampus ir purvinas;
bet netoli Ubagų salos
bolavo turtingas burlaivis.

Tai buvo…

Kol bus kas, kol vėl kas vaikščios,
šis faktas garsiai išaiškintas:
čia, pavenčiais ir Macaičiuos
vaikščiojo Vaižgantas.

Tiesa, dar tik kunigas Tumas,
/toli dar galvos baltumas…/,
toli dar istorijos gailios,
našliai ir keistuolių meilės.

Bet akys, širdis – jau godžios
išgirsti, kaip kalbama sodžiuos,
ką neša bėdų aitvarai,
kaip šnara Ventoj ajerai.

Meni, bažnytėle medine,
jo giesmę su žemės sermėgiais?
Jis sklaidė tamsos gadynę,
su jais į svajonę išbėgęs.

Čia guodė jis varganą tautą,
čia jis pro pajuodusį skliautą,
pro miglą, pro negandas, graudulius
gal jau įmatė pragiedrulius.

Koncertas-prisiminimas
Vytautui Venckui atminti

Mano balsas – muzikos vėjas,
mano žodžiai – klavišų garsai,
o aš pats jau toli išėjęs
ir išėjęs, deja, suvisai.

Kai pavargus reikėjo rast poilsį,
pasakiau: jūros krantą renkuos,
čia girdėt man Betchoveną norisi
ošime devintosios bangos,

kai su vėjo vakario šuorais
gauruotas audros do-mažoras
į gyvenimo krantą pabeldžia
ir, prisiminęs likimo valdžią,
rimsta ritmais svajingo Vivaldžio.

arba vėl – meilę padainuot ima
svingais Dolskio, belkantu Noreikos…
Nors toli aš, man tokios vėl pareigos
šiam koncerte prisiminimo.

Paklausyti jo, įdomaus,
aš vis kviesiu mieląją Lietuvą,
nors gal pats Bangpūtys mano vietoje
tam koncertui nuo šiol vadovaus.

Nusilenkimas piliakalniui

Kada žodžiais gyvais prabilo ilgainiui
paslaptingos kalvos lygiuos laukuos, –
nežinomam Žemaitijos piliakalniui
aš kaip šventovei lenkiuos.

Naktį žvakutėmis dekit, jonvabaliai,
tyliam atminimui metų gūdžių,
ir atsiskyrėlei – laukinei obeliai,
dangau, priberk į viršūnę žvaigždžių.

Tartum girdžiu tavo balsą, protėvi,
vedęs kovon sukilimo būrius, –
net pro velėną, pro šimtmečių nuotolį,
matau pralaimėjusiųjų veidus niūrius.

Gal ir šiam mano krašto piliakalny
liepei tu užkast muškietas, šakes…
Čia gal, kur randame kalno įlinkį,
čia gal… Kiek metai beras, beakės

šlaitus ir vyrų narsių atminimą, –
nebus užmaršties…
Nors lemtis gal bloga,
kad šitaip vėlai atsiversti ima
lapais dulsvais giminės knyga.

Bet aš juk skaičiau žemaičių molžemį,
kalvas ir kelius skaičiau, ir upes,
skaičiau smūtkelį, saulėtekį rožinį,
skaičiau artojo rankas grubias.

O pėdsakai protėvio, šičia atvedę, –
skaitymas naujas širdim ir protu, –
didžiuojuos tavim, sukilėlių vade,
dabar mano posmuos būsi ir tu.