Urvinis žmogutis

Vienoje saloje augo stebuklų medis. Tame medyje gyveno maži žmogučiai. Jų namai buvo to medžio vaisiai. To medžio viršūnėje buvo didžiulė karūna. Toje karūnoje gyveno medžio karalius.

Nykštukai gyveno ramiai. Jie visi viskuo dalijosi, padėdavo vieni kitiems. Vieną tamsią naktį nykštukas, vardu Vytukas, susapnavo baisų sapną. Jis sapnavo, kad atskris didelis mėnulio paukštis ir nukirs stebuklų medį.

Rytą Vytukas papasakojo savo sapną karaliui.

Straipsniai 1 reklama

– Aš žinau, – kalbėjo karalius,- taip ir atsitiks, tu turi išeiti iš šio miesto – medžio ir niekam nieko nesakyk.

Vytukas išėjo iš miesto – medžio ir apsigyveno urve. Visi jį ėmė vadinti urviniu žmogučiu.

Vieną sykį vaikščiodamas miške jis rado žemėlapį. Vytukas iš pradžių nesuprato, kas ten parašyta ir nubraižyta. Staiga jis pamatė mėnulio ženklą. Tas žemėlapis rodė, kur yra Šviesos strėlė. Ši strėlė gali sunaikinti mėnulio paukštį. Vytukui kelionė nebuvo sunki. Vytukas rado Šviesos strėlę. Jis paėmė ją ir parnešė į savo urvą. Jis pavargo kelionėje ir labai norėjo miego, todėl atsigulė ir tuoj pat užmigo. Žmogutis sapnavo, kad šią naktį atskris mėnulio paukštis ir nukirs jo gimtąjį medį.

Vytukas pašoko iš miego, stvėrė Šviesos strėlę ir puolė bėgti. Jis bėgo kiek jo mažos kojytės tik gali.

Pagaliau jis pribėgo medį. Ilgai laukti neteko – mėnulio paukštis buvo jau čia.

Vytukas iškėlė Šviesos strėlę, ir ji nusiuntė mėnulio paukštį ten, iš kur jis daugiau negrįžo.

O mažasis Vytukas buvo išrinktas medžio karaliumi. Ir medžio gyventojai vėl galėjo gyventi ramiai ir nieko nebijoti.

Jelena Klimova

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *