Naktis. Už lango tylu. Retkarčiais pasigirsta, kaip mašina pravažiuoja ar katė sukniaukia… Bet palaukit! Ten, ant stalo, prie pieštukinės…
-Palaukit, palaukit, tuoj viską išsiaiškinsim, – nuramino triukšmadarius skaičiavimo mašinėlė, iš prigimties tiksli ir teisinga.
-Surengsime teismą jūsų reikalams išspręsti, – kaip tikra teisuolė pasilipo ant rašalinės ir paskelbė teismo pradžią.
-Nukentėjusioji pasisakys pirmoji, – valdingu tonu tarė teisėja.
Išėjo į priekį apsiašarojusi liniuotė.
-Na, tai kas atsitiko? – pasiteiravo.
-Ak, ponia teisėja, šią naktį pabudusi neberadau savo penkių centimetrų ir… ir trijų milimetrų.
-Gal numanote kur jie galėjo dingti?
-Aš… aš manau, kad juos pavogė…
-Gal žinote, kas taip galėjo pasielgti? – klausinėjo skaičiavimo mašinėlė.
-Nnne… – suaikčiojusi vargšelė užspringo ašaromis ir daugiau nieko negalėjo pasakyti.
Smalsuolis pieštukas vis kišo nosytę iš pieštukinės, nes nenorėjo nieko praleisti iš akių. Todėl jam buvo pasiūlyta tapti liniuotės advokatu ir ginti jos teises.
-Mes manome, kad kaltas trintukas, – prabilo pieštukas, – tik jis vienas galėjo ištrinti liniuotės skaičius.
-Prašome pakviesti trintuką, – paliepė teisėja. Į „areną“ išėjo kaltinamasis, visas margas, tarsi išlipęs iš spalvų upės.
-Kur jūs buvote, kai įvyko nusikaltimas? – paklausė teisėja.
-Mes su žirklėmis stovėjome pieštukinėje.
-Ar jus ten kas nors matė?
-Nežinau, kiti daiktai miegojo.
-Jis meluoja – staiga sušuko pieštukas, – jis sužalojo liniuotę!
Netikėtai juokais praplyšo kaltinamasis:
-Cha, pažiūrėkit į jo nosį, kaip ji nudilo!
Tikrai nuo to jaudinimosi pieštuko nosis vos matėsi. Tačiau šaunusis advokatas nesutriko. Užsimovė ant galvos drožtuką ir pasismailino savo nosytę. Netrukus ji buvo tokia pat, gal net gražesnė.
Staiga iš minios įvairiausių rašiklių, flomasterių ir spalvotų pieštukų pasigirdo silpnas mažojo teptuko balselis:
-As maciau, kai zirklės su tlintuku ėjo plie tos vietos, kur gulėjo liniuotė, – švepluodamas išpyškino mažylis.
Stalo kampe gulėjusios žirklės, kurios pirmai progai pasitaikius norėjo nupirkti mažajam teptukui šerelius už jo plepumą, pasakė:
-Mes buvome kuprinėje, tik trintukas kaltas.
-Och, – atsiliepė senas, dažais ištepliotas teptukas, – kad ir kas būtų buvę, – nieko nemačiau, o kuprinėje daugiau nieko nebuvo, tik aš ir penkių centų moneta, su kuria mes prisiminėme senus gerus laikus…
-Man viskas aišku, – paspaudusi kelis savo mygtukus, pertraukė teptuką skaičiavimo mašinėlė. – Kas meluoja, tas ir vagia, o šiuo atveju liniuotę sugadino trintukas ir žirklės. Bausmė už šitokį nusikaltimą – ištrėmimas nuo rašomojo stalo. Gal tada pasimokysit ir nebekrėsit tokių šunybių.

Eglė Eigirdaitė

Views All Time
Views All Time
4439
Views Today
Views Today
1
0 0