Teatras gyvuoja ir aptvare

Paskutiniu metu daugiau optimizmo teikia kamerinių, netgi neprofesionalių teatrų aktyvumas. Rafinuotas ir plebėjiškas entuziazmas galutinai pražudė didžiųjų teatrų grandus, užtat „mėgėjiški” kolektyvai ima diktuoti žiūrovų skonio madas.

Įpročiu tampa lankymasis mažose pašiūrėse ir salytėse. Jų trauka proporcinga didelius valstybinius teatrus apėmusiai depresijai. Tikras linksmybės taures dabar kelia vidutinės klasės ambicijos.

Turiu patikslinti – kūrybinės ambicijos. Tokios, kurios ir sunkiomis sąlygomis suveda žiūrovą su medžiaga, aktorių su jo paties ambicijomis. Nepaisant begalinio užimtumo, kūrėjai greit ir išradingai prisitaiko, parinkdami scenas, bendradarbiavimą, kompromisą. Žinoma, tokių kūrėjų ir administratorių nedaug, nes labilia ir linksma vadyba vis dar nepasitikima sistemingai, o ypač aukštutinėse padangėse, kur maži paukštukai turi nuolankiai tūpčioti iš barzdoto dėdulės kalėdinio maišo laukdami teatro reformos rezoliucijos.

Straipsniai 1 reklama

Šiai laikais madingos nedidelės ambicijos. Tačiau kartais jos turi vos keletą kriterijų: nepriklausomybė, ramybė, atilsis. Ne paslaptis, kad garbingiausieji į šias prerogatyvas turi išskirtines teises. Metų metus galima išgyventi kūrybines krizes, remontuoti beveik privačius teatrus ir vis dar išlikti oriems. Galima, jei tokios ambicijos neviršija visuotino kantrybės limito, jei vis dar galima kuo nors pasiskųsti, o svarbiausia – drąsiai… Nes Lietuvoje drąsa painiojama su cinizmu. Kaip? Per nepamatuotas ambicijas. Kokias? Tokias, kurios nuolat yra vienatinės.

Todėl vilties masės neteikia kelių naujų teatrų-studijų atidarymas. Išties daugiau „kritinės masės”: po iškilmingų „inauguracijų” niekas labai nesiruošia plačiai atverti jų duris, optimaliai sudaryti konkrečias programas kuo didesniam kūrėjų ratui. Kol kas teatrų akcininkai dažnai panašūs į buožes, kurių ir taip mažus feodus saugo piktieji skalikai…

Į teatrą užsuki atsargiai, nežinodamas pono nusiteikimo anei nieko. Tik atėjęs gali susivokti patekęs į „Bebrų respubliką”, kurioje apgraužtas kiekvienas tavo gestas, kur bemat būsi pasodintas į žavios kirpėjos krėslą ir jai išklosi visą savo šiukšliną gyvenimą.

Repuoji lyg paskutinis Antlantidos idiotas, tačiau fėjai pamojus, sukalbi tokius poterius, tokius nuoširdžius „notturno”, kad karas ir taika pasirodo tokie maži žaisliukai…

Mielai užeini į „Salę 99″, kurioje gali pamatyti kitą mūsų mylimą archaiką: Sigito Gedos „Jotvingių mišių” antropologinius etiudus. O dar kitoje „Palėpės” studijoje dirbama su poezija ne „ant žodžių”…

Čia, Trakų g. 1, neseniai užgimė įdomus spektaklis – „Orfėjas” pagal Jeaną Cocteau. Jį pastatė jauna režisierė Vaida Matusevičiūtė, kuri savo ambicijas pamatavo profesionaliai, kruopščiai perskaitydama avangardizmo klasiko dramines peripetijas, antikiniame mite teatrališkai išskaitydama meilės ir mirties jėgų visagalybę. Spektaklis aiškiai peržengia studentišką studijos specifikos lygį ir tik dėl jaunos publikos išlaiko komiškumo šarmą. Iš tikrųjų Vaidos Matusevičiūtės darbas yra rimta metoikesis inscenizacija, kurios debiutas turėtų įvykti padoresnėje aplinkoje, kur diskusijų hole netrikdo tualeto tvaikas. Ant tvirtų pamatų stovinčių teatrų vadovams čia būtų per prasta. Jie talentų kantriai laukia savo kabinetuose. Baisu pagalvoti, kad talentingos režisierės Hado kelio nepamatys nė vienas pasipūtėliškas Orfėjas.

Views All Time
Views All Time
2604
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 40 = 47