Šokių istorija

Šokiai — viena iš seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai įrodo, kad buvo šokama net 10 000 metais prieš Kristų. To meto gentys dar neturėjo didesnių bendruomenių. Tai atsispindėjo ir jų šokiuose: Žmonės dažniausiai šokdavo po vieną, neliesdami kitų, retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai — tik su vyrais. Kai kurie panašūs šokiai išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, vu-du šokis Haityje. Šis šokis, kaip ir daugelis kitų yra religinis. Taigi šokiai yra ne erotinės, o kultinės kilmės. Erotinės išraiškos formos kilo iš ratelių, kuriuos šoko moterys.

Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris) atsirado tik prieš 5000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Jie taip pat išsirutuliojo iš tokių šokių, kai vyrai ir moterys eilėmis stovėjo vieni prieš kitus. Manoma, kad Europoje svarbiausią vaidmenį šokiams poromis suvaidino pietų Vokietija. Dar mūsų laikais Bavarijoje šokamas liaudies šokis „Schuhplattler“ laikomas seniausiu poriniu šokiu visame žemyne. Šiais laikais tas šokis prarado senąją prasmę ir dabar jį daugiausia šoka vyrai. Viduramžiais (XII amžiuje) šokiai buvo skirstomi į sakralinius (šventus) ir pasaulietinius (kasdieninius), pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonuko. Šiai epochai būdinga bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas bei griežtas visuomenės į tris sluoksnius: valstiečius, aristokratiją ir dvasininkiją. Susidarė didžiulis skirtumas tarp liaudies šokių ir aristokratų šokių. Greta primityvių liaudies ir valstiečių šokių Europoje plito lėti, ramūs aristokratų šokiai. Renesanso epochoje (XV amžiuje), humanizmo laikotarpiu atsirado miestiečių luomas. Jų papročiai ir kultūra susipynė su aristokratų papročiais. Liaudies šokių formos perėjo į pramoginius šokius ir atvirkščiai: miestiečiai imitavo aristokratų šokius. Tuometiniai pramoginiai šokiai buvo skirstomi į pirmuosius ir antruosius šokius. Pirmoji dalis buvo lėta, ceremoninga, o antroji — greita, liaudiška. Paprasta liaudis tuo metu šoko senoviškus ratelius, kurie buvo daug laisvesni atsirado daug įvairių pramoginių šokių. „Basse danse“ buvo pirmasis šokis, kurio žingsniai buvo tiksliai aprašyti . „Passamezo“, pavana (Pavane), „Allemande“ buvo garsiausi pirmieji šokiai. Žinomiausi antrieji šokiai: galjarda (Gaillarde), kurantė (Courante) ir salturelas (Saltarello). Visuomenei vis labiau pasaulietiškėjant, dažniau buvo rengiamos puotos ir šokių šventės. Atsirado pirmieji šokių mokytojai, kūrėsi šokių namai. XVI – XVII amžiuje, baroko ir rokoko epochose, dvarai pateko į visišką Liudviko XIV valdžią. 1661 metais buvo įkurta pirmoji šokių akademija. Mėgstamiausias Liudviko XIV šokis buvo kurantė. Tai liaudies šokis. Iš jo kilo dvaruose popiuliarus menuetas.

Industrializacijo epochoje (nuo 1870m.) atsirado daug naujų šokių formų. Pagal kaimo žmonių papročius, jų šokių laikyseną naujoji darbininkų klasė ir vidurinysis luomas sukūrė naujus šokius, pavyzdžiui, „Apgavikų šokį“ — „Schieber“. XIX amžiuje buvo porinių šokių — valso ir polkos klestėjimo metas. Jau 1835 metais buvo žinoma legenda apie Bohemijos mergaitę, išradusią polką. Polka vadinosi šėlimo šokiu. Tokiems šokiams priklausė ir reinlandietis (Rheinlander), šio šokio pirmtakas buvo „Hopsanglais“. Valsas, kaip ir mazurka, reinlandietis, kadrilis ir kiti kilo iš liaudie šokių . jie buvo labai populiarūs ir išstūmė dvaro šokius. Nenuostabu, kad tai įvyko tuo metu, kai prancūzijoje kilo revoliucija. Su valsu paprasta liaudis įžengė į puotų sales. Šiuolaikiniai pramoginiai šokiai tobulėjo daug šimtmečių. Pirmiausia buvo šokami tik europietiški šokiai, vėliau kiti šokiai „atkeliavo“ iš JAV ir Pietų Amerikos, galiausiai aplinkiniais keliais — per Ameriką į Europą pateko ir Afrikos šokiai. Labiausiai juos paveikė amerikietiškas džiazo stilius. Pirmame XX amžiaus dešimtmetyje buvo populiarūs tokie šokiai: „Hiawatha“, lambetvokas (Lambeth Walk) ir „Shimmy“, antrajame dešimtmetyje: „Black Bottom“, čarlstonas (Charleston) ir svingas (Swing). Tai šokiai, buvę populiarūs labai trumpai.

Populiariausias penktojo dešimtmečio šokis buvo bugivugis. Jis buvo vadinamas įvairiai. Amerikoje jis vadinosi „Jitterbug“, Anglijoje — džaivu, vėliau jis buvo pavadintas „Bepop“, o nuo 1955/1956 metų — rokenrolu. Šis šokis kilo iš bliuzo 1954 metais Niujorko šokių ir muzikos scenas užkariavo naujas ritmas: mamba. Pirmiausia tai buvo afrikiečių ir kubiečių muzikinės „polimetrijos“ atmaina. Vėliau ji tapo šokiu. Muzikantai vienu metu grojo įvairius ritmus.

Šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjo „Beat“. Jau šimtmečio pradžioje žinoma daugybė jo pavadinimų ir išraiškos formų. Tiksliai žinoma tai, kad visi „Beat“, „Pop“ ir „Disco“ yra kilę iš afrikiečių šokių. Iki tol kūnas buvo tarsi judanti visuma, vėliau baltaodžių šokėjai išmoko atskirai judinti įvairias kūno dalis. 1963 metais „International Council of Ballroom Dancing“ (ICBD) suvienijo visa šokėjų sąjungas ir patvirtino bendrą šokių programą visam pasauliui. Į ją įtraukta vienuolika šokių: lėtas valsas, greitasis fokstrotas (kvikstepas), Vienos valsas, tango, rumba, samba, ča ča ča, pasodoblis, džaivas (rokenrolas, bugivugis), bliuzas (lėtasis fokstrotas), diskofoksas.

Lotynų Amerikos šokiai

Ča ča ča

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą.

Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Rumba

„Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų,“ — tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba — tai erotinis piršlybų šokis.

Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. į europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ — pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai.

Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba — sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantai yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30 — 31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 taktų per minutę.

Samba

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija.

Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“… (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.)

Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių – portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

Džaivas

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius.

1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu.

Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Pilietiškumo ugdymas šokio pamokoje supažindinant su pasaulio tautų kultūra

Piliečiu gimstama, tačiau sąmoningu piliečiu išaugama arba neišaugama. Šiais demokratinės visuomenės kūrimosi laikais mums reikia žmonių, suvokiančių laisvės vertę, turinčių doros pagrindus, savo krašto ir pasaulio kultūros pamatus, norinčių ir gebančių gyventi demokratijos sąlygomis, įsipareigojusių ir gebančių konstruktyviai dalyvauti kuriant visuomenę ir valstybę. Sąmoningas pilietis, be žinių, atitinkamų nuostatų, įgūdžių, įpročių, turi dar ir pilietiškai elgtis bei veikti.

Ugdytojų uždavinys ne tik padėti auklėtiniui atrasti vertybes, bet ir jas internalizuoti: pažinti, pripažinti, įprasminti, išgyventi, apsispręsti jų siekti ir pagaliau jas įkūnyti konkrečiais veiksmais savo gyvenime. Suvokta ir įprasminta vertybė, buvusi išorės normatyvu, gali pavirsti vidaus stimulu, reguliuojančiu žmogaus elgesį.

Pradėkime nuo mažų ir paprastų dalykų, nuo artimiausių vertybių – pagarbos žmogui ir tautai. Į ką pirmiausia atkreipti dėmesį mokant gerbti kitus ir save? Tikriausiai – į pažinimą. Kai pažįsti save ar kitą, – nebijai. Nebijodamas jį priimi tokį, koks yra, mokaisi būti ir veikti kartu. O jei nepažįsti ir bijai, iškeli save aukščiau už kitą sakydamas: „Tai mano“, „Aš geriausias“ ir pan. Arba, priešingai, – žemini save teigdamas: „Aš esu nieko vertas“, „Kiti geresni, protingesni, todėl aš jiems paklusiu“. Taigi svarbu ir savęs neprarasti, ir kitą surasti. Tai bendravimo ir bendradarbiavimo, darnaus bendro žmonių gyvenimo pagrindas. Mokytis būti kartu gerbiant save ir kitą galima ir per pamokas, ir žaidžiant.

Šokis yra dėkingas būdas ugdytis pagarbos jausmą. Šokant mokomasi paduoti ranką, susikabinti su bet kuriuo kitu vaiku. Juk gerai žinome, kokių dar dažnai kyla problemų: „Aš su juo nesusikabinsiu“, „Aš nenoriu su ja šokti“ ir t. t. Tačiau ir tai turėtume suprasti: juk ir mes, suaugusieji, nepuolame glėbesčiuotis su kiekvienu žmogumi. Bet pasisveikinti, susipažįstant paduoti ranką – tai jau mūsų gyvenimo įpročiai. Tad ir vaikams reikia leisti mokytis bendravimo, supratimo, kad visi žmonės skirtingi, tačiau visi nusipelnome pagarbos ir tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis esame priversti tarp savęs (dažnai net nepažįstami) bendrauti, veikti, kurti.

Dar vienas svarbus aspektas – pažinti kitą susipažįstant su jo kilme, aplinka, kultūra. Juk gyvename multikultūrinėje visuomenėje, tad turėtume mokytis gerbti kitokias pažiūras, tradicijas, kitokią religiją, kultūrą. Šokdami ne tik savos, bet ir kitų tautų tradicinius šokius, vaikai susipažįsta su tos tautos kultūra, menu, tradicijomis, religija, santvarka, žmonių įpročiais, papročiais ir keistybėmis. Galėdami palyginti, kuo skiriasi ir kuo panašūs įvairių tautų šokiai, muzika, kostiumai, vaikai suras ir savo tautos vietą tarp kitų pasaulio tautų, visybiškiau suvoks pasaulio įvairovę ir vientisumą. Nesinorėtų sutikti su nuomone, kad pirmiau vaikas turi išmokti savo tautos šokių, žinoti jos tradicijas, o tik tada susipažinti su kitų tautų kultūra. Kada gi? V ar XI klasėje, universitete ar dirbdamas? Mūsų nuomone, tiek savos, tiek kitų tautų kultūros pažinimas neturi nei pradžios, nei pabaigos – tai vyksta visą gyvenimą. Tad laikydamiesi šios nuostatos ir vykdėme projektą „Pasaulio tautų kultūra“ ugdydami 3–11 metų amžiaus vaikus. Svarbu parinkti tinkamus vaiko amžiui ir atitinkančius jo psichinę-fizinę raidą šokius, kad vaikui būtų aišku, ką ir kodėl jis šoka. Sprendžiant iš audringų emocijų, šokti jiems patiko ir buvo įdomu. Net ir praėjus kuriam laikui, vaikai prisimena dainelės žodžius ar šokio judesius. Siūlytume ir jums keletą šokių ir dainelių. Natas rasite A. Dikčiaus, J. Vaišvilienės, E. Veličkos muzikos vadovėlyje VI klasei „Mano muzika“ (V., 2002).

Afrikiečių pasisveikinimas „Funga alafja. Ashay Ashay“

Gali šokti 4–5 metų ir vyresni vaikai. Tai tradicinis vienos iš Afrikos tautų pasisveikinimas „Būk sveikas. Malonu tave matyti“. Šokant dainuojama. Pradinė padėtis. Šokėjai sustoja veidu į rato centrą ir suglaudžia delnus ties krūtine. 1 (fun) – žengti dešine koja į šoną įtūpiant, tuo pat metu rankas išskleisti į šonus paliečiant delnais šalia stovinčio delnus. 2 (ga) – pristatyti kairę koją prie dešinės. Delnus suglausti ties krūtine 3 (ala) – 4 (fja) – kartoti 1–2 judesius. 5 (a) – 8 (šė) kartoti 1–4 judesius. Dainuojant antrą kartą šią frazę, kartoti tuos pačius judesius į kairę pusę. Po to pirštais paliečiama kakta ir pasakoma: „Savo mintimis aš sveikinu tave“. Pirštus nukreipus lūpų link: „Savo žodžiais aš sveikinu tave“. Pirštais rodant į širdį: „Savo širdimi aš sveikinu tave“. Iškratant rankoves: „Matai, nieko neturiu savo rankovėje“ (arba užantyje, – pasakytų lietuviai).

Indėnų ritualinis „Kiškio šokis“

Tai Šiaurės Amerikos indėnų ritualinis medžioklės šokis, kurį kadaise šokdavę vyrai prašydami dievų pagalbos medžioklėje. Jį gali šokti 5–6 metų ir vyresni berniukai. Šokant dainuojama. Pradinė padėtis. Šokėjai sustoja ratu kairiu petimi pasisukę į rato centrą. Rankos sudėtos už nugaros. 1 – žengti kaire koja pirmyn, 2 – pristatyti dešinę koją prie kairės, 3–4 – kartoti 1–2 judesius kaire koja. Eiti ratu, kol skamba muzikinis kūrinys. Galima improvizuojant suktis vietoje, kelti rankas į viršų, žemyn ir pan.

Japonų šokis „Sakura“

Gali šokti 5–6 metų ir vyresnės mergaitės. Tai tradicinė daina apie sakuras, nacionalinį japonų medį, pradedantį pavasarį labai anksti žydėti.

Pradinė padėtis. Šokėjos sustoja į pusratį arba liniją. 1–4 – kairę ranką sulenkus per alkūnę sukti į kairę pusę delną nukreipiant į viršų. 5–8 – kartoti 1–4 judesius dešine ranka. 9–12 – dešinę ranką ištiesti kairės link (kairė ranka turi būti aukščiau nei dešinė). 13–16 – suktis į kairę pusę visą ratą. 17–24 – rankomis daryti ratą (pradedama delnus nukreipus į save, baigiama – nukreipus į viršų laikant rankas virš galvos (III rankų padėtis). 25–28 – kairę ranką sulenkus per alkūnę sukti į kairę delną nukreipiant į viršų, 29–32 – dešinę ranką sulenkiant per alkūnę sukti į kairę. 33–36 – suktis dešinėn visą ratą. 37–40 – rankomis daryti ratą (pradedama delnus nukreipus į save, baigiama nukreipus į viršų rankas laikant virš galvos (III rankų padėtis).

Žydų šokis „Chora Medura“

Žydų šokiai linksmi, temperamentingi, išsiskiria šmaikštumu, todėl juos mėgsta tiek šokėjai, tiek žiūrovai. Tačiau šis šokis ne visai tinka pradedantiems, nes yra greito tempo. Galima šokti vienu arba dviem ratais.

Pradinė padėtis. Šokėjai sustoja veidu į ratą, rankomis susikabina paprastai pečių aukštyje nuleidę žemyn alkūnes.

Įžanga. 1–8.

I dalis. 1 – žengti dešine koja į šoną. 2 – pristatyti kairę koją prie dešinės, sulenkti kelius. 3–8 – kartoti 1–2 judesius. 9–12 – šokti tris bėgamuosius žingsnius pirmyn ir pašokti ant dešinės kojos (ratelio mažinimas), sušukti „chei“. 13–16 – šokti tris bėgamuosius žingsnius atgal ir pašokti ant kairės kojos. 17–32 – kartoti I dalį. Pabaigoje paprastai nuleidžiamos rankos.

II dalis. 1 – kryžiuoti dešinę koją priešais kairę. 2 – žengti kaire koja į šoną. 3 – kryžiuoti dešinę koją už kairės. 4 – žengti kaire koja į šoną. 5–8 šokti keturis bėgamuosius žingsnius pritūpus ir pasilenkus sušunkant „ei, opa“. 9–12 – kartoti 1–4 judesius. 13 – pritraukti dešinę koją prie kairės ir sulenkti kelius. 14 – statyti dešinę koją į priekį ant kulno. 15–16 – kartoti 13–14 judesius. 17–32 – kartoti šokio II dalį. Šokį kartoti iš pradžių, kol groja muzika.

Italų šokis „Sicilietiška tarantela“

Šį greitą, veržlų, temperamentingą šokį gali šokti 9–11 metų ir vyresni vaikai. Šokant tiktų naudoti būgnelius.

Pradinė padėtis. Šokėjai sustoja grupėse po keturis vienas priešais kitą. Jeigu šoka berniukai ir mergaitės, berniukai sustoja vienoje ketvertuko pusėje, mergaitės kitoje.

Įžanga. 1–8.

I dalis. 1 – žengti dešine koja į šoną. 2 – pašokti ant dešinės kojos kairę koją sukryžiuojant prieš dešinę ore rankomis suplojant virš galvos. 3–4 – kartoti 1–2 judesius į kairę. 5–8 – šokti keturis bėgamuosius žingsnius pirmyn ir pasikeisti su partneriu vietomis. 9–32 – kartoti 1–8 judesius.

II dalis. 1–4 – šokti keturis bėgamuosius žingsnius pirmyn pasisukus 1/8 rato į dešinę. Atliekant ketvirtą žingsnį, suploti virš galvos. 5–8 – kartoti 1–4 judesius atgal ir sugrįžti į pradinę padėtį. 9–16 – kartoti 1–8 judesius pasisukus 1/8 rato į kairę. 17–32 – kartoti 1–32 judesius:

III dalis. 1–2 – šokti du bėgamuosius žingsnius pirmyn dešine koja. 3–6 – apsisukti poroje dešinėmis parankėmis. 7–8 – šokti du bėgamuosius žingsnius ir sugrįžti į savo vietą. 9–16 – kartoja 1–8 judesius kitos poros. 17–24 – kartoti 1–8 judesius apsisukant kairėmis parankėmis. 25–32 – kartoti 9–16 judesius apsisukant kairėmis parankėmis. 33–40 – šokti aštuonis bėgamuosius žingsnius pirmyn prasilenkiant dešiniais pečiais, nugaromis ir grįžti prasilenkiant kairiais pečiais. („DO–SA–DO“). 41–48 – kartoja 33–40 judesius kitos poros. 49–56 – kartoti 33–40 judesius prasilenkiant kairiais pečiais ir nugaromis. 57–64 – kartoja 49–56 judesius kitos poros.

IV dalis. 1–8 – šokti aštuonis dvigubuosius žingsnius pirmyn dešine koja pasisukus kairiu petimi rato centro link. Rankos ant juosmens.

9–16 – šokti aštuonis paprastuosius žingsnius pirmyn sukant ratą į kitą pusę. Dešine ranka sudaryti „žvaigždutę“. 17–32 – kartoti 1–16 judesius. Šokį kartoti iš pradžių.

Vokiečių šokis „Linksmoji polka

Šią linksmą, labai populiarią Vokietijoje polkutę gali šokti įvairaus amžiaus vaikai, išmokę polką ar polkos žingsnį. Ypač mėgstama ją šokti per įvairias šventes, vakarones, pasilinksminimus. Šokiui suteikia žaismingumo pasikeitimas poromis, todėl jis puikiai tinka susipažįstant, pasirenkant porą pamokoje ar per vakaronę.

Pradinė padėtis. Šokėjai susikabina valsui ir sustoja į ratą.

Įžanga. 1–8.

I dalis. Polka. 1–16 – šokti aštuonias polkas dešinėn baigiant vienas prieš kitą. Susidaro du ratai – vidinis (berniukų) ir išorinis (mergaičių).

II dalis. Nusilenkimai. 1–4 – nusilenkti vienas kitam (1–2 nusilenkti, 3–4 išsitiesti, berniukai sukryžiuoja rankas prieš krūtinę ir lenkiasi pirmyn visu kūnu, mergaitės šoka „knyksą“ ir sukryžiuoja dešinę koją už kairės). 5–8 – pasisukti 1/8 rato dešinėn ir nusilenkti svetimos poros partneriui. 9–12 – kartoti 5–8 judesius kairėn. 13–16 – kartoti 1–4 judesius.

III dalis. Plojimai. Pasisukti poroje vienas į kitą dešiniais pečiais. 1 – suploti prieš save.
2 – žengti paprastąjį žingsnį pirmyn ir suploti dešiniais delnais su partneriu. 3–16 – kartoti
1–2 judesius judant ratu ir plojant vis su kitu partneriu. Pabaigoje susidaro naujos poros ir šokis pradedamas iš pradžių. Šokis kartojamas, kol groja muzika.
Pastaba. Polką galima pakeisti polkos žingsniu susikabinant suktiniui.

Amerikiečių šokis „Mažasis batsiuvys“

Tai nesudėtingas, linksmas šokis, skirtas pradedantiems. Šokant daug plojama ra uojant batsiuvio darbą. Kadangi pagrindiniai šokio žingsniai yra paprastasis ir dvigubasis, šokis tinka mažiausiems.
Pradinė padėtis. Šokėjai sustoja ratu susikabinę žemai nuleistomis rankomis.

Įžanga. 1–8.

I dalis. 1–16 – šokti šešiolika paprastųjų žingsnių ratu pradedant dešine koja. 17–32 – kartoti 1–16 judesius į kitą pusę.

II dalis. 1–2 – suploti prieš save ir į šlaunis. 3–4 – kartoti 1–2 judesius. 5–8 – suploti penkis kartus (5, 6 ir 7, 8 su pauze ). 9–16 – šokti aštuonis paprastuosius žingsnius per dešinį petį nedideliu rateliu aplink save. 17–32 – kartoti 1–16 judesius šokant nedideliu rateliu aplink save per kairį petį. 33–64 – kartoti 1–32 judesius.

III dalis. 1–16 šokti šešiolika paprastųjų žingsnių ratu pradedant dešine koja. Rankos nuleistos žemai (galima įsikibti į parankę). 17–32 – kartoti 1–16 judesius į priešingą pusę.

IV dalis. 1–2 – suploti prieš save ir dešiniais delnais su partneriu. 3–4 – suploti prieš save ir kairiais delnais su partneriu. 5–8 – kartoti II dalies 5–8 judesius. 9–16 – šokti aštuonis dvigubuosius žingsnius sukantis susikabinus dešinėmis parankėmis vieną arba du ratus. 17–32 – kartoti 1–16 judesius sukantis susikabinus kairėmis parankėmis. 33–64 – kartoti dar du kartus. Pabaigoje susikabin-ti rankomis paprastai žemai sudarant du ratus.

V dalis. 1–32 – kartoti I dalies judesius šokant dviejuose koncentriniuose ratuose. Pabaigoje sustoti vienas prieš kitą.

VI dalis. 1–8 – kartoti IV dalies 1–8 judesius. 9–16 – šokti aštuonis paprastuosius žingsnius pirmyn pradedant dešine koja ir pasikeičiant dešiniais pečiais. 17–32 – kartoti 1–16 judesius pasikeičiant vietomis kairiais pečiais (sugrįžti į savo vietą). 33–64 – kartoti 1–32 judesius. Pabaigoje sustoti į bendrą ratą.

VII dalis. Kartoti I dalį.

VIII dalis. Kartoti II dalį. Pabaigę šokį, šokėjai vienas kitam nusilenkia.

Žemaičių choreografija

Žemaičių choreografijos žanrai skirstomi į tris rūšis: žaidimai, rateliai, šokiai.
Daugiausia senų bruožų išlaikė žaidimų žanras, kuriame bene labiausiai atsispindi ryšiai su apeigomis.

Ypač daug archaiškų bruožų pastebima nedainuojamų žaidimų poetiniuose tekstuose (dialogo forma, retorinio klausimo, šūksnių). Juose populiarūs veiksmai: gaudymas, spėjimas, mušimas, fantų išpirkimas.

Tyrinėtojai mano, kad šie veiksmai, choreografiniai judesiai (beje, ne visada atspindintys žaidimo tekstą) turi ryšių su senaisiais ritualais bei magiškais veiksniais.

Dainuojamų žaidimų tekstai yra tradiciškesni ir panašios semantikos kaip ratelių.

Dainuojamų žaidimų melodika tarpinė: pirmosios dalys artimesnės reteliams, tik statiškesnės, o antrosiose dalyse vyrauja nedainuojamiesiems žaidimams būdingi veiksmai.

Populiariausi Žemaitijoje žaidimai yra šie: Žiuži muštė, Vėlks ė avis, Žėida dalintė, Žovis ė tinklos, Vuokīti muštė, Akla vėšta, Bėtis ė meškas, Kiaulė i dvara varītė, Kavuotėnis, Raganelė pamuotelė ir kt.

Ratelių choreografija pagrįsta dviejų skirtingų dalių derinimu: pirmojoje dalyje vaikščiojama ratu arba eilėmis, o antrojoje dalyje atliekamos įvairios choreografinės figūros (nardymas, pynimas, tiltelis ir kt.).

Būdingiausia žemaičių ratelių choreografinė forma labai paprasta: ėjimas rateliu pirmojoje dalyje ir sukimasis už parankių antrojoje dalyje.

Beveik visos ratelių melodijos yra mažorinio charakterio. Dauguma jų bendros visai Lietuvai, tačiau yra užfiksuota keletas pavyzdžių, kuriuose yra žemaičių muzikiniam folklorui būdingų motyvų.

Populiariausia ratelių melodijos dermė mažorinė (terckvintonalinė), neretai su nukrypimu į dominantę, subdominantę, VI-ą ar V-ą laipsnį.

Žemaitijoje mėgstami rateliai: Bitelė, Našlelis, Aug vuobėlelė, Mūsa maišus pakulinis, Trīs sesutės ont kalnelė, Šiaudū batā, Pastatītė nomā, Blezdingelė, Čiūžėna lapė ir kt.

Šokių melodijos yra daugiausia instrumentinės. Nemaža jų dalis vėlyvesnės bendraeuropinės kilmės. Profesionalios muzikos įtaka lėmė šokių melodijose įsivyravusią tradicinę mažoro-minoro sistemą. Tačiau pasitaiko šokių melodijų, kurioms būdingas senųjų dermių atspalvis, siauras ambitus.
Kai kurios šokių melodijos, nors galėjo būti atneštinės, bet prigijo Žemaitijos regione ir tapo charakteringa žemaičių muzikos dalimi.

Dalis šokių melodijų yra vokalinės prigimties. Neretai jos atliekamos ne tik grojant, bet ir dainuojant. Jose aptinkamos žemaitiško charakterio melodijos.

Žemaičių choreografijoje regioninio savitumo pastebėta nedaug. Vienas iš išskirtinių bruožų galėtų būti tai, kad Žemaitijoje šokių žanras turtingas choreografinėmis figūromis.
Šio regiono šokių žanre populiariausi poriniai, kadriliniai šokiai. Čia visai nedidelė improvizacinių šokių grupė.

Mėgstamiausi šokiai: valsus, polka, Žemaitoka polka, Anės polka, Trepsioks, Vėltėis valsus, Jonkelis, Galiuops, Pjuoviau šėina, Mudu du bruoliukā, Padispans, Vokietoks, Vajauns, Skruodelis, Polka keturėnė, Monietu valsus, Žemaitoks, Lelinderis, Dirižablis, Aleksandruška, Varšavska polka ir daug kitų.

Pasilinksminimai, šokiai Žemaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, būdavo organizuojami mėsėdo laikotarpiu – po Kalėdų iki Gavėnios ir po Velykų, o vasarą bene po kiekvienos didesnės talkos. Pašokti jaunimas susirinkdavo ir savaitgaliais po mišių, o gegužės mėnesį ir dažniau – vos ne kasdien.

Muzikantus šokiams kviesdavo vaikinai, labai retai merginos. Muzikantų kapelą Žemaitijoje sudarydavo: armonika (bandonija), smuikas, basedlė arba armonika (bandonija), smuikas, būgnelis ir pan.

Pasilinksminimai prasidėdavo labai įvairiai ir skirtingu laiku. Dažniausiai – apie pietus arba po pietų ir tęsdavosi iki vėlaus vakaro, kartais net iki paryčių.

Indų šokis

Indų šokis yra kilęs iš religinio ir gamtos išgyvenimo. Visi išgyvenimai indų mitologijoje pasireiškia mimika, gestais ir šokiu. Šventyklos buvo ir pirmosios šokio mokyklos, kur technika, judesio stilizacija ir choreografija buvo perduodama iš kartos į kartą. Indų literatūroje sakoma, kad šokėjas gestais ir mimika gali iššaukti bendravimą su Dievo apraiškomis ir žmonėmis. Gamtos (augalų, gyvulių, paukščių, vėjo ir vandens) išgyvenimai yra vaizduojami kitos stilistinės šokių grupės, vadinamos dainic natja – kasdieniški šokiai. Indų kalboje šokis vadinamas žodžiu natja, kuris drauge reiškia ir dramą. Indų šokio stilius tai natūralus judesys, ieškant ne jėgos, o lankstumo. Viršutinės kūno dalies judesiai – liemes, pečių, kaklo, rankų, ir ypatingai komplikuota plaštakų simbolika – yra nepaprastai pabrėžti. Būdingi kojų kilimai, kryžiavimai, spirališki judesiai ir šuoliai. Indų šokis reikalauja didelės koordinacijos, nes kojų ritmas dažniausiai nesimetriškas ir monotoniškas, turi atlaikyti liemens, rankų ir galvos išpildomus visai atskirus ritmus. Nepaprastai svarbi yra veido išraiška. Indų šokių tradicijos siekia bent 2500 metų. Kiekvienoje šventykloje ir dabar dar su fanatiška ištikimybe saugojama ir perduodama senųjų šokių choreografija ir techinika.

Danų šokio raida (baletas)

Baleto pradmenų būta jau XVI a. statomuose spektakliuose. XVI a. II pusėje susikūrė karaliaus rūmų baletas, ypač suklestėjęs XVII a. II pusėje. 1748m. Kopenhagos teatre (1770 pavadintame Karališkuoju) sudaryta baleto trupė. Trupei vadovavo baletmeisteriai užsieniečiai (1775 – 1812 italų baletmeisteris V. Galeotis). Danų baletas iki šiol išlaikė Burnonvilio baleto tradicijas. XIX a. pab. – XX a. trupei vadovavo baletmeisteriai: L. Gadė, H. Bekas (1861 – 1952), M. Fokinas, Dž. Balančinas, Dž. Robonsas (g. 1918), H. Laneris (g. 1905); nuo 1966 vadovauja F. Flintas (g. 1936). Šokėjai: G. Karstens (g. 1903), F. Šaufusas (g. 1921), P. Šaufusas, A. Lerkesen, T. Laner (g. 1931). 1754m. Kopenhagoje įsteigta baleto mokykla.

Tadžikų choreografijos istorija

Choreografijos elementų būta jau senovės religinėse apeigose, žaidimuose. Senovės liaudies šokiuose (“Liūtas”, “Erelis”, “Lapė”, “Gandras”) vaizduojama gyvūnų elgsena; juose daug pantomimos elementų. Išliko nemaža liaudies šokių, atkuriančių darbo procesą, daug humoristinių, apeiginių, buitinių, karo ir kt. šokių. Populiarios choreografinės miniatiūros (šokis su mediniu arkliuku), šokių siuitos (“Varpelis”). Šokių būta ir liaudies aktorių, lėlių teatro, cirko vaidinimuose. XIX a. pab. ir XX a. pr. Bucharoje veikė profesionalus tadžikų šokio teatras “Sozanda”. Jau 1936 m. Tadžikijos muzikiniame teatre Dušanbė (dab. Tadžikijos operos ir baleto teatras) įkurta baleto trupė. Nuo 1958 m. veikia choreografijos mokykla. Nors tadžikų šokėjai nėra labai žinomi, tačiau jų minėta mokykla paruošia išties nemažai.

Views All Time
Views All Time
48928
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 11 = 14