SKAMP Erica nori likti Lietuvoje
Pasirodžius debiutiniam grupės „Skamp albumui, „Lieptas” nusprendė pašnekinti vienintelę grupės merginą Eriką Jennings.
– Papasakok apie save.
– Esu Erika Jennings iš Dublino. Man 18 metų. Būdama trejų-pradėjau šokti baletą, septynerių-dainuoti, vėliau šokau modernius šokius, du metus lankiau dramos užsiėmimus. Nesu vienturtė. Turiu dvi seseris, 29 metų Annie, kuri dirba žurnaliste, ir 30 metų Deirdre. Ji mokytojauja Kuveite.
– Kokia buvo pirmoji tavo pažintis su Lietuva?
– Pirmą kartą čia atvykau prieš keturis metus. Mano tėvas čia dirba, todėl aš neturėjau kito pasirinkimo, juk man buvo tik keturiolika. Tada daug kas atrodė niūriai, žmonės uždari, gal net šalti, nebuvo ką veikti, negalėjau nusipirkti ko panorėdavau. Dabar viskas pasikeitė, pamačiau, kad žmonės čia iš tikrųjų nuostabūs, tik reikia laiko, kad galėtum pasitikėti jais, o jie-tavimi. Beje, prieš atvykdami į Lietuvą du metus gyvenome Afrikoje.Ten pasikeitė mano gyvenimas, tarsi atsivėrė pasaulis – apie daug ką pradėjau mąstyti kitaip. Susiradau daug draugų, skirtingų religijų, tradicijų, bet tai netrukdo mums bendrauti iki šiol.
– Ar norėtum likti Lietuvoje?
– Jau žinau, kad pasiliksiu Lietuvoje. Dėl grupės, dėl karjeros.
– Ar būti dainininke – tavo svajonė?
– O taip. Dainuoti – visada buvo mano svajonė. Dar vaidinti. Negalėčiau be muzikos. Yra labai svarbu norėti ir to siekti. Aš laiminga, nes mano tėvai mane supranta, palaiko, nes jie irgi mėgsta muziką. Pažįstu nemažai žmonių, kurių tėvai priešiškai nusiteikę prieš tai, ką jie daro. Bet, ko gero, jeigu kažko labai trokšti-niekas tavęs negali sustabdyti.
– Kaip jautiesi, eidama į sceną?
– Nežinau, kaip tai pavadinti. Gal šiek tiek jaudinuosi. Užtat po koncerto prisikaupia tiek adrenalino, energijos, kad, rodos, galėčiau kalnus nuversti.
– Ką galėtum pasakyti apie naują Skamp albumą?
– Naujo albumo dainos labai skirtingos. Mes maižėm daug stilių, eksperimentavom, grojom su skirtingais muzikantais. Mūsų dažnai klausia, koks „Skamp” stilius – visi stiliai. Mes mėgstam skirtingų stilių muziką, todėl ir čia reikėjo ieškoti kompromiso.
– Kaip atrodo eilinė tavo diena?
– Keliuosi apie 10-11 val. – anksčiau negalėčiau. Tada valgau namuose arba kavinėje, po to dažniausiai būna įvairūs susitikimai: su draugais, žurnalistais, vakarop repeticijos su grupe, vėliau įvairūs vakarėliai. Turiu keletą mėgstamų vietelių Vilniuje: „Muzikinis angaras”, „Prie parlamento”, kur galiu ateiti ir viena, būti su knyga, su savimi ir žinoti, kad niekas manęs netrikdys.
– Ką manai apie Klaipėdą?
– Man patinka Klaipėda, gal kiek primena namus. Čia irgi yra laivų, gaivus oras, ko pasigendu Vilniuje. Čia atsigaunu.
– Mokaisi lietuvių kalbos?
– Jau buvau pasiryžusi mokytis, bet kai kurie žmonės sakė, kad tu niekada neišmoksi lietuviškai, nes lietuviškai gali kalbėti tik lietuviai. Aš bijau aplinkinių reakcijos, patyčių man prakalbus – jaučiu kažkokį kompleksą. Bet žinau, kad turiu išmokti, ir aš būtinai tai padarysiu.
– Ar likę draugai Airijoje žino apie tavo populiarumą?
– Tik šeima. Mano tėvai jiems siunčia iškarpas. O draugai? Ten turėjau tik keletą draugų.
– Kokios tavo svajonės?
– Norėčiau lavinti balsą, vaidinti. Labai noriu keliauti, pamatyti Indiją, Australiją. Kartais pasvajoju apie didesnes pasaulio scenas.
