Pirmasias kino uzuomazgas galima aptikti jau 17a. viduryje. Šio laikmečio visuose didesniuose Europos miestuose ėmė rastis keistuoliu Laterna Magica pagalba rengiančių neįprastus „šviesos paveikslų“ spektaklius. Iš medinės arba skardinės dėžės skleidžiama šviesa ir jos viduje kaitaliojamais spalvotais stiklo paveiksliukais jie sugebėdavo atvaizduoti dirbtino rūko fone judancias žmonių figuras, vėjo sukamus malūnus, plaukiančius burlaivius ar siautančias gaisro liepsnas. Šio „magiškojo žibinto“ išradėju yra laikomas olandu fizikas Christian Huygens (1629-1695). Kituose istorijos šaltiniuose šis išradimas yra priskiriamas Jėzuitų vienuoliui vokiečiui Athanasius Kircher (1602-1680). Dar sunkiau yra nustatyti šio prietaiso atsiradimo metus. Jau 13 amžiaus anglų mokslininko Roger Bacon raštuose galima aptikti šio žibinto pėdsakų, o kiek vėliau Renesanso laikotarpiu, mokslinius eksperimentus projekcijos srityje vedė Leonardo da Vinci.

Apie 1795 metus, Romantizmo laikotarpiu, didelį susidomėjimą kėlė belgo Etienne Gespard Robert (Robertson) Laterna Magica pasirodymai, jo paties vadinti Fantasmagorijomis. Jų metu „burtininkas Robertsonas“ iššaukinėjo raganas, velnius bei žiurovų protėvių dvasias, kurių ilgai laukti nereikėdavo… Iš pradžių tamsoje, blausiai šviečiančių kaukolių, skeletų ir grandinių fone, pasirodydavo tik mažutėlės jų figūros, po kiek laiko imdavo didėti lydimos žaibų blyksnių bei griausmo, ir galiausiai savo milžinišku dydžiu užgoždavo visą erdvę. Tamsoje nežemiškai skambantis balsas isakydavo žiurovams nelabiesiems uždavinėti klausimus… Šiam multi-media spektakliui surengti Robertsonui talkino visas būrys įgarsintojų, pasakotoju ir projektuotojų, o šiurpiai atmosferai dar labiau sustiprinti pasirodymai buvo rengiami Kapucinų vienuolyno apleistoje koplyčioje.

Įdomu būtų pastebėti, kad jau kinematografijos pirmtakai savo sparčiai tobulėjančia projektavimo techniką pagrinde naudojo senovinių mitų ir religinių-siaubo pasakėčių vizualizavimui, o jos efektyvumu sukeldavo iš anksto suplanuotą žiurovų reakciją. Taip buvo suformuoti pagrindiniai kino dėsniai, šiam dar net neatsiradus dabartinėje jo formoje.

Vaizdo įamžinimo celiuloido juostoje ir jo demonstravimo idėja radosi įvairiose šalyse beveik vienu metu: šis išradimas galima sakyti neišvengiamai „kybojo ore“. Pirmasis tikslą pasiekė prancūzas Louis Aime Augustin Le Prince, deja taip ir nespėjęs šio novumo užpatentuoti, pakeliui iš Dijono į Paryžių jis dingo be žinios…
Reiketu paminėti kitus, „kiek laimingesnius“ patento sąvininkus: tai amerikiečiai Thomas Alva Edison ir W.K.Laurie Dickson, įvedę 35-mm formatą, anglas William Friese-Greene, vokiečiai Max ir Emil Skladanowsky bei prancūzai Louis ir Auguste Lumiére.

Pimasis viešas filmo pristatymas įvyko 1895 metu gruodžio 28 d. Paryžiuje, Kapucinų bulvaro, Grand Café rūsyje. Jame broliai Lumieré pristatė savo pirmąsias dokumentines juostas vaizdavusias smulkiosios buržuazijos bereikšmę kasdienybę. Kiek neįprastas „judančiūjų fotografijų“ realumas žiurovams vienu metu sukėlė siaubą ir nuostabą,o jau legenda tapusio LArrivée dun train en gare de La Ciotat (traukinio atvykimas…) metu publikos tarpe kildavo sąmyšis ir panika… Tačiau laikui bėgant domėjimasis Lumieré Natūralizmu ėmė slūgti ir išradingesni kino kūrėjai pradėjo ieškoti naujų kinematografijos formų.

Vienas is ju buvo karikatūristas, mechanikas ir profesionalus iliuzionistas prancūzas Georges Mélies (1861-1938), suprates, kad besieliai tikrovės transliacijai labiausiai trūksta dramatikos elementų. Savo pirmuosius vaidybinius-fantastinius filmus Mélies demonstravo jo paties vadovaujame Robert Houdin teatre. Juose buvo apstu keistų, komiškų pabaisų,mokslininkų skraidančių į mėnulį, žmonių paslaptingai išnykdavusių arba virsdavusių daiktais, kurie savo ruožtu tapdavo gyvais ir imdavo judėti…

Populiariausias iš šių filmų buvo Le manoir du diable (1896),trukes vos 3 (!) minutes ir tuo metu laikytas ilgametražiniu. Jo veiksmas nukelia mus į seną viduramžių pilį, jos viduje skrajoja didžiulis šikšnosparnis, staiga pasiversdamas Mefistofeliu, šiam mostelėjus ranka atsiranda katilas iš kurio išlipa graži mergina, jai seka įvairiausi požemio karalystės atstovai: raganos, vaiduokliai, skeletai, riteriai. Vienam iš jų išsitraukus kryžių šėtonas apgaubtas dūmų kamuolio išnyksta…

Nors Le manoir du diable ir laikomas pirmuoju Horror žanro filmu, daug baimės jis žiurovams neįvarydavo. Šios kaip ir kitų Mélies kino juostų, o jų buvo apie 500 (!), vaizdinė kalba yra kupina vaikiško naivumo, nežabotos fantazijos, baletinio ritmo bei autoparodijos, sugebančios bet kokią blogio istanciją ar mokslinę utopiją paversti farsu. Tai byloja ir 1902 metais pagal Jule Verne ir H.G.Wells romanus sukurtas Le Voyage dans la lune (kelione i menuli), laikomas pirmuoju Science-Fiction (mokslinės fantastikos) filmu.

1913 metais idiliška prancūzų kino padangę sudrumstė Louis Feuillade (1874-1925) Fantōmas filmų serija, sukurta pagal tuo metu labai populiarų žurnalistų Pierre Souvestre ir Marcel Allain tęsiamajį romaną. Šių penkių kriminalinių/fantastinių filmų pagrindinis herojus-nesugaunamas banditas Fantōmas, maskąvesis juodu akių raiščiu ir sėjęs aplinkui siaubą bei prievartą. Viena iš nepaprastūjų jo savybių buvo gebėjimas bet kuriuo momentu įgauti naują žmogaus pavidalą ir eilinį kartą pasprukti nuo policijos. Nelygia, nesėkminga ir rodos niekada nesibaigsiančią kovą prieš Fantōmas vedė detektyvas Juve ir žurnalistas Fandor… Žiurovai buvo sužavėti šiuo negatyviu kino herojumi, įžvelgė jame ne tik niekingą blogio įsikūnijimą, bet ir patrauklų anarcho-romantiką.

Dar didesnio pasisekimo susilaukė kiti Feuillade serijiniai filmai: Les Vampires ( 1915) ir Judex (1916-1917), be kriminalinės įtampos bei fantastikos turėję dar ir žiupsnelį satanizmo elementų. Les Vampires vaizdavo Paryžių šiurpinusios „Vampires“ gaujos nutrūktgalviškus nuotykius. Jai ant kulnų lipo jaunas žurnalistas Philippe Guérande ir jo draugas Oscar-Cloud Mazamette, pats kadaise buves vampyru. Nusikaltelių organizacija veikė vadovaujant skirtingiems vedliams, įvairiuose įsikūnijimuose, prieš sumanius varžovus ir naudojant to meto pačią moderniausią techniką. Nuo trečios serijos (jų buvo iš viso 10) prie gaujos prisijungė Irma Vep (žodžio Vampire anograma), pasižymėjusi rafinuotomis maskuotėmis ir įžūliais kriminaliniais išpuoliais.

Irmos vaidmenį atliko Feuillade atrasta aktorė Musidora (1889-1957), dažniausiai vilkėjusi juodu aptemtu kostiumeliu (filme) ir įgijusi jaunų paryžiečių tarpe milžinišką populiarumą… Be daugybės „Les Vampyres“ gerbėjų radosi ir nemažas būrys šio filmo priešų, apkaltinusio jį, šalia pirmojo pasaulinio karo žiaurumų sukūrusį naujus kino ekrane propaguojamus nusikaltimus. „Haute Banque Protestante“ nutraukus finansavimą naujų serijų kūrimas sužlugo. Jų vieton stojęs Judex (1916/17) tapo dar populiaresniu už jo pirmtakus…

Appendix

Views All Time
Views All Time
2896
Views Today
Views Today
1
0 0