Saulius Macaitis
„100 žymiųjų pasaulio filmų“
Vilnius, Vaga, 2000, 320 p.
Kalba: lietuvių
Žanras: informacinis – šviečiamasis leidinys

Sauliaus Macaičio, tikiuosi, pristatinėti nereikia. Gana aršus ir turbūt garsiausias Lietuvoje kino kritikas yra nusipelnęs daugelio žiūrovų bei skaitytojų pagarbą, nors vargu ar meilę. Tokia jau kritikų dalia. Manau, panašiai daugelis žiūrime ar žiūrėsime ir į jo knygą – „100 žymiųjų pasaulio filmų“.

Dar įžangoje autorius nedviprasmiškai pasisako, kokie knygos rašymo principai: pirmasis, kad tai – ne kino istorija ir jo apžvelgiamų filmų pasirinkimas gana subjektyvus, nesvarbu, patiks tai skaitytojui ar ne; antrasis – S. Macaičiui kine svarbiausia – režisierius, „jo organizacinė bei meninė valia, suburiant įvairiausių sričių talentus, turėjimas ką pasakyti, lemia filmo sėkmę ar nesėkmę“, nors antrojo principo autorius knygos struktūroje ir apžvalgose ne visada laikosi.

Tačiau apsiriks tas, kuris mano, kad šis leidinys – tik snobui kinomanui. Jau viršelis, ant kurio puikuojasi Gulietta Masina – Kabirija iš F. Fellini juostos „Kabirijos naktys“, Forestas Whitakeris – Šuo Vaiduoklis iš „Šuo Vaiduoklis: Samurajaus kelias“ ir Humphrey Bogartas – Semas Speidas iš „Maltos sakalo“ parodo, kad kritikas ryžosi paliesti platų juostų spektrą, rašydamas pakankamai universalią knygą, kurioje rasime netgi „Titaniką“ (tiesa, ne iš gerosios pusės, o kaip kino golemą bei kažkodėl pamiršus šįsyk ir režisierių). Be to, pripratus prie kandaus, o kartais ir pikto S. Macaičio recenzijų stiliaus, bent jau man daug maloniau skaityti, kada rašoma taikiau – juk tai dažniausiai autoriaus mėgiami filmai.

Manau, ši knyga vertinga keleriopai: viena, kaip šviečiamasis, pažintinis leidinys – nors ir teigdamas, kad ji ne kino istorija, autorius vis dėlto prisilaiko tam tikros chronologijos ir ją pavartęs tikrai nelieki įmestas į kino juostų šūsnį ir sugebi susidaryti įspūdį apie pasaulinį kinemotografą; antra, kaip parankinė knyga kino mėgėjui: tiesiog susižymi paukščiukus prie nematytų juostų ir pasistengi jas „susimedžioti“. Kol kas nebuvo, kad likčiau nusivylęs autoriaus rekomendacijomis, nors, aišku, senąsias juostas žiūrėti yra sudėtinga pripratus prie dabartinio kino…

Vis dėlto, jeigu reikėtų nuspręsti, kuri knyga geresnė – ar David Parkinson „Kino istorija“ (R. Paknio leidykla, 1999) ar ši, savo balsą atiduočiau už poną Macaitį. Ir ne todėl, kad jis nemėgsta komercinio kino, kad jis tyčiojasi iš Holivudo (juk tai taip populiaru – tyčiotis iš Holivudo ir laikyti juos idiotų kompanija), o tiesiog todėl, kad knyga man patiko, todėl, kad ji duoda peno „dūšiai“. Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad tai – ne kino filmų katalogas, ne kino istorija, o tik vieno žmogaus požiūriu tam tikrais, kartais visai moksliškais kino meno aspektais, vertingi, daugiausia nekomerciniai, filmai.

Beje, linksma būnant diletantu kino kritikos metro darbe rasti tokių šypseną keliančių ir kategoriškų teiginių. Pvz., kalbėdamas apie Paulį Verhoeveną autorius rašo: „Kodėl turime tai žinoti, jeigu net visai kompetentingi amerikiečių kino žinynai pristato jį kaip „Dutch“ – t.y. daną (gal čia pastarųjų metų danų kino išpopuliarėjimo įtaka)?“, nes anglų kalbą išmanantis žmogus, o neišmanantis – atsivertęs žodyną, sužinos, kad „Dutch“ angliškai – visgi olandas.

Ir dar, norėčiau paminėti faktą, kad šią „Vagos“ seriją inicijavo bei iš Sauliaus Macaičio knygos parašymą „išreikalavo“ jaunas lietuviškos fantastikos rašytojas Gediminas Kulikauskas. Tikrai jam ačiū.

Views All Time
Views All Time
3629
Views Today
Views Today
1
0 0