Saulėlydžio sodžiaus angliakasiai nežinojo, kas yra šypsena ir juokas. Prieš aušrą nusileidę į tamsią kasyklą, ištrūkdavo iš jos tik juodai nakčiai apgobus žemę. Pavargę ir rūškani, jie užvalgydavo ko beturėdami ir murzini krisdavo ant demblio plūktoje asloje, o rytą vėl kildavo paniurę ir visai nepailsėję.
Bet kartą ir Saulėlydžio kaimelį aplankė džiaugsmas. Vyresnio angliakasio šeimoje gimė mergytė, kurią gimtojo kaimelio garbei pavadino Saulės dukterimi.

Saulės duktė buvo keista mergaitė, nė kiek nepanaši į kitus angliakasių vaikus – juodaplaukius ir tamsiaakius. Saulės dukters akys buvo žydros lyg virš kalnų plytintis dangus, o plaukai švytėjo tarsi grynų gryniausias auksas. kai ji šypsojo, atrodė, kad pati saulė būtų kyštelėjusi iš po debesų ir išsklaidžiusi nevilties tamsą, kurioje skendėjo nuvargę angliakasiai.

-Saulės duktė – pati gražiausia, pati mieliausia, – taip angliakasiai gėrėjosi ja ir gražiausiais žodžiais vadindavo. Jeigu ištiko kurį varguolį bėda, šis tuoj skuba į vyriausiojo angliakasio lūšnelę žvilgtelti į Saulės dukterį, pasiklausyti dainelės, kurią ji niūniuodavo švelniu, vaikišku balseliu, ir susilaukti šypsnio, kuris gydyte gydė vargų iškamuotą širdį.

Kai Saulės duktė paūgėjo, jos linksmos dainelės ir šokiai ėmė džiuginti jau nebe vien Saulėlydžio, bet ir visų aplinkinių kaimelių angliakasius ir valstiečius. Pradės vakarais mergina šokti saulėlydžio šokį, ir angliakasiai lipa iš kasyklų, o valstiečiai palieka laukuose kauptukus ir eina prie Saulėlydžio šulinio pasigėrėti Saulės dukters grožiu. Uždainuos gražuolė – nuvargę žmonės vėl atsigauna, pralinksmėja ir grįždami namo kartoja tos dainelės žodžius.

Angliakasių prievaizdas tūžo, kam šie lipa iš kasyklų dar saulei nenusileidus, ir paskundė savo ponui, kad šviesiaplaukė Saulės duktė trukdanti angliakasiams dirbti.

-Tik pamanykit, mano šviesiausiasis pone, jie pradėjo linksmintis, jie net dainas dainuoja! – piktinosi prievaizdas.
-Vargšams džiaugsmas nereikalingas, vargšams nevalia dainuoti, – išsišiepęs piktai atsakė ponas.
-O kad jie amžinai pamirštų šypsotis, šviesiaplaukę mergaitę atgabenk į mano pilį.
-Žinoma, mano šviesiausiasis pone, vargšai turi dirbti. Linksmybės, šokiai ir dainos tik tau, mano garbingiausiasis pone, – įsiteikė prievaizdas.

Nieko pikta nenumanydama, Saulės duktė nuėjo vakare prie šulinio nusiprausti. Pasilenkė, prisisėmė rieškutes vandens, bet staiga šiurkščios rankos čiupo ją ir nuvilko tolyn. Saulės duktė nespėjo nė riktelti, nes tą akimirką kažkas užrišo jai burną.

-Dabar tu šoksi tik šviesiausiajam ponui, – sušvokštė prievaizdas.

Nusigando Saulės duktė: „Nejau iš tikrųjų teks man skirtis su tėvų namais, su gimtuoju kaimu, su mielaisiais angliakasiais? Ne, jie nepaliks manęs piktojo pono naguose, bet, o varge, jie nežino kelio į pono pilį, nes nė vienas nėra buvęs toliau kryžkelės, kur kelias šakojasi į septynias puses. Jie nesupras, kur aš pradingau, ir raudos manydami, kad piktosios dvasios mane pražudė“.

Krūmuose išsigandusi sutarškė šarka, Saulės dukters bičiulė, ir mergaitė jai pamojavo rodydama kaimo pusėn. Akylasis paukštis suprato Saulės dukters ženklą ir nuplasnojo.
Prie kryžkelės mergaitė nusiminusi galvojo, kokį čia ženklą palikus draugams, kurie skubės jai į pagalbą. Vėjas pūstelėjo geltonuosius plaukus ir vieną sruogą užbloškė ant veido.
„Jau žinau. Tokių plaukų čia neturi nė viena mergaitė“, – pamanė Saulės dukra. Kad ir labai skaudėjo, Saulės dukra sruogomis rovė plaukus ir karstė ant pakelėje augančių krūmų. Dabar ji buvo rami – angliakasiai atras kelią.

Saulės dukters motina sėdėjo kieme ir vėtė ryžius, kai aplink ją pradėjo sukiotis šarka ir ėmė tarškėti, motina suprato, kad atsitiko nelaimė. Ji pasileido tekinom prie šulinio, kur buvo nuėjusi Saulės dukra. Mergaitės niekur nebuvo matyti. Tada motina puolė į kasyklą, kur dirbo Saulės dukters tėvas. Jau temo, ir angliakasiai lipo iš kasyklų – nusiprausę vėl susirinks prie šulinio pasigėrėti Saulės dukters šokiais. Išgirdę blogą žinią, kad mergaitė prapuolusi, jie sustingo iš siaubo. Staiga pasigirdo skardus balsas, ir jie net išsižiojo pamatę šarką, kuri kalbėjo:
-Piktasis ponas pagrobė Saulės dukterį! Eikit ir išgelbėkit ją!
-Piktasis ponas? – pasipiktino žmonės. – Jam dar negana, kad mes nuo ryto ligi vėlumos plūkiamės be dvasios, jis nori pasiglemžti ir mūsų džiaugsmą! Eime, vyrai, savo Saulės dukters, Laimės kūdikio, savo Džiaugsmo jam neatiduosim! Parodysim mes jam!

Žmonių pulkai pasipylė keliu kaip galinga, patvinusi upė ir į ją plūdo valstiečiai, kurie metė dirbę pono laukuose ir su kauptukais rankose traukė į Saulėlydžio kaimelį. Pačiame minios priekyje ėjo Saulės dukters tėvas, aukštai iškėlęs angliakasių žibintą.

Štai ir kryžkelė, septyni keliai raitosi į visas puses, ir visi tamsūs, tik vienas spinduliuoja lyg neregimos saulės nušviestas.
-Žiūrėkit, žiūrėkit, juk tai Saulės dukters plaukai! – kažkas suriko.
-Ji paliko mums ženklą!
Kai angliakasiai pasiekė pilį, vartai jau buvo užkelti.
-Atidarykite, atidarykite! – šaukė angliakasiai, o valstiečiai daužė kauptukais geležinius vartus.
Piktasis ponas atrakino vartus, pamanęs, kad savo rūstybe išgąsdins susirinkusius ir jie iš baimės tuoj pasitrauks. Bet argi rūstybė sulaikys plūstančią minią?
-Grąžinkit mūsų džiaugsmą! Atiduokit mums Saulės dukterį! – šaukė minia ir vis glaudžiau supo piktąjį poną. Šis ėmė drebėti ir maldauti:
-Tik nežudykit manęs, tik palikit gyvą.
-Nereikia mums tavo gyvybės, tačiau nuo šiandien tavo pilyje gyvens mūsų vaikai, tu pats lįsi į kasyklą ir dirbsi nuo aušros ligi sutemų, o tavo prievaizdas stovės šalia su bizūnu.
Saulės dukra vėl buvo su ją mylinčiais žmonėmis, jai vėl ataugo gražūs auksiniai plaukai, o tie krūmai, ant kurių ji išdraikė auksines savo garbanas, kas pavasarį pražysta geltonais žiedeliais. Saulėlydžio kaimelyje viešpatavo džiaugsmas, laimė, ramybė…

Živilė Riaubaitė

Views All Time
Views All Time
2695
Views Today
Views Today
1
0 0