Postmodernizmą siaubo žanro kine sunku įvardinti, tuo labiau, kad abejoju jo egzistavimu. Gal tai tik elementarus žaidimas su pačiu savimi, su žiūrovais, su senų filmų citatom, savaip jas perdirbant ir parodijuojant. Tačiau jeigu jau tenka apibūdinti postmodernizmą siaubo kine, laikysime tai žaidimu + parodijavimu + citavimu + Monty Python ( toks britų humoro serialas ) + upeliais kraujo + vaizduote + stiliumi.

Kada atsirado toks vaizdavimo būdas kine? Vargu, ar galime postmodernistiniais vadinti senus prieškarinius, ar net nebylaus kino pavyzdžius, net jei išoriškai jie primena 90 – jų postmodernizmą. Ne visi režisieriai mokėjo gąsdinti žiūrovus net ir auksiniais siaubo žanrui laikais (1912 – 1931). Šiuo atveju panašumai atsiranda daugiau dėl paprasčiausio nemokėjimo kurti filmus ( darai viena, bet gaunasi kita ). Nors tam tikrų sąsajų tarp tų laikų ir dabarties yra. Teko žiūrėti keletą prieškarinių holivudinių filmų, kuriuose aiškiai matai, kad režisierius jau pats nebetiki tuo, ką daro, nebetiki gąsdinimu. Gal tokių filmų atsiradimą galėtų paaiškinti amerikiečių visuomenės studijos. Gal vartotojiškai to meto amerikiečių visuomenei tikro siaubo filmų jau nereikėjo, gal ji negalėjo jų net suprasti. Gal režisieriai pataikavo turtingai, nors estetiškai neišrankiai publikai, pateikdami jai paprastesnes paslaptis, pasaldintas humoro elementais.

Kokie autoriai ir filmai nubrėžė gaires mūsų dienų postmodernizmui siaubo kine? Paminėčiau Ken Russel, Derek Jarman, Mel Brooks. Vis dažniau žiūrovus atakuoja pomidorai žudikai, gremlinai, dantytieji ir kitos pabaisos, kurios jau nekelia baimės, greičiau juoką. Dviračio neišradinėjama, remiamasi senais filmais. Gal čia įtakos turėjo daliai autorių būdingas pasityčiojimas iš juos supančios visuomenės, kultūros. Atsiranda daugybė autorių, kopijuojančių tokius darbus. Net ir patys meistrai kartais mėgdžiodavo vienas kitą: palyginkime Brian De Palma „Rojaus Vaiduoklį“ (“ Phantom of the Paradise“, 1974 ) ir Ken Russel „Tommy“ ( 1975 ). Noras šokiruoti publiką išlieka ryškus ir 90 – jų postmodernistų darbuose, kartais nukrypstant net į kraštinumus.

Dalis mano minėtų autorių nesėkmingai bandė perdirbinėti savo filmus ir 90 – aisiais. Mel Brooks, dar 1974 m. nustebinęs žiūrovus savo stilinga parodija „Jaunasis Frankenšteinas“( parodijavusia net keletą filmų, tame tarpe Drakulą ), 1995 m. susuka bereikalingą niekalą – „Drakula : miręs ir tuo patenkintas“ ( „Dracula: Dead and Loving It“ ).

Tačiau turbūt kaip tik amerikiečių nepriklausomieji tapo pirmaisiais ir tikraisiais postmodernistais, atstovais to laikmečio, kai mene jau viskas pasakyta, ir galima tik maitintis senais pasiteisinusiais dalykais, arba iš jų tyčiotis. Ypač nepriklausomųjų filmai išpopuliarėjo pastaruoju metu, kai platinimo firmos pajuto galinčios uždirbti netradiciniais jų filmais.
Svarbiausiu 90 – jų posmodernistiniu siaubo filmu laikau „Nuo sutemų iki aušros“ ( „From Dusk Till Dawn“, 1996 ), kurio režisieriumi pasirašė Robert Rodriguez, o bendraautoriumi buvo Quentin Tarantino. Tai pasakojimas apie pastorių, keliaujantį automobiliu su dviem vaikais, pagrobtus dviejų pavojingų banditų. Nusikaltėliai žada paleisti savo įkaitus, kai tik pastorius ( Harvey Keitel ) sėkmingai perveš juos per sieną į Meksiką. Kadangi Amerikos policija protu nepasižymi, operacija pavyksta sėkmingai. Tačiau banditai buvo susitarę susitikti su savo sėbrais viename barelyje, į kurį nusiveda pagerti ir pagrobtuosius. Visa bėda, kad tas baras yra vampyrų buveinė, su kuriais tenka kovoti filmo herojams. Visą filmą galima skirstyti į 2 dalis. Pirmoji – daugiau detektyvinių filmų citavimas. Ši dalis tarsi baigiasi nepamirštama scena bare, kuomet herojai sėdi prie stalo ir geria degtinę. Muzikinei grupei grojant meksikietišką melodiją, į sceną šokti išeina mergina su gyvate. Šokis visiems baro lankytojams užgniaužia kvapą, o labiausiai vienam iš banditų ( kurį vaidina pats Tarantino ). Tuo labiau, kad mergina užlipa šokti ant jų stalo. Tuo metu, kai ji geria iš butelio ir pila sau ant kūno šampaną, besiliejantį per jos koją ir kojų pirštus tiesiai Tarantino herojui į burną, jau kaifuojančiam, kitas banditas, jo brolis ( George Clooney ), sėdėjęs priešais jį, pastebi, jog iš priekio artėja keletas nelabai taikiai nusiteikusių vyrukų, vedinų vieno iš baro darbuotojų, kurį banditai aptalžė prieš įeidami į barą, nes šis nelabai norėjo juos ten įleisti, liepia savo broliui atsipeikėti: Riči, pabusk! Tarantino herojus reaguoja greitai, tačiau neatsigreždamas į grėsmingai jam iš už nugaros artėjančius bachūrus, tik paklausia savo brolio: „Kiek jų?“. Na, tada užverda kova, kuri jau tęsiasi iki pat filmo pabaigos. Čia pats filmas tarsi prasideda iš naujo, sumaniai žaidžiama komedijiniais , siaubo, kovinių filmų elementais. Filme yra ir kičo – kovai su vampyrais filmo herojai pasitelkia prezervatyvus su šventintu vandeniu ( ginkluojasi tuo, ką randa tos užeigos atsargų sandėliuose ), pjausto kryžius ant kulkų. Tačiau šis kičas filmą tik pagyvina.

Labai nustebino filmo pabaiga. Epiloge, kuomet vampyrai jau nugalėti, bet ir iš herojų lieka tik mergina ir jos pagrobėjas ( G. Clooney herojus ), atvažiuoja meksikiečių banditai, su kuriais buvo susitarę pagrobėjai, ir likęs gyvas banditas ruošiasi su jais išvažiuoti. Ir čia mergina, jau paveikta sindromo, prašosi banditą pasiimti ją su savimi. Pirmą kartą žiūrėdamas, tikėjausi čia laimingos holivudinės pabaigos, bet viskas buvo išspręsta kitaip – banditas įteikia merginai krūvelę dolerių, sakydamas: Žinai, brangute, gal aš ir pydaras, bet ne toks, kad vežčiausi tave su savimi į tą pragarą, kur važiuoju, tarsi duodamas suprasti, kad visos tos baisios kovos su vampyrais tik vaikų darželis prieš realybę. Vien dėl tokios pabaigos filmą verta žiūrėti daugybę kartų. Bet tai dar ne viskas: kuomet herojai išsivažinėja kas sau automobiliais, kamera ima kilti į viršų, parodydama to baro antrąją pusę, kur tarp smėlio ir įvairaus šlamšto ima ryškėti piramidės kontūrai.

Filmas padarė milžinišką įtaką siaubo žanro kinui, buvo susukta eilė vemti verčiančių pratesimų ( viename tokių šokančios su gyvate merginos scena buvo pakeista mistiška sene ). Net John Carpenter pastatė bereikalingus Vampyrus, Rodriguez filmas buvo perdirbtas ir Rusijoje. Vienu iš įdomesnių sekimų laikyčiau Alex de la Iglesia „Perdita Durango“ ( 1997 ). Postmodernistų filmai prikėlė ir naują Vokietijos bangą, šiurpinančią bavarišką dešrelėmis apsiėdusią publiką. Išskirčiau 1996 m. Martin Walz darbą „Siaubą keliantis prezervatyvas“ ( „Kondom des Grauens“ ). Du pagrindiniai filmo herojai, policijos vadovai – homoseksualai. Žinoma, prezervatyvas griebia tik nelabai gerus žmones, tuo išreiškiama baimė AIDS. Negali nesijuokti iki mirties, kai matai sceną su nebejaunu politiku ( klintonu?) besismaginančiu su aukštos klasės prostitute vonioje. Kai regi klintoną žaidžiantį vaikišku žaisliuku – antyte, o greta, ant vonios krašto visa armija antyčių. Kai prezervatyvas prigriebia prezidentą, vonioje kyla baisus riksmas. Tačiau dvimetriniai kūnsargiai, stovintys prie vonios durų, nė nemano eiti gelbėti savo šefo, tik reikšmingai šypso: Šefas linksminasi…

Antruoju 90 – jų postmodernizmo šedevru laikyčiau 1993 m. sukurtą 3 Nekronomikono dalį, pavadintą „Tamsos armija“ ( „Army of Darkness“ ) Teko skaityti vieną recenziją, kurios autorius teigė, jog ši filmo dalis nenusileidžia juodu jumoru ankstesnėms. Nusileisti tai tikrai nenusileidžia, bet netgi antrą dalį ( „Evil Dead 2“, 1987) aš laikyčiau tradiciniu siaubo filmu, nes nepaisant postmodernistinių elementų, pagrindinė filmo užduotis buvo gąsdinti žiūrovą, o ne juokinti. Tuo tarpu 3 dalyje gąsdinimo jau nebeliko.
Tarsiu žodį apie labai svarbų dalyką – postmodernistines siaubo filmų recenzijas. Nekalbėsiu apie nuvalkiotą dalyką, kaip mus įpratino prie kretiniškų filmų pavadinimų vertimų ir kaip pasiskaitęs „Lietuvos aido“ recenzijų ėmiau manyti, kad kraustausi iš proto, nes visada maniau, kad žinau, kiek buvo pastatyta filmo „Košmaras guobų gatvėje“ dalių, tuo tarpu aidas surado kitokį jų skaičių. Tačiau pasakysiu, kodėl aš daugiau gyvenime niekada nepirksiu leidinio „TV gidas“. 2000 metais šis žurnalas išspausdino klasikinio siaubo filmo „Ženklas“( „Omen“) anonsą, kur teigiama, jog tai Oskaru apdovanotas mistinis pasakojimas apie Amerikos diplomatą Romoje, įsūnijusį ką tik gimusį našlaitį, buvo pirmasis, revoliucingas siaubo filmas, gąsdinęs savo žiūrovus ne specialiaisias efektais ar puikiai nugrimuotais aktoriais, o mistika, paslaptimi ( TV gidas. 2000. Nr.25. P.4 ). Ilgai galvojau, ar tokį autoriaus požiūrį suformavo kokainas, ar visiškas kino istorijos neišmanymas, ir priėjau išvadą, kad abu… Čia pavartotas žodis „revoliucingas“, jei būtų tik „pirmasis“, būčiau pamanęs, gal korektūros klaida, sumaišyta su „paskutiniu“. Nes šis filmas, sukurtas 1976 metais, gal ir žymėjo tikrai gąsdinančių filmų eros pabaigą. O specialiųjų efektų, technologinio kino pradžia – Stanley Kubrick ir George Lucas kosminiai filmai. Kuo toliau į praeitį, tuo efektų mažiau – skraidančios lėkštės ant žvejybinių meškerių, išdidinti žiogai… Tuo labiau, kad tai nebuvo ir pats pirmasis filmas satanizmo tematika.

Bet gal geriau grįžkime prie gerų dalykų – Sam Raimi filmo. Šį kartą autorius savo herojų, vaidinamą Bruce Campbell, bloškia į praeitį, į viduramžius. Kad ir netekęs antroje dalyje plaštakos, mūsų herojus ir čia puikiai apsitvarko su viena ranka ( vėliau kalvis jam nukala ir geležinę mechaninę plaštaką ). Šautuvo pagalba išsikovojęs autoritetą tarp vietos gyventojų, sudaro sutartį su burtininkais: už mirusiųjų knygos atgabenimą jam pažadėtas sugrąžinimas namo. Knygą jis suranda, tik, deja, pamiršta burtažodį, be kurio knygos imti nepatartina… Tuomet iš kapų kyla mirusieji, nusiteikę ne itin taikiai. Ši nepaprasta armija puola gyvuosius, ima šturmu pilį. Kartą teko matyti panašios armijos vaizdus ant senovės indėnų puodo. Žinoma, pas S. Raimi gikluota viduramžiškais ginklais, vedina paimtomis į nelaisvę gražiomis merginomis ( prireiks, kai jų vadas užkariaus pasaulį ). Filme persipina daugelio stilių elementai, puikūs efektai ir rafinuotumas. Įdomu, kad egzistuoja šio filmo versijos su skirtingais epilogais. Filmą žiūriu taip, kaip klausomasi muzikos – daugybę kartų.

Trečias postmoderno šedevras – italų režisieriaus Michele Soavi filmas „Dellamorte Dellamore“. Tai pasakojimas apie kapinių sargą ( puikus Rupert Everett vaidmuo ), kuriam tenka kovoti su prisikeliančiais iš kapų mirusiaisiais. Ir jis tai daro labai bravūriškai, tarsi vesternų herojus. Filme daug senų filmų citavimo, netikėtų sprendimų, daug kraujo ir visa tai sujungta į užburiančią visumą. Yra filme viena scena, kokias aš vadinu klasikinėmis. Į kapines, kuriose dirba pagrindinis herojus, ateidinėja jauna labai graži našlė ( Anna Falchi ) aplankyti savo mirusio vyro kapo. Ir šią gražuolę įsimyli mūsų kapinių sargas, tačiau vis neranda progos, kaip ją pakabinti. Tačiau kartą, susaugojęs ją išeinančią iš kapinių, ryžtasi. Jis priartėja prie jos, prisistato, ir eina su ja lygiagrečiai. Sargas pasakoja jai apie save: kad jis baigęs aukštąjį mokslą ( čia, žinoma, meluoja ), dirba čia tik todėl, kad kitur darbo negavo, turi namelį, gauna atlyginimą. Ir visą tą laiką moteris nekreipia jokio dėmesio į jį, tarsi jo nė nebūtų. Galų gale jie priartėja prie kapinių vartų ir čia sargas tarsi nusivylęs sustoja, toliau nelydi jos, o ji eina savo keliu. Ir čia sargas taria tą magišką žodį: „Aš turiu rūsį, pilną kaulų, lavonų“. Na, tuomet tarsi perkūnas būtų trenkęs į tą mergužėlę – ji sustojo ir pratarė: „Rūsį pilną kaulų?“ Ir nuėjo su juo… Kuomet priėjo prie to rūsio ir sargas atidarė duris, ji nusiavė savo aukštakulnius batelius ir įšoko į tą rūsį. Apsidairiusi jame ir apžiūrėjusi rekvizitus, ji tarė: „Man daugiau nieko nereikia“. O į tai sargas – „Man taip pat“. O tame rūsyje rekvizitai tikrai puikūs, tikrai ne tai, ką dažniausia pateikia savo neišrankiai publikai neišmanėliai Holivudo idiotai, pastatydami kokį karstą, keletą antkapių, porą žvakių ir papūtę šiek tiek dūmų jau nori, kad žiūrovai bijotų. M. Soavi gal ir žaidžia su žiūrovais, bet jis tai daro nepaprastai rafinuotai, makabriškai ir stilingai. Beje, susipažinęs su Soavio darbais aš iš karto pagalvojau, kodėl tiek daug kino žurnalistų ir kritikų svarbiais postmodernistais laiko Peter Greenaway ir Luc Besson. Po P. Greenaway barokiškumu, prisodrintu įvairių dalykų ( kas perdaug, tas nesveika ) slepiasi nuobodybė. Žinoma pas L. Besson ( neabejotinai stipriausias jo darbas „Nikita“, 1990 ) irgi pasitaiko klasikinių scenų, kurios bus kokius 10 – 15 metų naudojamos reklamuojant skalbimo miltelius ar tualetams plauti priemones, tačiau pernelyg daug jo filmuose kičo, kartais net nesuvoki, ar jis tą kičą naudoja sąmoningai, ar čia prasimuša jo nemokėjimas kurti filmus. Michele Soavi pralenkė minėtus autorius visa galva. Jo filmai nepaprastai išbaigti ir stilingi. Gal čia jaučiasi Soavio mokytojo – tradicinio siaubo meistro Dario Argento įtaka? Nors kino istorijoje turime pavyzdžių, kuomet net neturėjęs tokių didžių mokytojų, kaip Dario Argento, autorius – ryškiausias pavyzdys – Werner Herzog, geba kurti stilingus filmus.

Ar galima užmigti pasižiūrėjus M. Soavi filmą „Dellamorte Dellamore“? Tikrai ne ( kaip ir po kai kurių W. Herzog filmų ) ir ypač mažai tokių filmų pasitaiko 90 – siais. Žinoma, Lietuvos kino platinimo firmos neperka M. Soavio filmų. Gerai dar, kad yra palydovinės televizijos, per kurias gali tokių šedevrų galima paskanauti, tik pakankamai vėlyvu laiku ( 3 – 4 valandą nakties ), kuomet „Giminių“, „Grybauskų“, „Big Brother“ ir kitų realybės šou mėgėjai jau knarkia, nudulkinę savo storas žmonas.

Šarūnas Zombis

Views All Time
Views All Time
5771
Views Today
Views Today
1
0 0