Pasaka derme graži

Tradicinės pasakos – vienas iš pačių archaiškiausių liaudies dvasinės kultūros komponentų. Rusų tautosakoje pasakos išsilaikė daug ilgiau, negu daugumoje Vakarų Europos šalių – iki trečio ir ketvirto XX a. dešimtmečio.

Sentikių kultūros rinkėjai bei tyrinėtojai I. Fridrichas, E. Pomeranceva, A. Belousovas, T. Makašina teigia, jog Estijos bei Latvijos sentikių žodinę pasakų tradiciją ištiko krizė, ir pažymi knygų kultūros įtaką jai, repertuaro susiaurėjimą bei beveik visišką stebuklinių pasakų išnykimą.

Lietuvos sentikių pasakų tradicijos atsparesnės, tvirtesnės. Nors profesionaliai rinkti rusų tautosaką čia pradėta 40-50 metų vėliau negu kaimyninėse Baltijos šalyse, pavyko užrašyti daugiau nei 1600 variantų įvairių žanrų pasakų (tai yra du su puse karto daugiau kaip garsiajam A. Afanasjevo rinkinyje Rusų liaudies pasakos). Nacionalinėje siužetų tipų rodyklėje beveik neįmanoma rasti tokių, kurių bent vienas, du variantai nebūtų užfiksuoti Lietuvoje. Maždaug trečdalį visų užrašytų kūrinių sudaro stebuklinės pasakos, kurios daugelyje Rusijos regionų jau seniai gyvos tik atsiminimuose.

Vienas iš vietinės pasakojamosios tradicijos patvarumo bei gyvybingumo rodiklių yra gausus pasakotojų, turinčių platų repertuarą, skaičius. Iš penkiolikos atlikėjų užfiksuota po 15-25 tekstus: vien Salako miestelyje rinkėjams pavyko pabendrauti su trimis moterimis, mokėjusiomis pasekti 15-20 pasakų. Tai Stepanida Čuvychina, Jelizaveta Kolesnikova bei Marija Semionova. Talentingus pasakotojus pažinojo ir gerbė kaimo žmonės. Žilos senatvės sulaukusį Makarą Abramovą kviesdavo į gretimus kaimus susitikti su vaikais (kai kada jam netgi siūlydavo nedidelį honorarą). Mokėdamas daug pasakų (jis pateikė 20 skirtingų žanrų pasakų), A. Makarovas visada pasirinkdavo tokius siužetus, kurie geriausiai atitikdavo klausytojų interesus. Vaikams “senelis Makaras” sekdavo nesudėtingos kompozicijos pasakas apie gyvūnus, kuriose būdavo gausu dialogų, išplėtotų išsamių kartojimų, dainuojamųjų intarpų; jaunuomenei jis pateikdavo pasakojimų apie karžygių kovas su slibinais bei šaunius įdomius avantiūrinių pasakų veikėjų nuotykius; senesniems žmonėms – šeimos bei buitines arba socialines buitines pasakas (apie sumanų kareivį, kvailą poną, neištikimą žmoną ir t.t.).

M. Abramovas labiausiai mėgo epinę tolygią, išsamią pasakojimo manierą, meistriškai mokėjo panaudoti platų tradicinių tautosakos poetikos priemonių arsenalą, vykusiai puošė savo tekstus grakščiu žodžių ornamentu. Kartais jis sekdavo stebuklines pasakas net tris ar keturias valandas iš eilės. Šį liaudies prozos meistrą susižavėję kraštiečiai dar ir dabar prisimena, nors praėjo jau ketvirtis amžiaus po jo mirties. Nieko stebėtina, jog dalį Abramovo repertuaro įsiminė duktė Jelena bei mažametė anūkė Marina. Iš suaugusių išmoktos pasakos, ne kartą užrašytos ir kituose kaimuose.

Ekspedicijų medžiagoje gausu žvėrių bei buitinių pasakų, liaudies anekdotų bei ne tokių populiarių žanrų bei temų pasakojamosios tautosakos – pasakų-alegorijų, istorinių pasakų, melų pasakų, pasakų be galo. Kartais jose išlieka archaizmų, tolimųjų viduramžių realijų. Sąveiką su lietuvių tautosaka pasireiškė tuo, kad buvo pasiskolinti pavieniai siužetai bei jų versijos, retai pasitaikančios arba visiškai nežinomos rusų tradicinėje tautosakoje, kaip antai: “Gylys ir ožka”, “Ponas”, “Skatikas ir ežiukas”, “Žalčio žmona”, “Broliai varnai”, “Zuikių piemuo”, “Dainelė be pabaigos”, kai kurios persekiojamos podukros pasakos versijos ir kt. Lietuvių tradicijos įtaka pastebima kai kuriuose epizoduose, etiologiniuose motyvuose, neslaviškuose tikriniuose daiktavardžiuose. Lietuvių tautosakos tradicijų įtaka galime paaiškinti ir rusų pasakotojų pomėgį rečitatyvu arba progiesmiais atlikti pasikartojančias formules bei deminutyvų (žodžių su mažybinėmis – maloninėmis priesagomis) gausumą.

Su lenkų tradicija siejamas nykštuko Raudonžmogiuko (Krasnoliudok), o su baltarusių – kai kurie pasakų Trys požemių karalystės bei Žvėrių pienas variantai.

Pasaka – dermė, daina – tikrovė.

Pasaka visa, daugiau meluot nevalia.

Šiukštu mano pasakos netrukdyti; kas įsiterps, gyvas nė trijų dienų neištvers!

Pasakų pavyzdžiai

Apie žvirblį

Supyko žvirblis ant žvirblienės, įsitaisė lizdelyje, nelesa, negeria, su niekuo nesišneka. Atkulniavo višta – vištelė, putpelėlė.

Ar namie, kūma, žvirblelis?
Namie, negalių suremtas.
O ką jam skauda?
Skauda, maudžia nugarėlę.
Užplikyk jam, kūma, pelynų, pavanok nugarytę.

Pėrė, vanojo kūma. Garai nepadėjo, dar šoną skaudėt pradėjo… Atėjo gaidelis.

Sveika, kūma!
Labas.
Ar namie, kūma, žvirblelis?
Namie, serga, negalingas.
O ką jam skauda?
Skauda, maudžia kulnelius.
Užplikyk jam mėtų, praeis skausmai pėdų…

Pabodo žvirbliui gulėti, nusibodo skaudėti, pabodo žvirbliui niurksoti, nusibodo burnoti. Užskrido žvirblis ant stogo, atsitūpė ant kraigo ir užgiedojo:

Čir-čir-s! Žvirblis pasigirs! Niekuo nesergu, viskuo patenkintas esu!

A. Komisarova, Vilniaus rajonas

Pasaka be galo

Ant kelmo sėdėjau, pypkę rūkiau,
pypkę rūkiau, barščius šliurpiau.
Totorius užėjo, pasturgalin dėjo,
nuo kelmo nurito, net pypkė iškrito,
išbarstė taboką, išpylė dubenoką.
Nukakom pas vaivadą bylinėtis.
Vaivada klausia: “Kas nutiko?”
“Ant kelmo sėdėjau, pypkę rūkiau,
pypkę rūkiau, barščius šliurpiau…”

Anykščių rajonas

Views All Time
Views All Time
11605
Views Today
Views Today
1
0 0