Sutrikome savo trejų metų vaikui perskaitę: „…ir vilkas prarijo senelę“. Pavartėme kitas patiems mažiausiems skirtas knygeles. O ten gaidelis išmuša vištelei akeles, „Katinėlyje ir gaidelyje“ lapė skerdžia meitėlį ir t.t. Pradėjome baimintis, ar smurto epizodai nepaveiks vaiko psichikos. Ar pasakos nepažadins jo baimių? O gal nėra prasmės jų vengti, pasaulio juk nepakeisi – tegul grūdinasi?

Į klausimus atsakė ir abejones išsklaidė profesorė tautosakininkė BRONISLAVA KERBELYTĖ RASA BIELIAUSKAITĖ.

Kaltinimai – nepagrįsti

„Vaikas turi išmokti pažinti baimę, nes ir pasakos moko: tai, ką pažįsti, nebebaisu“, – sako profesorė B.Kerbelytė.

Jos nuomone, vaikystėje būdinga nugalėti baimę – pati gamta sufleruoja pažinti pasaulį. Jei tėvai pernelyg saugo, vaikai vis vien suranda būdų šiam jausmui patirti – jie pasakoja šiurpias istorijas.

„Pasakų baisybių nereikia vengti, – nuramino ir psichologė R. Bieliauskaitė. – Juk gėris jose visuomet laimi, o jų smurtą vaikai priima kaip blogį, kuris nugalimas“.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje pasakų žanras keletą metų buvo uždraustas, nes manyta, kad skatina žiaurumą ir fašizmą. Profesorę B.Kerbelytę piktina tokie anuomet pasakoms primesti kaltinimai: „Tai baisus nesusipratimas. Pasakomis žmogus mokomas mąstyti. Jis įspėjamas, kokie pavojai tyko ir kaip jų išvengti arba nugalėti“.

Pasakos vaikams – apie gyvūnus

Pasak R.Bieliauskaitės, vaikui galima sekti visas pasakas. Liaudies kūryboje smurto tikrai nebus daugiau, nei jis pamato per televiziją. O tai, kad blogis pasakose rodomas labai stiprus, nėra blogai, nes taip yra gyvenime.

B.Kerbelytė sutinka, kad tikrovė daug baisesnė už tautosakos kūrinius: ragana norėjo krosnyje iškepti berniuką, o realiame gyvenime daugybė žmonių buvo sudeginti krematoriumuose.

Tačiau, profesorės manymu, nors beveik visos pasakos baigiasi laimingai, ne visos skirtos vaikams. Jiems sektų pasakas apie gyvūnus bei kai kurias stebuklines: trumpos, nesudėtingos, jų aiški didaktika, nėra pernelyg daug paslėptos prasmės. „O buitinės ir dauguma stebuklinių yra suaugusiųjų pasakos“, – sako profesorė.

Stebuklinės bei pasakos apie gyvūnus – archaiškiausios, jos dažniausiai tik įspėja apie baisumus. O buitinėse smurtinės situacijos modeliuojamos, jose daugiausia žiaurių, groteskinių, bet absurdiškų dalykų.

Iš kur tautosakoje smurtas?

Paskaičius lietuviškų pasakų, peršasi išvada, kad jos – baisiausios pasaulyje, nors yra manančių, jog šiurpiausios – anglų pasakos.

„Viso pasaulio pasakose žiaurumai panašūs, tik savas esame ne kartą girdėję ir todėl jos nebebaugina, – tikino B.Kerbelytė. – O baisumų atsiranda, kai susiduria gyvybiškai svarbūs personažų interesai“.

Žiaurumas neišvengiamas kūriniuose, kuriuose susitinkama su klastingais ir piktais žmonėmis, su blogį įkūnijančiais personažais (pavyzdžiui, plėšikais arba raganomis) bei kuriose išmėginamas brandos amžiaus sulaukęs jaunimas.

Šios pasakos suaugusiems dėl gyvenimiškos patirties gali pasirodyti baisesnės nei vaikams. Profesorės manymu, vaikams jos ne tokios baisios dėl to, kad yra sekamos žodžiu ir nėra paveiksliukų. Vaizdas vaikui tarsi praslysta, o užsifiksuoja išvada, pavyzdžiui, kad ragana buvo nubausta, o ne tai, kaip ji kepė krosnyje.

Vaikas atranda žodžius

„Pasakos su smurto elementais turi teigiamos psichologinės prasmės“, – sako psichologė R.Bieliauskaitė.

Pasirodo, klausydamasis jų vaikas gali įsijausti į bet kurį veikėją. Taip jis išbando įvairius personažų tarpusavio santykius, kurie visiškai tokie pat, kaip ir realiame gyvenime. Pasakose vaikas randa žodžių, kurie atliepia jo jausmus ir emocijas.

„Vaikas turi ne tik teigiamų, bet ir daug neigiamų jausmų, ir jie labai stiprūs. Per tautosaką jausmai ir emocijos įgyja formą ir tampa valdomi. Todėl pasakos vaikams reikalingos kaip ir žaislai, kurie padeda leistinu būdu išsilieti agresijai“, – paaiškino R.Bieliauskaitė.

Baugina ir teigiami herojai

Pasak psichologės R.Bieliauskaitės, vaikai retai jautriai reaguoja į aprašomas baisybes. Dar rečiau pasitaiko atvejų, kai pradeda bijoti herojų, kurie kuriami kaip gėrio ir gailestingumo simboliai, šie herojai tarsi pasimeta nerimastingoje vaiko jausmų painiavoje.

Apie tokį atvejį vienoje savo knygų rašė amerikiečių gydytojas psichologas ir pedagogas Bendžaminas Spokas. Jis prisipažino, kad vaikystėje, paveiktas pasakos, bijojęs gaisrinių mašinų: „Turbūt žinojau, kad jos yra tam, jog gesintų gaisrus ir gelbėtų žmones, bet kai naktį girdėdavau jų sirenų kauksmą, susigūždavau iš baimės ir visa savo esybe jusdavau kažkokią laukinę jėgą, kuri tarsi sukeldavo naikinančią ugnį“.

Iš tikrųjų tyrimais buvo nustatyta, kad vaikai dažniausiai bijo šunų, tamsos, gaisrinių mašinų, sirenų, žemės drebėjimų, grobikų, greito važiavimo, gyvačių ir aukščio.

Pasakos lavina kalbą

„Jei kyla abejonių dėl pasakos sudėtingumo, tai kūrinį vaikas dažniausiai pasirenka pats, – sako psichologė. – Jei jis vaikui per sudėtingas, daug detalių, nusibos, jei per paprastas, bus neįdomus“.

Ne viena mama iš patirties žino, kad mažyliai nepaprastai mėgsta jų pačių sukurtas pasakas arba pasakojimus iš gyvenimo. O patikusius vaikai dažnai prašo sekti dar kartą. Kai kuriuos, ypač eiliuotus, išmoksta atmintinai.

„Girdėdamas tą patį tekstą vaikas lengviau perima kalbos struktūrą. Apskritai iki trejų metų pasakų sekimas labai svarbus kalbos raidai“, – priminė dar vieną liaudies kūrybos privalumą R.Bieliauskaitė.

Atsiveria prosenelių išmintis

Dauguma vaikų pasakas mėgsta, kol pradeda lankyti mokyklą. Kai kurie žmonės – visą gyvenimą arba vėl pamėgsta suaugę. Tada kūriniai įgyja kitą prasmę, aiškiau atsiveria gyvenimiškoji jų filosofija – ilgą laiką žmonijos kaupta patirtis ir išmintis.

Profesorė B.Kerbelytė seniai tyrinėja šį liaudies kūrybos lobyną ir gali pasakyti, kad daugelio mokslų pradžia – pasakos. Štai kūrinyje apie vaikį, kuris nakvojo bažnyčioje, sakoma, kad jis nuo mirusios karalaitės saugojosi apibrėžęs aplink save apskritimą. „Kodėl ratą, o ne kvadratą brėžė? Ogi todėl, kad apskritimas yra kreivė, kurios visi taškai vienodai nutolę nuo centro, – pasirėmė geometriniu apibrėžimu profesorė. – Jei žmogus nori apsauginę liniją nukelti kuo toliau nuo savęs, esančio centre, jis turi brėžti apskritimą.

Tokių atradimų, kuriais šiandien remiamės, pasakose gana daug. Jie gali būti nepaprastai įdomūs ir vaikams, ir suaugusiems.“

Rasa Rauktytė

Views All Time
Views All Time
4212
Views Today
Views Today
1
0 0