Seniai, labai seniai už jūrų marių, už vandenynų, vienoje karalystėje gyveno karalius Tabakas. Didžiulė buvo jo karalystė. Ypatinga buvo dar tuo, kad joje nebuvo žiemos. Šilti, gaivūs orai, kaitrūs saulės spinduliai, rodos, glostyte glostė žemę, kurioje augo visa, kas tik begalėjo augti. Laimingi buvo šios karalystės gyventojai, ir, rodos, nieko niekam netrūko.
Bet, kaip žinoma, karaliams niekada nebūna gana, vis ko nors trūksta. Vieną naktį karalius, vartydamasis pūkiniuose pataluose ir niekaip negalėdamas užmigti, sugalvojo užkariauti visą pasaulį.

Kitą rytą, kai tik saulės spinduliai ėmė skverbtis į rūmų langus, karalius pašoko iš lovos ir liepė tarnui sušaukti vyriausius savo kariuomenės vadus. Visi jie buvo vadinami generolais Cigarais. Šoko jie iš lovų ir sulėkė į karaliaus rūmų menę, spėliodami, kas nutiko.

Suskambus iškilmingai muzikai, menėje pasirodė karalius. Jis ryžtingu balsu pareiškė:
-Mes, Jo Didenybė karalius Tabakas, nutarėme išplėsti mūsų turimos karalystės valdas. Todėl po trisdešimties pasiruošimo dienų įsakau išvykti į karą ir užkariauti visą pasaulį.
Nenoriai sutiko generolai Cigarai tą naujieną. Žinojo, kad teks palikti minkštus patalus, sotų maistą, bet nieko nepadarysi. Karaliaus žodis yra šventas kaip ir įstatymas. teko paklusti ir pradėti ruoštis karo žygiui. Generolai ėmė kareivius mokyti karo taktikos. Nugalėti svetimų šalių žmones nepaprasta. Reikia suvilioti juos lipšnumu, gražia išvaizda, nuostabiais kvapais ir kitomis priemonėmis, apie kurias savo pavaldiniams generolai Cigarai kalbėjo tik pašnibždomis, kad, neduok dieve, koks nors šnipelis neišgirstų, nors tokių, kariuomenėje, atrodo, nebuvo.
Pasibaigė apmokymų laikas. Vėl milžiniška kariuomenė išsirikiavo prieš karaliaus rūmus. Priešaky, kaip įprasta, blizgančiais mundurais puikavosi generolai Cigarai. Už jų išsirikiavo moteriškių, pasipuošusių baltais sijonėliais su rausvom palaidinėm, Cigarečių batalionas. Dar toliau stovėjo didžiulė armija kareivių, vadinamų Papirosais. Karalius, išėjęs į rūmų balkoną, priminė kareiviams šventą pareigą karaliui ir Tėvynei: „Laimėt arba garbingai žūti mūšio lauke“.
Generolai, paakinti karaliaus žodžių, prisiekė:
-Viens, du ir laimėsime, karaliau. Jūsų žodis – mums įstatymas. Pergalė čia pat.

Atsisveikinusi su karaliumi, kariuomenė nužygiavo į pakrantę, sėdo į laivus ir, karingai nusiteikusi, išplaukė. Po trejeto dienų kelionės kariuomenę apniko visokios bėdos: sūrūs vandenys ėmė graužti kareivių sąnarius, apniko ir jūros liga, kuri ypač puolė išlepusius generolus Cigarus. Gulėjo jie savo kajutėse, vaitodami ir keiksnodami karalių. Viena bėda – ne bėda. Dar toliau nuplaukus, užklupo keliauninkus didžiulė audra. Milžiniškos bangos ritosi per laivų denius, daug kareivių nuplovė į vandenyną ir paskandino. Tris dienas ir tris naktis siautė audra, įvariusi didžiulę baimę likusiems karaliaus Tabako pavaldiniams.
Išvarginti, išsekinti ligų, jie pagaliau horizonte kažką pamatė. Vienas generolas, pasiėmęs žiūronus, pasižiūrėjo ir sušuko: „Žemė!“

Visi nudžiugo ir ėmė mėtyti į viršų kepures. Netrukus laivas pasiekė krantą žemės, kuri vadinasi Lietuva. Kareiviai išsilaipino ir nusistebėjo, kad pakrantės smėlis buvo toks geltonas lyg jį būtų kas nors nudažęs. O tai buvo Baltijos jūros pakrantė. Nuo jos kariuomenė ir pradėjo savo žygį. Žygiavo nedideliais būriais, laikydamiesi generolų pamokymų. Pirmiausia nusiųsdavo žvalgus ištirti vietovės, o tada jau drąsiai žengdavo ir puldavo pirmus pasitaikiusius. Puolė nepaprastai: dūmų kvapais, vilionėmis, pažadais, paslaptinga išvaizda. Pasiskelbė kariauna, kad moka žmones nuo visokių ligų išgydyti. Netrukus atsirado ir pirmosios aukos. Silpnavalius žmonelius, patekusius į karaliaus Tabako pinkles, ėmė kamuoti kosulys, širdies skausmai, paplito plaučių ligos. Kariuomenė džiūgavo. Jau generolai Cigarai ruošėsi trimituoti pergalės maršą, reikėjo tik paimti vieną tvirtovę – Sveikatos centrą, kuriam vadovavo daktarė Medicina. Sugalvojo tą tvirtovę šturmuoti nakčia, manė, kad bus lengviau nugalėti. Tačiau ir daktarė Medicina nesnaudė, surinko savo ištikimiausias padėjėjas, atvykusias iš užsienio: Psichoterapiją ir Akupunktūrą. Jos pasitelkė dar daugiau pagalbininkų, kurie puolė atėjūnus visu smarkumu, gydydami silpnavalių atėjūnų aukas, mokydami vaikus, jaunimą, suaugusius žmones nepasiduoti karaliaus Tabako kariuomenės pinklėms. Karas buvo žiaurus, įnirtingas. Aišku, buvo nemaža ir aukų. Tačiau daktarė Medicina su savo atkakliosiomis padėjėjomis ir gausybe pagalbininkų atkakliai gynė Lietuvos žemę nuo baisių atėjūnų. Koks buvo didelis džiaugsmas, kai iš krašto buvo išvyti paskutiniai karaliaus Tabako kariuomenės kareiviai. O karalius Tabakas, nesulaukęs savo kariaunos grįžtant su pergale, iš sielvarto sudžiūvo ir netrukus mirė.
Visų džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto. Ir suruošė daktarė Medicina Lietuvos žmonėms didžiulę šventę. Visi valgė, gėrė, linksminosi. Ir aš ten buvau, klevo sulą gėriau, per smakrą varvėjo, burnoj neturėjau.

Živilė Markauskaitė

Views All Time
Views All Time
3558
Views Today
Views Today
2
0 0