2000 metų balandžio 14-ją kino režisieriui Vytautui Žalakevičiui būtų sukakę 70. Būtų… O išėjo jis 96-ųjų vėlyvą rudenį, skaitydamas F. Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“. Matyt, ir tądien buvo kupinas naujų kūrybinių vizijų. Atėjusi į ligoninę žmona Lika taip ir rado jį su knyga sėdintį, tarsi minutėlei užmerkusį akis…

Galvodami, kaip paminėti iškilaus lietuvių kino kūrėjo atminimą, norėjome, kad lankytojai galėtų kuo visapusiškiau suvoktų V. Žalakevičiaus asmenybės ir talento mastą. Žinia, mūsų muziejus yra specifinis, nes teatras, muzika, kinas – menai sudėtingi, sunkiai pasiduodantys tradicinei muziejinės parodos sampratai. Rengdami šią jubiliejinę parodą, siekėme maksimaliai panaudoti viską, kas išryškintų ir asmenybę, ir jo kūrybą. Čia tenka priminti, kad kino fondai muziejuje pradėti kaupti neseniai ir jie yra skurdūs. Tad rengdami kino parodas, visada skolinamės eksponatus iš šeimų ir draugų. Ačiū Dievui, visada visi yra labai geranoriškai nusiteikę.

V. Žalakevičiaus 70-mečio paminėjimą komponavome iš 3 dalių. Parodos salėje buvo eksponuojamos (pati gausiausia parodos dalis) nuotraukos: vaidybinių filmų kadrai, kiekvieno filmo darbo momentai, kur labai išraiškingai matomas režisieriaus darbas su aktoriais; šeima, tėvai, artimiausi draugai. Kitas, ne mažiau garsus, V. Žalakevičiaus kūrybinis palikimas – filmų scenarijai. Jo kūrybinė energija ir fantazija buvo begalinė. Jis spėdavo rašyti scenarijus ne tik savo filmams, kurių pastatė 13.

V. Žalakevičiaus-dramaturgo talentas išvedė į didįjį kinematografą ne vieną šiandien garsų lietuvių ir rusų kino režisierių. Tad parodoje pateikėme V. Žalakevičiaus scenarijus lietuvių, rusų, anglų, vokiečių kalbomis.

Kino režisieriaus kūrybinis gyvenims neapsiriboja savo vizijų įgyvendinimu. Baigtas filmas pradeda savo gyvenimą, dažnai labai sudėtingą, kartais apsipiltą liaupsėmis, kartais tragišką. Buvo labai skaudžių akimirkų ir Vytauto Žalakevičiaus kelyje, kai puikaus filmo „Vienos dienos kronika“ buvo neleista tiražuoti ir rodyti TSRS ekranuose, kai Maskva vieną po kito atmetinėjo jo scenarijus. Tačiau buvo ir daugybė festivalių, kuriuose jo filmai skynė laurus, buvo TSRS Valstybinė premija, ordinai, medaliai. Deja, atrodo, žmogus tik ką buvo čia, o žiūrėk, jau kažkas kažkur užsimetė, nežinia kur dingo.

Kiek kartų mes, muziejininkai, sakome: „O, kad būtų atiduota saugoti į muziejų, nebūtų dingę!“ Bet kas mūsų klauso! Kiek, atrodo, dabar nevertingų dalykų kada nors taps unikaliais! Bet toks jau žmogus yra, jis į daug ką numoja ranka. Net ir Vytauto Žalakevičiaus visų gausių prizų negalėjome parodyti. Eksponavome nuostabaus grožio krištolo rožę – pasaulinio TV filmų festivalio Italijoje didįjį prizą ir dar tris aukso ir sidabro prizus už paskutinį lietuviško kino grando filmą „Žvėris, išeinantis iš jūros“.

Ekspozicijoje buvo ir keletas Vytauto Žalakevičiaus memorialinių daiktų – septynmečio Vytuko piešinys mamai, jo žiebtuvėlis, akiniai, kaubojiška skrybėlė – visų filmavimų atributas, paslaptingi amuletai iš Pietų Amerikos, tarptautinių festivalių akreditacinės kortelės, knyga „Broliai Karamazovai“. Iš Lietuvos Respublikos III-ojo laipsnio kunigaikščio Gedimino ordinas už nuopelnus Lietuvai…

Nuolatinis V. Žalakevičiaus filmų dailininkas ir ištikimas bičiulis Vytautas Kalinauskas, kuris be jokio atlygio pasisiūlė apipavidalinti parodą, salės viduryje impravizavo reklaminį stulpą, ir ten buvo iškabinti V. Žalakevičiaus filmų plakatai.

Tačiau nebylūs eksponatai, nors jų ir daug, negali atskleisti kino režisieriaus kūrybos tikrosios vertės. Aišku, labai gaila, kad kino muziejus šiandien dar gali tik svajoti apie kino projekciją ir didįjį ekraną. Tai – ateities dalykas. Tačiau išeitį radome: čia pat, parodos salėje, buvo galima pasižiūrėti V. Žalakevičiaus filmų „Visa tiesa apie Kolumbą“, „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Žvėris, išeinantis iš jūros“ įrašus vaizdajuostėse. Manome, kad tik taip galima muziejuje pasakoti apie kino kūrėją. Filmus, rengiant parodą apie kiną, mūsų nuomone, yra būtina rodyti.

Visa tai, kas buvo pateikta lankytojui parodos salėje, papildėme dar vienu komponentu – prisiminimų popiete. Salė buvo sausakimša. Susirinko tie, kas daugelį metų krimto kietą kinematografinės duonos plutą drauge su sudėtinguoju kūrybiniu dirigentu-režisieriumi ir scenaristu Vytautu Žalakevičiumi. Pradėdamas popietę aktorius Kostas Smoriginas pasakė: „Daugelį metų šią balandžio dieną mes rinkdavomės į namus, kuriuose buvo gera ir įdomu. Mes ateidavome pas žmogų, iš kurio gavome tiek, kiek kiekvienas sugebėjome paimti“. Vienas po kito kilo kūrybos bendražygiai, liejosi prisiminimai, iš kurių ryškėjo sudėtingas, prieštaringas, išmintingas, dosnus, aikštingas, rūpestingas, kartais ir negailestingas, ir visada nenuspėjamas kūrybinis autoritetas ir mokytojas Vytautas Žalakevičius. „Kasmet jo gimtadieniui aš atnešdavau jam savo paveikslą“, – sakė Vytautas Kalinauskas, – „o dabar jam padariau parodą, tokia mano paskutinė dovana Vytautui“.

Tokia mūsų muziejaus dovana iškiliam kino meistrui. O vykęs renginys suteikė galimybę įsigyti dar vieną neįkainojamą eksponatą, kuris išliks mūsų fonduose ateities kartoms – renginyje sukurta vaizdajuostė išsaugos nufilmuotus žymiausių kinematografininkų – Jono Griciaus, Almanto Grikevičiaus, Elvyros Žebertavičiūtės, Regimanto Adomaičio, Algimanto Puipos, Igno Pikturnos, Kosto Smorigino prisiminimus.

Živilė Pilipavičienė

Views All Time
Views All Time
2012
Views Today
Views Today
1
0 0