Pastabos apie vieną mūsų kultūros reiškinį

Nealegorija

2004 m. vasario 16 d. Vilniaus savivaldybės naujojo pastato garaže aš pabandžiau įkalti vinį tiesiai į seno “Fordo” užpakalinio lango stiklą. Šalia automobilio gulėjo paslaugiai padėtas naujas plaktukas, o plastmasiniame dubenėlyje mirko didelės vinys. Susilaikyti buvo neįmanoma, juolab kad automobilio kūnas jau buvo žiauriai susmaigstytas mano pirmtakų, kažkodėl nepanorusių išmušti skylių ne tik plonoje kėbulo skardoje, bet ir daugiasluoksniame bei smūgiams atspariame stikle. Kažkas turėjo būti pirmas, ir aš pasiryžau. 

Pasirodė, kad tai nėra lengvas darbas: jau prieš kelerius metus tuo įsitikinau, basliu mėgindamas išmušti savo automobilio langą, netyčia užtrenkęs duris ir nepasiėmęs raktelio. Tuomet supratau, kad tik kietas ir negailestingas smūgis metaliniu daiktu akimirksniu įveikia grūdintą stiklą. Tačiau ir dabar, smeigdamas vinį, niekaip negalėjau prakirsti pasmerktojo “Fordo” lango – vinis nuslysdavo ir vis nelindo gilyn. Tuomet aš ją suvariau į patį lango kraštą prie guminio apvado. Pasigirdo netikėtas garsas, tarsi vakuuminė bomba, mane perliejo keista ir maloni smūgio banga, o stiklas sueižėjo į nepaprastai smulkius gabalėlius, sudarančius tviskantį voratinklinį ornamentą. Tuomet aprimau ir padėjau plaktuką.

Genezė

1984 m. lapkritį, pačioje PPP (piatiletka pyšnych pochoron – prašmatniųjų laidotuvių penkmečio) kulminacijoje, nelabai toli nuo geografinio Lietuvos centro esančiame Kauno senamiestyje, pagal visus paveldo apsaugos reikalavimus restauruotuose Architektų namuose, susirinko pulkelis roko entuziastų ir įkūrė grupę nihilistiniu pavadinimu “Antis”. Kad jaunuoliai buvo abejingi socialistinėms vertybėms, išdavė ne tik jų pasirinkta vadinamoji postpankiška muzikos orientacija, bet ir šiukščiai ironiški grupės lyderio Algirdo Kaušpėdo tekstai, išjuokę ir niekinę visuomenės daugumai, atrodytų, visiškai priimtiną gyvenimo būdą. 

Suprantama, tokia kryptis tais laikais buvo taip beviltiškai neperspektyvi, kad “Anties” nariai dar gana ilgai muzikavimą vertino tik kaip juos dominusią pasilinksminimo formą, nepretendavusią į jokių muzikinių, oficialiųjų etinių ir politinių standartų paisymą. Žemo lygio pramoga, – neabejotinai pagalvodavo ne vienas už miesto kultūros sektorių atsakingas pareigūnas, tikriausiai dar nepamiršęs karčios 1972 m. patirties, kai mieste buvo “taip neleistinai apleistas darbas su jaunimu” ir hipiškos idėjos susijungė su atviru pasipriešinimu sovietiniam režimui. Ir kas žino, gal kaip tik dėl tokio neapsižiūrėjimo “Antis” netrukus tapo ryškiausia lietuvių roko vėliavneše, drauge su pabudusia tauta drąsiai smeigusia mirtiną dūrį okupantui, nors to kažkodėl neišpranašavo nė vienas įžvalgomis garsėjantis Kauno ekstrasensas ar neklystanti būrėja kortomis: galimas daiktas, kad jų nuojautas taip pat sutrikdė Lietuvą anuomet gaubusios slõgios merdinčios imperijos sutemos.

Istorija

Lietuviškasis rokas – tradiciškai indiferentiškų pažiūrų reiškinys, kuriame beveik viskas buvo eksportuojama iš anglakalbių kraštų muzikos: kartu su džinsais siuntiniuose iš Amerikos atkeliaudavo ir plokštelių. Sunku būtų rasti ryškesnių maišto ar socialinės kritikos motyvų, aštresnės raiškos, drebinančios visuomenės pagrindus, – už tokius dalykus buvo galima skaudžiai nukentėti. Daug madingesnis buvo abstraktokas garsų siausmas bliuzo intonacijomis, gitarų ūkavimas, kietokas būgnų kalenimas: šokiams to visai pakako. Bet ko čia daug norėti – jau vien šaižiais elektriniais tembrais (ir decibelais, suprantama, – dėl jų buvo ypač lengva prikibti) rokas buvo nepageidaujamas dalykas darnioje tarybinės muzikos žanrų šeimoje: vakarietiškas įniršis ir nežabotas atsipalaidavimas (dažnai su kvaišalų pagalba!) “mūsų žmonėms” buvo tiesiog svetimas ir nepatrauklus: jeigu taip teigia kone visi to laikotarpio tekstai, tai kodėl dabar turėtume tuo netikėti? 

Tiesa, narsesnius nesusipratėlius ir atplaišas, kuriems rokas kažkodėl buvo ne tik muzika, bet ir savitas gyvenimo būdas, tekdavo nuolat auklėti dekanams ir rektoriams, partorgams ir ideologiniams darbuotojams. Kitose sovietų respublikose pavyko sukurti tarybinį (turbūt reikėtų sakyti – socialistinį, o gal – komunistinį?) roką – taip sakant, tinkamą būtinajam propagandiniam darbui: apybukiai dainininkai nirvanizuotais veidais ir paaugliškais balsais džiaugdavosi gyvenimu galingiausioje pasaulio šalyje, girdavosi neturį savo adreso ir alpdavo nuo didingo kosmodromų griausmo. Tačiau padėtis Lietuvoje klostėsi kiek kitaip ir, reikia tiesiai pasakyti, atsakingiems draugams iki pat perestroikos metų nebuvo lengva tramdyti tai vienur, tai kitur prasiveržiančių spontaniškų nevaržomos raiškos pliūpsnių. 

Žinoma, turime gana spalvingą Lietuvos roko istoriją, kurioje galima rasti daug gražių ir cenzūros neįveiktų ar nepastebėtų dalykų, nuoširdžios lyrikos, mielo stilingumo ir šiaip visai įdomaus to laikotarpio kvapo. Tačiau septintojo ir aštuntojo dešimtmečio lietuvių rokas buvo labai dekoratyvus ir, ko gero, netgi artimesnis tuo metu dar kone visuotinei romansų dainavimo tradicijai, kurią roko muzikantai plėtojo jiems patinkančiais būdais, nei madingiausioms Vakarų roko kryptims. Kitaip sakant, lietuviui vis dar buvo svarbiausia išsidainuoti, išsisakyti ir gal net truputį griausmingiau išsikrauti, o noro kokioms nors didesnėms gyvenimo permainoms nereikšta. Tam gal geriau tiko kitos, kiek abstraktesnės arba tradiciškai socialiai angažuotos meno formos – literatūra, teatras, dailė, kinas, tuo metu jau išpuoselėjusios gana virtuozišką, netgi kiek ezoterišką Ezopo kalbą. Pramoginė muzika tenkinosi paprastesniais uždaviniais: linksminti, džiuginti, atpalaiduoti. Progai pasitaikius – ir pajuokauti.

Koncertas

Vilniaus sporto rūmai, tas baisusis miesto tvartas, nepasikeitęs (tik dar labiau apskretęs) nuo brežnevinių ir kooperatyvų klestėjimo laikų, priglaudė paskutinį iš trijų trumpam prisikėlusios “Anties” koncertų. Dabar net sunku patikėti, kad 1988 m., apimta Sąjūdžio suvažiavimo euforijos, Jurga Ivanauskaitė siūlė šį statinį pavadinti Ateities rūmais. Dabar jis – gryniausia ir liūdniausia praeitis, nerangiai kėpsanti centre ir agresyvia kepure it šleiva patranka nusitaikiusi į garbingą Gedimino pilį. Tačiau parodijų ir juodojo humoro apologetei “Ančiai” tai nėra jokia kliūtis: autentiškas sovietinės aplinkos kvapelis (kokie nuostabūs “mobilieji taškai” fojė, kur galima gauti alaus!) tik stiprina reginio įspūdį. Prisirenka pilna salė žiūrovų. Veikia ir “vyriausybinis” bufetas! 

Jau devintojo dešimtmečio pabaigoje laikytas vienu sugestyviausių scenos artistų Lietuvoje (sakoma, kad patraukęs ir rusų kinematografininkų dėmesį), Algirdas Kaušpėdas dabar atrodo dar tvirčiau ir užtikrinčiau. Kai koncerto pabaigoje netoliese sėdintis jo tėvas kiek apstulbęs sako: “Betgi jie tik saviveiklininkai!”, aš skėsteliu rankomis – tikrai, juk ne muzikinėje įstaigoje antspauduotas popierius išgarsino talentingąjį “Anties” įkūrėją. Turbūt niekas kitas Lietuvos pramogų pasaulyje nėra turėjęs stipresnės ir įtaigesnės charizmos nei Kaušpėdas. Tai, kad “Antis” be Kaušpėdo nebūtų “Antis”, dar nieko nepasako: be Kaušpėdo “Anties” perestroikos ir Sąjūdžio laikų Lietuvos kultūroje, ko gero, būtų likusi neužpildyta tuštuma. Akademiniai menai tuo metu buvo pritilę ir susigūžę, manieringai lankstėsi išeivijos kūrėjams (dabar vieningai atsuko jiems nugaras), o naująja kalba, jungiančia besitraukiančią praeitį ir maksimaliai įkaitintą dabartį, atvirai ir net ciniškai (bet neperlenkdama) kalbėjo vienintelė “Antis”. Be jos dainuojančioji revoliucija būtų praradusi daug žaismės ir ugningumo. 

Raudonas Kaušpėdo frakas, stilingi ir įtikinami judesiai, makabriškas elgesys idiotiškoje tribūnoje – įdomu, kas kitas taip gerai suvaidintų medalio kaulijantį utriruotą politinį transformerį, migruojantį nuo sovietinio funkcionieriaus iki dabartinio autokrato? Lankstus vokalas, nė kiek nepasenę – tarsi šiandien parašyti – dainų tekstai, kuriuos kartu su solistu dažnai be jokio vargo traukia visa salė, – argi tai ne aukščiausia klasė? Netoliese smagiai šokinėja saugumo generolas ir miesto meras, aplinkui – tūkstančiai paprastų piliečių, visiems vienodai gera ir linksma, daug kas prisimena Sąjūdžio mitingų ekstazes… Ko gero, niekam iš lietuvių dar nėra pavykę surengti tokio vykusio ir įspūdingo šou, bent jau per pastarąjį dešimtmetį. Nors “Anties” muzikantai nutraukė veiklą prieš 13 metų, tačiau gerbėjų ir dabar per akis: net itin reiklūs ir jokių kompromisų nepripažįstantys šiandieniniai vidurinių klasių moksleiviai sutinka, kad “Anties” muzika – “veža”. 

Keistas dalykas: tarsi nesiekusi ilgalaikės šlovės ir komercinio pasisekimo, išsiskirsčiusi, atrodė, sėkmės zenite, dar ir šiandien ši grupė yra viena populiariausių, jei ne visų populiariausia, – pakanka tik krustelėti. Tarsi nieko netobulinanti, turinti visai nedidelę dainų atsargą, nieko naujai neišradinėjanti – o vis tiek paklausi. Štai kur tikroji ir laiko išmėgintoji perestroikinės produkcijos kokybė!

Antologija

Kalbama, kad tokio puikaus koncerto gal ir visai nebūtų buvę, jei “Zona” nebūtų išleidusi keturgubo “Anties” CD, pavadinto “Visa Antis”. Šioji “Antis ausims”, be abejo, gyvens daug ilgiau, nei trumpai gyvavusi grupė. Antologijoje surinkti beveik visi egzistuojantys 1985–1989 m. “Anties” įrašai iš anksčiau išleistų LP, studijinių sesijų ir koncertų. Be abejo, klausymasis namie, nematant atlikėjų veidų ir nepatiriant šou poveikio, leidžia atidžiau patyrinėti, kas buvo “Antis“ kaip muzikinis reiškinys. 

“Anties” muzika, dažniausiai komponuota paties Kaušpėdo ir nepakeičiamojo Petro Ubarto-Sniegiaus, puikiai ir vis geriau aranžavusio daugumą dainų, tarsi neturi receptūros, kuria galėtų pasinaudoti kiti: eklektiška dainų sandara tokia daugialypė ir nesistemiška, kad reikia ieškoti neformalių šio stiliaus apibūdinimų. Čia knibžda daugybė beveik nemaskuojamų skolinių ir užuominų iš roko klasikos ir kitos populiariosios muzikos, tačiau gal kaip tik dėl to “Anties“ dainos virsta savotišku tiltu tarp lietuvių klausytojų ir madingos užsienio muzikos, tais laikais pasiekusios Lietuvą dar gana ribotais kiekiais (nebuvo nei MTV transliacijų, nei užsienio gastrolierių, o ir sovietinės sienos – dar kone geležinės). 

Kartais – ypač ankstyvuoju laikotarpiu – “Antis” atlikdavo tiesiog “koverius” (skolinius iš kitų grupių ir kompozitorių, kai kuriama nauja svetimos nepakeistos muzikos aranžuotė ir originalūs lietuviški žodžiai): tokie yra pirmiausia ultrapopuliarieji “Zombiai“, tapę kone tos epochos liaudies daina. Tačiau ir originaliose dainose bei įspūdingose instrumentinėse pjesėse netrūksta atvirų užuominų į pankų, artroko (pavyzdžiui, “Pink Floyd”) ir į Franko Zappos muziką. Žinoma, bene labiausiai “Anties” stilių išskiria sodri pučiamųjų sekcija (lig tol nepanaudota lietuvių roke): sunkiasvoris skambesys, kartais priartėjantis prie bigbendinio, kartais – prie regio muzikos standarto, įvairūs latino stiliaus rifai, roką ir džiazą siejančios solinės pučiamųjų improvizacijos kietos rokinės perkusijos fone. Tai suteikia muzikai tam tikro solidumo ir netgi akademiškumo, žinoma, tiek, kiek tokiame žanre apskritai įmanoma. Beje, tariamas rimtumas “Anties” muzikoje beveik be išimčių naudojamas kaip viena dažniausių komunistinės propagandinės muzikos klišių parodijavimo formų. 

“Anties” orientacija į perestroikos metu gana populiarų (Lietuvoje ne taip, bet Rusijoje ypač dažną) socarto stilių – komunistuojančio meno priemonėmis kuriamą socialistinio meno parodiją – nėra atsitiktinis. Tai, galima sakyti, konceptualus grupės uždavinys: sukurti agresyviai perversišką socrealizmo ir komunistinės propagandos karikatūrą. Kadangi tai daryta dar prieš Lietuvoje prasidedant realiosios politikos epochai (“Antis” keleriais metais aplenkė Sąjūdį), galima teigti, kad “Anties” vyrukai prisidėjo prie daug bendresnių ir gilesnių mūsų visuomenės pokyčių nei roko ar muzikos prioritetų kaita. 

Žinoma, vien parodijavimo, kad ir itin šmaikštaus, tikrai nebūtų užtekę norint išsikovoti tokį populiarumą, kokį turėjo “Antis” devintojo dešimtmečio pabaigoje. Grupė sukūrė keletą saldokų estradinių hitų, apdainuojančių įvairius moterų vardus – Laimą, Moniką, Salomėją. Jie buvo labai sėkmingi, ko negalima pasakyti apie vėlyvojo “Anties” laikotarpio bendrą popsėjimą ir mėginimus gvildenti tremties, vienišumo ir net angelų tematiką. Savotiška idėjų erozija tarsi įvarė grupę į užburtą kartojimosi ir banalėjimo ratą. Tačiau atsigriebti pavykdavo efektingomis sarkastiškomis priemonėmis, bravūrišku politikavimu ir skandalingu elgesiu scenoje. 

Iš keturių antologijos CD atsiskleidžia įdomus vaizdas: stilingiausia “Antis” buvo pirmajame CD (grupėje grojo vien architektai, 1985 m.), originaliausia – trečiajame (įrašyta Varšuvoje, 1988 m.), populiariausia – antrajame (draugo Tatatavičiaus triumfo laikai, 1987 m.), labiausiai politikuojanti – ketvirtajame (1989 m.). Beje, ketvirtojo CD kompozitorių ratas labai išsiplečia: dalyvauja daugelis grupės narių, tarp jų ir patyręs artroko kompozitorius Vaclovas Augustinas, anksčiau sėkmingai kūręs grupei “Saulės laikrodis”, tačiau bendras rezultatas prastėja, o stilius blanksta. 

Sudaužiusi ne vieną socialinį stabą ar sustabarėjusią politinę pažiūrą, “Antis” galop natūraliai išsisėmė. Beliko kartotis arba… net nusišnekėti. Anksčiausiai tą suprato patys muzikantai, ryžtingai išsiskirstę tuomet, kai to gal mažiausiai tikėjosi “Anties” gerbėjai. Argi taip pasielgtų profesionalai? Liko graži “Anties” legenda, kol kas dar nepaliesta laiko rūdžių. 

Antologija išleista puikiai – ir įrašų kokybės, ir restauravimo, ir žavaus dizaino požiūriu. Tačiau tai, kad joje nėra vieno esmingiausių “Anties” dalykų – Kaušpėdo dainų tekstų – tiesiog nesusipratimas: darbas nepadarytas iki galo! Beje, į antologiją nebuvo įmanoma įtraukti to, kas tuo metu dar net neegzistavo: absoliučiai pavykusio 2004 m. gruodžio koncerto Sporto rūmuose, kuriame grupė parodė savo jėgą ir triuškinantį naujų spalvų spektrą Sniegiui naujai ir itin sėkmingai aranžavus geriausias “Anties” dainas. Šis koncertas nufilmuotas ir rengiamasi išleisti DVD, taigi “Zonos” antologijoje – tikrai ne visa “Antis”… (Bus daugiau!)

Evoliucija

Kartais svarstoma, ar “Antis” nėra buvusi tik socialinis, o ne muzikinis reiškinys. Kažin ar tai atskiriami dalykai, kai kalbama apie kultinę roko grupę, atvirai politikavusią ir kritikavusią tuometinės visuomenės gyvenimą. Netgi grupės iširimą galima laikyti tam tikra socialinį atspalvį turėjusia akcija (tik vargu ar kaip nors specialiai organizuotą): prisiminkime, kas netrukus po to atsitiko su dauguma sąjūdinių organizacijų ir draugijų, nesugebėjusių laiku nutraukti arba radikaliai modernizuoti savo veiklos po istorinių pokyčių 1990 m. 

Šiandien buvę “Anties” maištininkai – respektabilūs veikėjai, pasukę į solidų verslą arba meną. Jų veikla labai skiriasi nuo tos, kokia jie vertėsi “Anties” laikais. Pats Kaušpėdas Kauną – miestą, netolimą nuo geografinio Lietuvos centro, – iškeitė į puikų namą geografiniame Europos centre netoli Vilniaus. Jo ambicijos nemažėja: Kaušpėdo architektūros firma sėkmingai veržiasi į naujas erdves ir stato namų kvartalą Norvegijoje. Buvę postpankai palengva tampa kone japiais (nors toks penkiasdešimtmečių apibūdinimas skamba kaip nonsensas…), iš kurių jau šaipysis ateinančios maištininkų kartos, tačiau ar tas kaip nors gali paveikti tai, ką jie nuveikė devintajame XX a. dešimtmetyje?

Reaktualizacija

Tikrai nebus taip, kad kiekvienas bet kada į Vilniaus savivaldybės požeminį garažą užėjęs žmogus galės kapoti vinimis ten stovinčius automobilius ir daryti su jais ką nori. Taip atsitiko tik vieną kartą – specialiõs parodos atidarant savivaldybės pastatą metu. Vėliau į tą rūsį mažai kas tegalės patekti ir privalės laikytis visų civilizuotame pasaulyje nustatytų elgesio taisyklių. 

Tačiau “Antis” išnyko ir vėl – jau nebe pirmą kartą – prisikėlė. Kaip paaiškėjo, tai tikrai nebuvo antikvarinės senienos pasimuistymas palikuonių džiaugsmui. Naujasis politinis chaosas kažką įtartinai primena: niekur nedingo tie “portfelių pilotai” – sunkoka susilaikyti nuo savaiminių, kad ir banalių apibendrinimų. Tad kodėl mes turėtume manyti, jog nebeteks plaktukais daužyti automobilių stiklų klausantis kerinčio ir išlaisvinančio vakuuminio sprogimo garso? Kaip sakoma, zombiai ateina, o Borisovas (?) išdunda. Tai tik laiko klausimas.

„Muzikos barai“, 2004 2-3 (313-314)

Views All Time
Views All Time
1426
Views Today
Views Today
1
0 0