Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga.

Tai plačiai vartota sąvoka: skaistus veidas, skaistus būdas, rūbas, ežeras, skaisti Siela, pasak D. Poškos, skaisti ir Kalba… Bendrai paėmus, skaistumas reiškė išorinio Grožio (spindintis, šviesus, skaidrus, tyras) ir vidinio (doras, taurus, garbingas, malonus) dermę. Netgi yra toks žodis kaip skaistaturgis (paskutinis turgus prieš Kalėdas, į kurį suvažiuodavo jaunimas). Skaistumas buvo lemiantis Tautos bruožas. Skaistumo sąvoka buvo taikoma ne tik mergelei ar Vaikams, bet ir Senoliams. Apie tai kalba pirmosios saujos bėrimo paprotys. Pradedant sėją, pirmąją saują išberdavo skaistus Žmogus: Vaikas arba Senelis.
Skaistumo, skaistybės negalima painioti su nekaltybe. Žodis nekaltybė, kaip rodo Didysis Žodynas, yra naujadaras. Šio Žodžio paaiškinimui nėra nei vieno sakinio iš gyvosios Kalbos. Šis Žodis nenaudotas ir vestuvių oracijose. A. Juškos užrašytose vainiko padavimo oracijose, nuotaka nei karto nepavadinta nekalta, užtat net dvylika kartų ji ar rūtų vainikas pagerbti žodžiu skaistus. Vestuvės nereiškė skaistos praradimo. Tai rodo prikeltuvių Dainos ir vainikėlio saugojimo papročiai. Skaistumo sąvoka buvo taikoma visiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar šeimyninės padėties. Skaistumas – tai Dora, padorumas visose Žmogaus veiklos srityse. Tai ką skaistus Žmogus daro (daryti – dara,  dora), viskas yra dora, padoru.
Pasak Vydūno, tik skaisti Tauta galėjo ne tik atsilaikyti 200 metų prieš kryžiuočius, bet ir juos įveikti.

Senoji Baltų, kaip ir kitos pagrindo Kultūros, buvo paprotinė, daugiau instinktyvi ar pasąmoninė, nei sąmoningai suvokta. Todėl irstant senajai Gyvenimo sanklodai, ji beveik išnyko ir visai išnyks, jei jos neperkeisim į sąmoningą, vertybinį lygį, nepritaikysim, neaktualizuosim dabartyje. Tad tyrinėdami Protėvių Pasaulį, mes pirmiausia siekiame ją lyg pratęsti, perkelti į mūsų dienas – jau kaip įsisąmonintą kokybę. Naujai suvokta Skaistos Kultūra turėtų būti pagrįsta jau asmeniniu sąmoningumu ir ją iš dalies būtų galima palyginti su tai, kas Rytų Kultūrose vadinama nušvitimu ar prašviesėjimu.

Kai Lietuvis praranda skaistumą, dorumą, padorumą, labai greit „sugenda“. Lyg tas baravykas: išnešei iš Miško, ir per tris dienas sunyko. Senieji skaistumo, dorumo reikalavimai buvo paprotiniai, paremti daugiau bendruomenine, nei asmenine atsakomybe, todėl kai toks Žmogus „ištrūksta“ iš papročių, jis lieka tarsi be nieko, be apsaugos.  Tada atsiranda didelis pavojus greitai sugęsti, nes trūkstant asmeninio sąmoningumo jis lengvai prisiima įtakas.  Todėl buvusias dorines vertybes būtina „pakelti“ iki  sąmoningo jų suvokimo. Pirmas žingsnis – suvokti, ar ta Skaista gerai ar negerai, reikalinga ar ne ir pasirinkti: esu būtent šioj barikadų pusėj. Tada argumentas, kiek Skaista buvo išlaikyta ar ne, nėra toks svarbus. Svarbiausia, kad aš pats esu šitos Kultūros pusėje. Sparčiai perkainojamų vertybių laikais turim pirmiausia pasirinkti, išsakyti savąją poziciją ir tuo gyventi.

Žmoguje kovoja dvi priešingos jėgos, o Skaista – tai būsena. Sekant gelmine psichologija, galima ją pavadinti trečiuoju centru, stebinčiuoju, kuris tik stebi, nedalyvauja, tačiau yra suvokiantysis. Kiekviename Žmoguje yra tai, kas dieviška, vadinamoji dieviškoji kibirkštis, kurią visai tinka vadinti ir Skaista ar skaistumu.
Dabartinio Žmogaus Sąmonę dažniausiai valdo baimė, nerimas, nes jis yra materialistas, susitapatinęs su kūnu, forma. O dar Vydūnas sakė: su kuo susitapatinsi, tuo ir pats tapsi, su pragaištančiu (su kūnu) susitapatinsi, su juo kartu ir pragaiši. Taigi Žmogui reikia save pajausti esant ne tik kūnu. Gyvenimo įvairovei, kuri kartais gana skaudi, Žmogus gali atsiverti tik tada, kai įgyja ta nematomą – dvasinį – pagrindą, kai jaučia save kaip dvasinę būtybę, kaip Sielą, kuri gyvena kūne. Tada Žmogus įgauna pasitikėjimo, kad yra, buvo ir bus. Štai tokio pagrindo, savęs, savasties, savosios Esmės ieškojimas ir suradimas, manau, yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinio Žmogaus uždavinių. Kai jis šitą pagrindą suranda, įgauna visai kitą pasaulėjautą, kitaip priima visa, ką jam Gyvenimas pateikia: džiaugsmus ir skausmus, netektis ir laimėjimus, gimimo, mirties klausimus. Manau, kad Gyvenimo kokybė priklauso pirmiausia nuo pasaulėžiūros.

Dažnai sakau, kad Žmogus turi būti tekantis. Kaip upė: ta pati, o vis kitokia, kažką atneša, kažką nuneša. Išgyvenimus, skaudulius reikia priimti, praleisti per save,  padėkoti už juos ir paleisti, nekrauti savyje. Girdėjau pasakojant apie Motiną, pokariu palaidojusią penkis Sūnus, kritusius kovoje: guli kryžiumi ant paskutiniojo sūnaus kapo, verkia, bet priima netektį: „Ačiū Dievui ir už šitą kryželį…“. Arba „Visą mielą naktelę praverkiau…“ – tai iš tautosakos lobyno. Visą naktį praverkiau, bet naktelė vis tiek miela… Tai Esmės, vidinės Kultūros bruožas – iškentėti, išverkti ir – paleisti, nenešioti savyje sunkumo, širdgėlos. Tai tarsi tekančios upės sugebėjimas nuolat atsinaujinti. Iškentėt reikia, kančios priėmimas paverčia ją patirtimi, o nepriėmimas – nešiojamu sunkumu. Nuotaka pirmąją vestuvių pusę verkia, bet antrąją – džiaugiasi. Ir net juokinama ji. Priimti kančią reikia, kad ir kokia ji būtų, tačiau nevadinti jos skaudumu, bet – patirtimi. Tačiau taip gyventi gali tik vidiniai prabudęs – skaistus Žmogus. Tas, kuris gali būti tiek save stebintis ir susivokęs, kad įžeidėjui gali pasakyti: ne „jis mane įžeidė“, o „aš įsižeidžiau“ arba – „neįsižeidžiau“.

Kai vis daugiau pasigirs balsų, įspėjančių, kad mūsų laukia susinaikinimas, gal tik tada Žmonija atsikvošės. Labiausiai galbūt padėtų išaugimas iš materialistinės pasaulėvokos. Tada Doros Kultūra savaime taptų paklausesnė. Senojoje mūsų Kalboje Žodis Dora turėjo plačią prasmių skalę. Jis reiškė: dorumą, sutarimą, sandorą, tinkamumą, naudingumą. Pavyzdžiui: „Juodajai Žemei daugiau Doros prideda smiltys už mėšlą“; arba „Nebus Doros ir rytoj“ (oras nepasitaisys). Viskas, ką darau, yra dora ar nedora. Juk Dorà ir darà artimi Žodžiai.

Gyvenimo prasmė yra gyventi. Kai Mes per daug pradedam galvoti apie Gyvenimo prasmę – prarandi Gyvenimo džiaugsmą., nes lieka tik „būtina“, „privalau“… Bet ir kai visiškai apie tai negalvojam, vėlgi blogai. Darna yra vidurys. Jei esi senojo Tikėjimo Žmogus, turi būti tikrai doras ir gyvenantis santarvėje su savimi, su kitais bei su Gamta. Manau, kad tokie Žmonės yra laukiami ne tik krikščionybėje, bet ir kitose religijose. Priešiškumas kyla tik dėl to, kad nesiaiškinama Esmės, t. y. kas slypi po sąvokomis, o žiūrima tik į formą, tik į pavadinimą.

Parengta pagal Aleksandro Žarskaus straipsnį „Apie pasaulėžiūrą, esmę ir virsmus“ http://www.vydija.lt/straipsniai/Zarskaus%20pokalbis%20su%20Giedraiciu.htm

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
32
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn