„Laiko skulptorius“ Andrejus Arsenjevičius TARKOVSKIS

„Jeigu pažvelgsi į šulinį, net tamsiausią naktį galėsi išvysti žvaigždę“
( „Ivano vaikystė“)

Liūdesio palytėtas

Galima būtų šį nedidelį straipsniuką pradėti: „A.Tarkovskis yra vienas iš talentingiausių visų laikų rusų režisierių …“ ir taip toliau, – bet dabar, manau, tai aišku net ir tiems, kurie šią pavardę išgirdo pirmą kartą (nors abejoju, ar tokių yra). Turbūt svarbiau yra pradėti nuo to, ką straipsnis apie visame pasaulyje pripažintą režisierių veikia šiame web puslapyje. Kadangi tokio dalyko kaip „gotikinis kinas“ realiai kinematografo istorijoje nėra, šiai kategorijai mes turbūt vienokiu ar kitokiu pavidalu priskiriame filmus, kuriuose randame kažką „savą“. Nes pati „gotika“ juk yra pajauta, ir visai nebūtina būti „gotu“, kad būtum … „gotu“. Tai, ką aš radau A.Tarkovskio filmuose – paslaptingumą, galbūt netgi kažkokį nustebimą, estetiškumą ir grožį, žmogiškumą ir begalinę nostalgiją bei liūdesį yra taip artima mano gotikos supratimui… Visuomet kūryboje vertinau kūrėjo sugebėjimą skausmą ar liudesį perteikti „juntamai“, ir A.Tarkovskis savo įvaizdžiais, personažais, vaizdinėmis priemonėmis tai padaro įmanoma. Tai gali padaryti tik žmogus, palytėtas liūdesio…
Kažkas pavadino Tarkovskio kūrybą „enigmatiška“. Iš tiesų, geresnio apibūdinimo turbūt nėra…
Ir šis nedidelis ekskursas į šio genialaus režisieriaus neišsemiamą gyvenimo ir kūrybos istoriją tebūna mano nedidelė duoklė …atradimui.

Sekant istorijos pėdomis.

Andrejus Tarkovskis gimė 1932 m. balandžio 4 d. Mama Marija buvo talentinga aktorė, o tėvas Arsenijus – poetas ir vertėjas. Abu jie vėliau dalyvavo sūnaus kūryboje, – tėvo eilės skamba „Stalkeryje“, „Veidrodyje“, mama vaidino. Tėvas paliko motiną, kai Tarkovskis buvo dar visai vaikas. Tai buvo skaudus praradimas. 1939 m., prasidėjus karui, Tarkovskiui su šeima teko evakuotis iš Maskvos į gimtąsias vietas, pas gimines. Visi šie vaiko pirmieji išgyvenimai – tėvo išėjimas, karas, evakuacija – atsispindi režisieriaus autobiografiniame filme „Veidrodis“. 1943 m. šeima sugrįžo į Maskvą. Nuo pat ankstyvos vaikystės režisierius gavo pilną meninį išsilavinimą, – būdamas septynių metų mokėsi muzikos mokykloje, o septintoje klasėje lankė piešimo pamokas. Tėvas jį supažindino su poezija ir religiniu menu. 1951 m. A.Tarkovskis įstojo į Maskovos Rytų studijų institutą (mokėsi arabų kalbą), bet jo nebaigė dėl smegenų sutrenkimo, gauto per fizinio lavinimo pamokas. Kas žino, kaip būtų pasikeitięs režisieriaus gyvenimas, jei jis būtų mokęsis ten toliau?. Šiaip ar taip, 1953m. vaikinas dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Turuchanską, esantį tolimuosiuose Rusijos rytuose. Paslaptinga taigos gamta, kelionės, ekspedicijos praturtino jauno režisieriaus dvasinį bagažą, kuris turėjo būti kaip nors išreikštas. 1954m. jis įstojo į kinematografijos institutą. Tuo metu institute studijavo jau naujosios rusų kinematografijos kartos jaunieji režisieriai – daugiausia žmonės, pergyvenę karą, o daugelis – net jame ir dalyvavę. Kine formavosi naujos mintys, naujas požiūris į gyvenimą, vertybes, žmogų.
Pirmieji Tarkovskio darbai – etiudas „Koncentratas“ (pašvęstas taigai), „Žmogžudžiai“ (pagal Hemingvėjaus kūrinį).
Būsimąjį režisierių tais metais ypač žavėjo tokie kūrėjai kaip švedų I.Bergman ir ispanų L.Bunuel. Įdomu tai, kad pats I.Bergmanas daug vėliau pasakojo, kad jam pačiam Tarkovskio filmai buvo tikras atradimas… Vėliau prie mėgiamų kūrėjų Tarkovskis pridėjo ir A.Kurosawą, F.Fellinį, Bresson’ą.

1960 m. Tarkovskis baigė institutą, kurio baigimo diplominis darbas buvo pirmasis (trumpametražis) Tarkovskio filmas „Čiuožykla ir smuikas“. Šiuo filmu Tarkovskis pradėjo savo stilistinio – teminio kelio paieškas: tai pirmasis režisieriaus praeities atgaivinimas – filmas pasakoja apie berniuką, grojantį smuiku. Įdomu, tačiau kūrėjo vaidmuo, užsimezgęs šiame trumpametražiniame etiude neužilgo peraugs į sudėtingą ir gilią kompoziciją – antrąjį Tarkovskio filmą „Andrejus Rubliovas“.
Pirmasis pilnametražis filmas pasirodė 1962m. ir tai buvo „Ivano vaikystė“ (pagal V.Bogomolovo romaną „Ivanas“).

Filmas pasakoja apie žvalgo berniuko Ivano gyvenimą Antrojo Pasaulinio karo metais.
Karas ne tik sunaikina miestus, atima gyvybes tūkstančiams žmonių … Karas sugriauna ir išplešia vieną iš sakraliausių žmogaus gyvenimo periodų – vaikystę. Ši tema tampa centrine Tarkovskio filme „Ivano vaikystė“. Ėjimas į niekur, kai nebėra vilties susigrąžinti nužudytus tėvus, kerštas – tas aklas, bet neišvengiamas žmogaus jausmas, užgožiantis kitus jausmus … Kai net mirtis tampa jam paklusnia. Laimingos praeities akimirkos su gegutės balsais, drugiais, saule ir besišypsančia mama, pasirodančia sapnų regėjimuose, išplešiamos ir panardinamos į nesibaigiančią realybę su pelkėse sustingdytais mirusio miško medžiais. Realybę, kurioje paskęsta individualumas, grožis ir išplaukia tik vaiko, užvaldyto keršto misijos, šešėlis. Ir tai nėra heroizmas ar patriotizmas, brukte brukti to meto ir vėlesnio kinematografo produktų, (konfliktų buvo ir su originalaus kūrinio autoriumi V.Bogomolovu, kuris troško, kad filme būtų akcentuojamas jaunųjų žvalgų profesionalumas, tačiau režisierius buvo kurčias tokiam požiūriui) kur už tėvynę aukojančių gyvybę vaikų poelgiai yra tik kilnumo ir drąsos sinonimai. Ne. Tai aklavietė, į kurią įspraustas vaiko gyvenimas, su sušaudytomis šventomis vaikystės svajonėmis. „Šiame filme nėra vietos romantiškiems nuotykiams“ – sakė A.Tarkovskis. Ivano žvilgsnyje telpa visa prasmė ar beprasmybė – jo akyse nepamatysit vaikiško švelnumo ir naivumo. Tai suaugusio ir gerokai per anksti susidūrusio su skausmu, pavargusio žmogaus akys.

Už šį filmą A.Tarkovskis pelnė „Auksinį Liūtą“ tarptautiniame Venecijos kino festivalyje ir premiją už režisūrą San Franciske.
1969 m. pasirodė antrasis režisieriaus filmas apie garsų XV a. rusų ikonų tapytoją Andrejų Rubliovą. Filmas taip ir vadinosi – „Andrejus Rubliovas“. Filmo kompozicija – 8 novelės, apimančios laikotarpį nuo 1400 iki 1423 m., per kurį žingsnis po žingsnio atskleidžiama, kaip bręsta kūrėjo asmenybė – patiriant nusivylimą ir džiaugsmą, skausmą. Ieškant santykio su dievu ir žmonėmis. Viena iš pagrindinių filmo temų yra žmogiškumo supratimas. Andrejus Rubliovas, visą kūrybą pašventęs žmogui, – per savo ikonas artinęs jį prie dievo, patiria daug skaudžių smūgių : totorių invazija, žudynės cerkvėje, degančios ikonos… Visa tai atima iš kūrėjo viltį ir tikėjimą žmogiškumu, aukštesne, galbūt – dieviška žmogaus prigimtimi. Kūrėjas, turintis nutapyti akinančiai baltas cerkvės sienas „Baisiojo Teismo“ scena, prisimena žiaurius kunigaikščio raitelius, be gailesčio žalojančius akmens apdirbėjus ir savo skausmą išlieja chaotiškais juodų dažų pliūpsniais …
Filmas gausus paslapties, nuostabos, melancholiško liūdesio ir nuostabių įvaizdžių – fantasmagoriška Ivano Kupalo naktis, gausi vaisingumo ir prigimtinio atsidavimo ritualistikos, magijos ir paslapties; sniegas šventovėje; gulbės, praskrendančios virš skerdynėmis tapusios cerkvės aikštės; perregimas lietus; kvailutė, cerkvėje pinanti nužudytos moters plaukus …
Ir nors filmas „Andrejus Rubliovas“ iš karto dalyvavo Kanų festivalyje ir pelnė specialų prizą, Sovietų Sajungoje jis buvo uždraustas iki 1973m. Panašus likimas ištiko ir autobiografinio pobudžio filmą „Veidrodis“, kuris, baigtas 1974 m. buvo leistas demonstuoti tik po nemažai metų. 1971 – 72 m. pasirodė filmas „Soliaris“ (pagal S.Lemo romaną), kuris susilaukė taip pat nemažai puolimų.

Jei antrasis režisieriaus filmas „Andrejus Rubliovas“ pasakojo mums apie XV a., tai šis, trečiasis, nukelia į ateitį. „Soliaris“ gali būti priskirtas „fantastinių filmų“ žanrui, tačiau, ko gero, taip nėra (galų gale ir pats A.Tarkovskis pripažino, kad nelabai mėgo mokslinę fantastiką). Tai, ką galima šiame filme pavadinti fantastika – tik laikas (ateitis) ir erdvė (kosminė stotis, menkai ištirtos planetos „Soliaris“ orbitoje), o nagrinėjamos problemos – net labai žmogiškos ir realios … „tarkovskiškos“. Gigantiškas planetą Soliarį dengiantis vandenynas – mąstantis organizmas, veikiantis žmogaus mintis ir giliausius jo sąmonės ir pasąmonės klodus iššaukia pagrindinio veikėjo Kriso Kelvino – atvykusio ištirti nesusipratimų į kosminę stotį – praeities vaiduoklius, suteikia jiems fizinius pavidalus … Ateitis įmonoma tik išgryninus praeitį, pripažinus savo sąžinės balsus, įveikus mirties siaubą …
1974 m. pasirodė ketvirtasis režisieriaus filmas „Veidrodis“. Tai autobiografinis filmas, ir aš visuomet pagalvoju, ar gali būti gražesnis pavadinimas tokio pobūdžio filmui … Man jis yra vienas iš sudėtingiausių A.Tarkovskio filmų, – turbūt dėl gilių asmeninių vizijų, tam tikros filmo „pasąmonės“. Vienaip ar kitaip, „Veidrodis“ yra tikra paslapčių grandinė. Prisiminimai susiliejantys su abstrakčia dabartimi, iš tiesų – tarsi veidrodis, tik daug gilesnis, atspindintis ne tik praeities vaizdus, tačiau ir jausmus. Liūdesį ir nostalgiją. Filme labai glaudžiai persipina trys laiko linijos – prieškario (vaikystės), karo ir pokario. Jos yra taip meistriškai sujungtos, kad prireikia ne vienos peržiūros, kad galėtum jas išskleisti … Režisierius daug dirbo prie šio filmo, atkurdamas savo gimtųjų namų vaizdus. Jis ne tik kad padarė gana tikslų savo močiutės namo modelį, bet net filmavimo vietą apsėjo grikiais, primenančiai jam vaikystę, ir laukė metus, kol jie užaugs, kad galėtų pradėti filmavimą.

1979m. pasirodė paskutinis A.Tarkovskio filmas, pastatytas Sovietų Sąjungoje – „Stalkeris“ (pagal brolių Strugatskių kūrinį). Filmas vėlgi pagal savo laiką ir erdvę galėtų būti patrauktas į „fantastinių filmų“ kategoriją, bet vėlgi tai – tik rūbas, į kurį įvilktos režisieriaus nagrinėjamos žmogiškumo ir žmogaus sielos gelmių problemos. Filmas pasakoja apie Zoną, kuri atsirado nukritus meteoritui ir kuri tapo uždrausta ir neprieinama. Į Zoną nori patekti daug žmonių, nes ten … išsipildo visi troškimai. Stalkeriai – tai savotiški nelegalūs vedliai, Zonos gidai. Filmo veikėjas – Stalkeris – veda prie norų išsipildimo vietos Profesorių ir Rašytoją. Režisieriaus filmas – tai nepaprasta odė liūdesiui … Į zoną eina tik žmonės, praradę gyvenimo džiaugsmą, paskendę nusivylime, su įsišaknijusiu cinizmu … Įtampa lydi mus nuo pirmo iki paskutinio kadro. Laukimas, nerimas – toks artimas mums, kai siekiame savo svajonių išsipildymo, dažnai nesuvokdami, ar gali tai atnešti tikrąjį džiaugsmą. Ir kas yra Zona? Dievo, kosmoso dovana mums, ar tik dar vienas būdas išbandyti žmogaus žmogiškumo ribas, su amžinu asmenybės maksimalizmo siekimu … Filmas duoda labai daug nuostabių vaizdų, – paprastų, tačiau taip meistriškai autoriaus sukurtų, kad pranoksta bet kokius mistinių filmų kūrėjų kadrus. Tačiau dar daugiau jis duoda galimybių pasinerti į savo vizijas ir mintis … Man šis filmas yra pats paslaptingiausias. Tačiau ir su jo pastatymu yra susijusių paslapčių, o gal atsitiktinumų … „Stalkeryje“ zonos atsiradimas siejamas ne tik su nukritusiu meteoritu, bet ir, pasak Rašytojo, su sprogusiu paslaptingu „ketvirtuoju bunkeriu“. Praėjus 6 metams po filmo užbaigimo, sprogo ketvirtasis Černobilio elektrinės blokas, suformuodamas savotišką neliečiamą zoną. Viename iš „Stalkerio“ kadrų matomas kalendorius su gruodžio 28 dienos data – realiame gyvenime, 1986 m. gruodžio 28diena buvo paskutinė Tarkovskio gyvenimo diena, jis mirė gruodžio 29d.

Maskvoje pastatęs teatrinį „Hamleto“ variantą, 1982 m. Tarkovskis emigravo į Italiją, kur su scenarijaus bendraautoriu T. Guerro pastato filmą „Nostalgija“ – apie gilų tėvynės ilgesį ir nostalgiją praeičiai, kūrėjo išgyvenimus gyvenant svetimoje šalyje. 1985 m. Švedijoje režisierius sukūrė paskutinį savo filmą „Offret“ („Aukojimas“), pasakojantį apie žmogaus vidinius konfliktus, dvasingumo ir santykio su dievu ieškojimus. Pastatęs „Aukojimą“ režisierius grįžo į Romą – tik jau sirgdamas vėžiu. 1986 m. gruodžio 29 d. kūrėjas mirė Paryžiuje. 1986m. išėjo jo knyga „Sculpting in time“.

Siekiant amžinybės …

„Aš turiu jausti, kad šiame pasaulyje esu pasiuntinys, kad mano buvimas čia nėra atsitiktinumas“ (A.Tarkovsky „Sculpting in time“).

Man visuomet Tarkovskio filmai buvo neišsemiamas ir amžinas, subtilus liūdesio pajautimas.
Liūdesys sukeliamas sumaniai žaidžiant peizažo detalėmis. Karo baisumai „Ivano vaikystėje“ ištraukiami ne iš sprogstančių minų ar naikintuvų, o iš gamtos – nualintos, pavargusios, sužalotos ir išniekintos. Pelkės, medžių stagarai, vieniši juodi debesys … „Stalkeryje“ įtampa sukuriama namų griuvėsių įkomponavimas į tarsi sustingdytus krūmynus ir iš vamzdynų krintančiais vandens kriokliais, o „Veidrodyje“ – tam tikros emocinės būsenos pasirodo vėjo šuorais … Liūdesys išplaukia pats savaime, jis nėra grubiai ištraukiamas iš suvokėjo (net ir filme „Ivano vaikystė“), manipuliojuant tam tikromis SIUŽETINĖMIS linijomis, kaip tai mėgsta daryti daugelis režisierių.
Paslaptingumas yra visuose A.Tarkovskio filmuose. Nepaaiškinamas virpėjimas ir keistumas. Paslaptingumas vėlgi sukuriamas įvairių įvaizdžių pagalba. Sniegas cerkvėje, laužai ir mistinis dievaitės mirguliavimas („Andrejus Rubliovas“), veidrodžio atspindžiai, leviatacija, plaukai, panardinti į vandenį, vėjo šuorai („Veidrodis“), smėlio kopos, paukščiai, pranykstantys jose („Stalkeris“) ir vanduo, vanduo …
Vanduo yra ypač svarbus A. Tarkovskio kūryboje. Tačiau režisierių traukė ne jūra ar vandenynas, o upeliai, upės, ežerai – na makro, o mikro kosmosas. Vanduo įvairiais pavidalais atsiranda visuose A. Tarkovskio filmuose. Dažnai jis pasirodo melancholiško lietaus pavidalu, tačiau ypač daug ir įvairaus jo yra „Stalkeryje“. Gelmė, kuri nėra pavaldi laikui, priglaudžianti ne tik šventųjų ikonas ar senus švirkštus, bet ir žmones, jų jausmus, praeitį.

Tarkovskio filmuose nėra simbolių, savo kūryba jis vadino „metaforine“. Metaforos, arba įvaizdžiai, skirtingai nuo simbolių, išreiškia vidinius ir asmeninius vaizdnius, simboliai – jau universalijas, kurios gali apriboti kūrėją, o taip pat ir filmo suvokėją. Tarkovskio filmus žiūrėti lengva, tačiau kartu ir sunku. Jie įtraukia tave, ir tarsi sklendi per vaizdus, atpalaidavęs mintis ir jausmus ir tik pasibaigus filmui iškyla tam tikri vaizdiniai, kuriuos suprasti gali tik pats vienas. Tuo Tarkovskio kūryba skiriasi nuo daugelio kitų režisierių. Tarkovskio metaforos tokios individualios, kad pasiduoda tavo vieno supratimui. Dažnai tai – abstraktūs vaizdai, pasakyti žodžiai, išskleisti judesiai, kurie iššaukia savus paaiškinimus ir supratimą. Kaip poezija, kurioje gali rasti tai, ko tau trūksta, ko ilgiesi ar ko nenori priimti. Pats Tarkovskis savo kūrybą vadino „poetiniu kinu“, jį visuomet žavėjo mintis apie kiną, kaip daugelypį meną. Tarkovskio filmai, žinant jo trauką rytų šalims ir Japonijai, primena japonų poezijos žanrą „haiku“, kuriuo parašytos eilės taip pat susideda iš keletos rodos nesusijusių vaizdinių, tačiau turi labai stiprų emocinį nuotaikų krūvį ir išbaigtą formą – 17 skiemenų …

Labai įdomus yra režisieriaus sugebėjimas žaisti spalvomis. Besimainantys kadrai nuo nespalvotos melancholijos iki prapliumpančios spalvomis vilties. Pats Tarkovskis viename iš interviu sakė, kad spalvotas kinas yra tam tikra klaida, kadangi spalvos vis tiek apriboja suvokėjo fantaziją … Spalvos režisieriaus filmuose puikiai sukuria atitinkamas nuotaikas – bepradedanti blukti, bet nenorinti išnykti praeitis užantspauduota juodai – baltuose kadruose („Veidrodis“), kaip ir dabarties liūdesys ir realusis pasaulis, virstantis spalvotu tik žmogiškajam suvokimui nepasiduodančioje zonoje („Stalkeris“). Liūdesys ir nostalgija atsiranda „išplaukusiomis“, „padūmavusiomis“ spalvomis o ekstaziška didybė prapliumpa ryškumu („Andrejus Rubliovas“).

Laikas A.Tarkovskio filmuose yra „minkštas“, jis nekeičia žmogaus prigimties, kuri nesikeičia ir turbūt nesikeis. Todėl visai neturi reikšmės, ar filmas vaizduoja XV a., ar karo metus, ar tolimą ateitį – žmogaus prigimtis nesikeičia, jis visuomet klaidžioja savo sąmonės labirintuose, kartais pasiduodamas savo aistroms ir žiaurumui, kartais ieškodamas vidinio grožio ir santykio su amžinybe, puoselėdamas savo širdyje žmogiškumą …

Tegu jie patiki. Ir po to pasijuokia iš savo aistrų. Juk aistros nėra gyva energija. Tegu patiki savimi, ir tampa bejėgiai – kaip vaikai. Nes silpnybė – didi, o jėga – niekinga. (…) Grubumas ir jėga – mirties palydovai. Geibumas ir silpnybė išreiškia būties šviežumą. Kas surambėjo – tas nenugalės („Stalkeris“)

„Žmogui, išvydusiam angelą“

Tai žodžiai, užrašyti ant A.Tarkovskio antkapio. Režisierius mirė būdamas 54 metų. Jo palikimas – 7 pilnametražiniai filmai ir begalės neįgyvendintų svajonių. Kūrėjas svajojo sukurti „Hamleto“ kino variantą, Ibsen’o „Pierą Giuntą“, Dostojevskio „Idiotą“, filmą apie E.T.A. Hoffman’ą. Jo priešmirtinis dienoraštis buvo pilnas minčių apie gyvenimą po mirties, žmogiškumą ir svajones …

A.Tarkovskio (1932 – 1986) pagrindinė filmografija

· „Čiuožykla ir smuikas“ („Katok i skripka“) 1959
· „Ivano Vaikystė“ („Ivanovo detstvo“) 1962
· „Andrejus Rubliovas“ („Andrei Rublov“) 1969
· „Soliaris“ („Solaris“) 1972
· „Veidrodis“ („Zerkalo“) 1975
· „Stalkeris“ („Stalker“) 1979
· „Nostalgija“ („Nostalghia“) 1983
· „Aukojimas“ („Offret“) 1986

by Diamond

Views All Time
Views All Time
9814
Views Today
Views Today
1
0 0