Palauk, Valdove, neskubėki –
Pirmiau Taika su savimi ir su savais,
Pirmiau su Saule, su Žeme kalbėki,
Su debesiu, su plaukiančiais javais,
Su savo širdimi, su Mūsų menkumu –
Ir jauski, kaip ramu…

Pažvelk –
Žvaigždynais dengiasi Dangaus pašlaitės,
Ir tulpių taurės sklidinos rasų…
Kas ten kalnely? Negi Donelaitis
Pakilęs klausosi pavasario garsų?..

Tai ta akimirka, kur liko amžinai –
Tu jos nepažinai.
Nereikia Taikai kažin ko didingo,
Nei purpuro apsiausto,
Nei sidabruoto žalvario sagties,
Taika ateina, atsisėda – ir laiminga,
Padėjus galvą ant peties…

Atsimeni,
Kai pirmą sykį Baltiją
Pasiekėme saulėleidžio metu,
Dar su Šviesa,
Kada atrodė, jog ten valtyje
Jau ilsisi būtis visa, –

Ir Mes po daugelio dienų
Susėdome ant kranto Akmenų.
Yra Taika nesurašyta,
Yra Taika nepaskelbta,
Yra krūtinėj uždaryta
Ir kaip žuvėdra paleista. Tik šitokios Taikos
Ar kas dabar ieškos?

Atleisk, kad pertraukiau,
Kad sumaišiau.
Visi jau nekantrauja –
Diktuok greičiau.

Ištrauka iš Kazio Bradūno „Pokalbiai su Karalium“

Views All Time
Views All Time
81
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn