Kauno Jaunimo Kamerinis Teatras

„Tuometinis teatrinių eksperimentų bumas Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europos šalyse, o taip pat kultūrinis vakuumas, susidaręs Kaune po Modrio Tenisono teatro likvidavimo lėmė, kad galėjau įgyvendinti seną svajonę – sukurti savo teatro studiją”, – sako Kauno jaunimo kamerinio teatro meno vadovas Stanislovas Rubinovas.

1976 metais Kaune buvo įkurta Jaunimo muzikinė studija, vėliau Jaunimo teatras – studija. 1986 metais studija iškovojo profesionalaus teatro statusą ir tapo Kauno jaunimo kameriniu teatru.

1977 metais drauge su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi buvo pastatytas spektaklis pagal Moriso Meterlinko vienaveiksmę pjesę. Tai buvo specialiai šiam kolektyvui kompozitoriaus parašyta opera „Ten, viduje”.

Straipsniai 1 reklama

Jau pirmasis tuometinės Jaunimo muzikinės studijos spektaklis turėjo sudėtingą likimą.

„Jei šitaip plūsta jaunimas, vadinasi, ten kažkas negerai”, – buvo partinių vadovų nuosprendis. Gandas, kad opera po vienintelio pristatymo gali būti uždrausta dar labiau kurstė žiūrovus. Kauniečiai prie bilietų kasos stovėdavoper naktis.

„Ten, viduje” – buvo novatoriškas ir forma, ir turiniu spektaklis apsprendęs tuometinės studijos idėjinę bei meninę kryptį.

1979 – 1980 prasidėjo vienas reikšmingiausių studijai laikotarpių. Buvo pastatytas Ernesto Hemingvėjaus „Atsisveikinimas su ginklais”. Taip pat jaunimiečiai atvėrė kelią „nerekomenduojamam” autoriui Aleksandrui Blokui ir jo „Nepažįstamajai”, kuri patraukė žiūrovus vėl netradiciniu sprendimu – vaidinimas vyko restorane prie staliukų. Tai buvo pirmas Lietuvoje tokios formos spektaklis.

Įvykiu tapo poetinis spektaklis „Vade mecum” pagal Justino Marcinkevičiaus kūrinius.

Teatrui dar besivadinant jaunimo studija buvo išleistos 29 premjeros. Jų tarpe du spektakliai – tyrimai: dokumentinė apysaka „Nr. 246” ir kriminalinė istorija „Killer kommando”.

1986 metais teatras įgavo profesionalų statusą.

Studijos laikotarpis – 1976 – 1986 metai buvo tolimesnių užmojų pradžia. Per jį pavyko sukurti visą eilę įsimintinų spektaklių bei išugdyti trupę.

Per dešimtmetį susiformavę studijiniai principai išliko iki dabar.

Kol jaunimiečiai įsikūrė dabartinėse teatro patalpose, praėjo nemažai laiko.

Tad 1986 – 1991 buvo kelionių metai. Aplankytas ne vienas Lietuvos miestas, daug gastroliuota po Sovietų Sąjungą.

1986 metais po Černobylio atominės elektrinės avarijos aktoriai vaidino ten dirbusiems „likvidatoriams”. 1987-aisiais bildėjo po Kazachstano stepes traukiniu, kiekvieną vakarą koncertuodami. Vėliau buvo prestižinės gastrolės Tbilisyje, Leningrade ir Maskvoje.

Vienas svarbiausių darbų – 1987 metais suorganizuotas Kaune tarptautinis festivalis ” Jaunasis teatras 87″.

1991 metais prasidėjo dar vienas etapas – teatrui buvo suteiktos patalpos, kurias didžia dalim rekonstravo ir įrengė patys aktoriai. Jaukiose kamerinėse patalpose gimė nauji spektakliai.

1993 metais pastatyti Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas” bei Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis” – yra teatro repertuare iki šiol.

Kiekvieną sezoną kameriniame teatre paruošiamos 3 premjeros (viena jų būtinai skirta vaikams). Vaidinimai skirtingi tiek žanrais, tiek forma. Tai nuotaikingi spektakliai-žaidimai „Blezas” ir „Karštas šokoladas”, postmodernistinis G.Taborio „Peepshow”, E.Jonesko absurdo dramos, A.Puškino šedevras „Pikų dama”, psichologinė pjesė „Antigonė Niujorke” ir fantasmagoriška „Skaisčioji santuoka”.

Kiekvienas pastarąjį dešimtmetį gimęs spektaklis – atskira ir savita istorija. Tačiau patiems aktoriams ir režisieriui ypač reikšminga, kad pastate Kęstučio 74a gimė tikras kamerinis teatras tapęs traukos centru ir žmonių susibūrimo vieta.

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *