Kiekvienos tautos literatūros plėtros pradžia siejama su turtingais tautosakos šaltiniais: dainomis, pasakomis, legendomis. Nėra išimtis ir Japonija, tačiau japoniškų pasakų kelias turi savitų vingių, kurių nėra kitųtautų liaudies kūryboje.

Šiuolaikinėje Japonijoje pasakos įvardijamos terminu minwa (liaudies pasakojimai), kuris, lyginant su europietiška tradicija, apima praktiškai visus stambiuosius pasakojamosios tautosakos žanrus. Tačiau kasdienio gyvenimo praktikoje vartojamos dvi sąvokos – mukashibanashi ir densetsu. Terminu mukashibanashi (senovės pasakojimai) vadinamos visos stebuklinės, buitinės, juokų ir kitos pasakos. Jų struktūra panaši į mūsų kraštų pasakos struktūrą, bet pasakojimas yra daug dinamiškesnis, pradžią ir pabaigą sudaro beveik nekintančios formuluotės, kartojasi nuolatiniai frazeologiniai junginiai, visiškai nėra dialogų arba jų labai nedaug. Daugelyje siužetų kasdieniškos gyvenimo situacijos su dideliu išradingumu keičiamos į netikėtas, nelauktas, tuo pat metu įvedant švelnų humorą ar pajuokavimus. Šiose pasakose dar galima atsekti ankstyvuosius liaudiškojo tikėjimo elementus, kai žmonės tikėjo į savo toteminius protėvius (lokio, drakono vaikas, mergelė-gervė), randama gana daug ankstyvojo šintoizmo religinių maginių ritualų, kurių pagrindiniai veikėjai yra sudievintos gamtos jėgos (saulė, vėjas, vandens, kalnų dvasios). Kai kuriuose regionuose užrašytose pasakose aukštinamas protėvių kultas, įterpiami liaudies dainų elementai, užkeikimų bei užkalbėjimų formulės. Tai patvirtina gilų tikėjimą magiška žodžio galia. Daugelis šių pasakų glaudžiai susijusios su žemdirbystės ritualais (siužetas betarpiškasi plėtojamas konkrečiose situacijose – ryžių sodinimas ar derliaus nuėmimas), pasakos veikėjai gali būti įvairias žemdirbystės sritis globojančios dievybės, kaip ryžių dievas Inari, arba abstrakčios, konkrečiai neįvardytos dievybės – Geroji Dvasia, Blogoji Dvasia, Medžio Dvasia ir pan. Nemaža dalis pasakų susijusios ir su žvejyba, medžiokle bei miško kirtimu. Nors Japonija ir salų kraštas, izoliuotas nuo žemyno, bet pasakų siužetai daugeliu atvejų turi analogų ne tik aplinkiniuose (Kinija, Korėja, Indokinija), bet ir tolimesniuose kraštuose. Sąsajas su Indija iliustruoja pasaka “Krokodilų tiltas”, o populiarus siužetas apie beždžionę, palikusią medyje savo kepenis, užrašytas pirmuosiuose Persijos rašto paminkluose. Siužetai apie mirusių motinų pagimdytus kūdikius bei prarastus žvejybos kabliukus gerai žinomi visame Didžiojo vandenyno areale nuo Okeanijos iki Šiaurės ir Centrinės Amerikos. Keliaujantys pasakų siužetai rodo, kad Japonija turėjo kultūrinių ir ekonominių ryšių su tolimomis šalimis.

Densetsu (legenda) terminas apibrėžia tokius žanrus, kaip legenda, padavimas, sakmė. Šis žanras trumpesnis už mukashibanashi, jame dažniausiai fiksuojamas koks vienas įvykis, susijęs su konkrečios vietovės, daikto ar reiškinio kilme, dažnai nurodomas ir konkretus įvykio laikas. Densetsu išplitimo laiką reikėtų sieti su šintoizmo religijos sustiprėjimu, nors daugelio siužetų pagrindas gali būti ir ankstyvieji tikėjimai. Šintoizmo religijos panteoną sudaro tūkstančiai dievybių kami, kurios gyvena kiekviename (ir konkrečiame, ir abstrakčiame) daikte ir reiškinyje. Legendose apie šių daiktų ar reiškinių kilmę bei atsiradimą ir veikia kai kada įvardytos, bet dažniausiai neįvardytos dievybės kami.

Šiandien beveik nėra gryno vieno ar kito žanro. VI a. į Japoniją iš Kinijos atėjus raštui, kartu atėjo ir turtinga rašytinė religinė bei pasaulietinė literatūra, kuri smarkiai paveikė sakytinės tautosakos plėtrą. Pirmuosiuose Japonijos rašytiniuose šaltiniuose Kojiki (712 m.) ir Nihongi (718 m.) pasakų yra labai mažai palyginti su legendomis ar dainų tekstais. Pasaka kaip žanras patiria didelį sukrėtimą – į ją įsiskverbia ne tik vietinių legendų ir padavimų siužetai, bet ir kiniškųjų legendų bei klasikinių literatūros veikalų siužetai. Pasaka pasiduoda literatūrizacijai. Ji tampa ilgesnė, atsiranda kelios siužetinės linijos, kurios kartais yra tiesiogiai perkeltos iš grožinės literatūros veikalų, įvedami dialogai, atsiranda nauji veikėjai. VIII-XIII a. pasakos raida skyla į dvi šakas – siauresniąją liaudiškąją ir platesnę literatūriškąją. Liaudiškoji šaka eina konservatyviuoju keliu, daugiau išlikdama tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių – žemdirbių, žvejų, amatininkų. Literatūrinė šaka atspindi imperatoriaus dvaro ir aukštesniųjų sluoksnių poreikius ir tenkina jų interesus. Labai glaudus mukashibanashi ir densetsu žanrų suartėjimas ir susipynimas buvo didžiulis postūmis klasikinei japonų literatūrai plėtotis. XIII-XIV a. – samurajų valdymo ir tarpusavio kovų metas. Šiuo laiku japoniškoje pasakoje atsiranda naujų elementų – tai konkrečių, realiai gyvenusių žmonių vardai ir jų žygių išaukštinimas. Yra pasakų, kuriose nurodomas konkretus veiksmo laikas ar vieta, bet kartu akcentuojama ir aukštesniųjų jėgų pagalba ar įtaka. Pastebimas ir Konfucijaus idėjų bei budizmo religijos tiesų deklaravimas. Daugelis pasakų ir legendų siužetų perėjo į XV a. suklestėjusių teatrų No ir Kiogen pjesių siužetus bei Kabuki (XVII a.) teatro sceną.

Kas verčia plėtotis japoniškos pasakos siužetą? Pirmiausia tai padėka už gerus darbus, nesavanaudišką pagalbą nelaimėje. Žmogaus poelgiai nemoralizuojami, nepateikiami kaip sutaurintas pavyzdys, bet tarsi leidžiama natūraliai suvokti, kad kažkada padarytas geras darbas bus dosniai atlygintas. Moralo pasakose lyg ir nėra. Pats siužetas ir veikėjų poelgiai turi klausytojui padėti suvokti, kas yra Gėris ir Tiesa. Ypač vertinamas nuoširdumas ir užuojauta. Galima juoktis iš vargšo senelio, kuris nuo lietaus gelbsti akmenines statulas ir jas maitina, bet kai senelis prispaudžiamas nepriteklių, akmeniniai stabai atgyja ir auksu atsidėkoja už gailestingumą.

Kita linija – kova su blogio pradais. Tačiau blogiui atstovaujančios jėgos (antgamtinės būtybės, pabaisos, drakonai, turtuoliai, kunigaikščiai) iš esmės nėra blogos. Jos pačios yra tarsi blogio karmos auka ir joms pačioms reikia pagalbos. Todėl daugelis siužetų baigiasi ne blogį nešančiojo mirtimi, bet jo iš(si)vadavimu iš esamos padėties.

Pasakų veikėjai – paprasti kaimo žmonės: valstiečiai, miškakirčiai, žvejai, amatininkai, anglininkai. Dažniausiai vargo prislėgti, bet mokantys pasinaudoti kiekviena džiaugsmo akimirka, užburiantys savo vidiniu grožiu ir nuoširdumu. Vėliau pasakose atsiranda samurajai, keliaujantys vienuoliai, benamiai, tačiau tokios pat geros širdies ir optimistiškai žvelgiantys į gyvenimą.

Lietuvos skaitytojas nėra išlepintas pažintimi su Japonijos pasakų pasauliu. Antroje XX a. pusėje pasirodė tik keletas knygų, leidžiančių plačiau pažinti tolimosios šalies tautosaką. Tai dažniausiai iš tarpinių kalbų versti darbai – “Gyvatės akys” (V., 1968), “Japonijos mitai ir legendos” (V., 1998), “Didžioji japonų pasakų ir legendų knyga” (K., 1998) ir iš originalo kalbos verstos “Japonų pasakos” (V., 1999).

VYTAUTAS DUMČIUS, Klaipėdos universiteto Orientalistikos centro asistentas

Views All Time
Views All Time
3426
Views Today
Views Today
1
0 0