Baigiantis metams visiems norisi kaip nors pasižymėti, spėti atlikti kažką įsimintina, todėl jaučiamas pagyvėjimas ir muzikinėje rinkoje, ir koncertiniame gyvenime. Po Kalėdų karštligės vėl ant kojų stojasi leidybinės firmos, o muzikantai vėl prašo didesnių honorarų. Tačiau, kaip dažniausiai būna Lietuvoje, ne visada pelninga tai, kas įspūdinga.

Vargu ar grupė „Skamp“, pristatydama savo naująjį albumą „Green“ Operos ir baleto teatre, tikėjosi užsidirbti, tačiau jie priklauso tiems atlikėjams, kurie gerbia save tiek, kad realizuotų savo sumanymus. Operos ir baleto teatras po savo stogu dar niekada nematė panašios muzikos. Šiuo „Skamp“ pasirodymu jam buvo nuplėšta nekaltybė. Tai buvo padaryta be smurto ar šiurkščių judesių. Viskas vyko labai švelniai ir mandagiai. Gal susirinkusi publika kur nors ne vietoje ir numetė nuorūką, tačiau žiūrovai nekėlė problemų rūmų darbuotojams, kurie galėjo tikėtis gaujos galvažudžių prie scenos, kaip paprastai būna jaunimo muzikos koncertuose. „Skamp“ žiūrovai nebuvo ypač triukšmingi. Viena vertus, dėl šiek tiek įpareigojančios aplinkos – ten tokios gražios aksomu aptrauktos kėdės. Kita vertus, tarp publikos buvo reta audringų paauglių, šį kartą vietą užleidusių prakutusiems studentams, jauniems tarnautojams ir pramogų pasaulio klanui, atėjusiems su kvietimais.

Vargu ar visi jie skuba į grupės „Skamp“ koncertus ir perka grupės albumus, tačiau dėl koncerto Operos ir baleto teatre buvo verta pajudinti užpakalį jau vien dėl to, kad grupė grojo kartu su Lietuvos radijo ir televizijos simfoniniu orkestru. Styginiai instrumentai labai gražiai atrodė didžiulio ekrano fone, kuriame per visą koncertą keitėsi paprasti, niekuo neįpareigojantys vaizdai su žmonėmis, medžiais, namais ir vėl žmonėmis. Galbūt orkestras galėjo skambėti garsiau, bet, kita vertus, koks nors rimtosios muzikos priešas gali pareikšti, kad jo apskritai nereikia, o jo dalyvavimas pateisinamas tik tuo, kad „Skamp“ visą laiką ieško, ko dar nėra išbandę. Scenoje „Skamp“ jaukūs, natūralūs ir sudaro įspūdį žmonių, kuriuos nori apsikabinti pasisveikindamas. Tai nėra ta grupė, kuri atkakliai reikalauja audringos žiūrovų reakcijos ir „užvedinėja“ publiką beprasmiais šūkčiojimais. Nepaisant to, šios grupės išorinis drovumas turi jėgą, kuri sugeba prikaustyti žiūrovų dėmesį, nors „Skamp“ repertuare ir nėra dainų, kurių priedainius galėtum bliauti visa gerkle.

Velniai nematė, kad vokalistė Erika, kelinti metai gyvenanti Lietuvoje, vis dar nekalba lietuviškai, tačiau balsas skamba nuostabiai. Ji rami scenoje ir nebando imituoti striptizo šokėjos judesių. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar yra vokalisčių, kurios nenori atrodyti kaip feminizuotos „Spice Girls“ draugės. Viktoras – kalbiausias grupės narys, nors jam taip pat, ko gero, būtų lengviau kalbėti prancūzų kalba, kurią „Skamp“ dažnokai įpina į savo dainas. Įdomu stebėti visą internacionalią trijulę, sugebančią išlaikyti ir didinti savo populiarumą tarp lietuvių. Jie tai galėtų daryti bet kur, ką įrodė nustebindami latvius ir pasiimdami „Grand Prix“ tarptautiniame Liepojos festivalyje. Be abejonių, galėtų tai pakartoti net Estijoje.

„Skamp“ turi tuos esminius dalykus, kurie muzikantų kolektyvą daro grupe. Jie yra ištikimi savo idėjoms ir nebijo noro kurti. Be to, jiems nebūdingas tarp muzikantų dažnas atsainumas ir tingėjimas, teisinantis fraze „gaila, kad mes ne Jungtinės Valstijos“. Tai nestabdo ir netrukdo, jeigu tiki savimi, mėgsti tai, ką darai, ir gerbi save tiek, kad negali sau nuolaidžiauti.

„Lietuvos Ryto“ priedas Mes
1999 gruodžio 29 d.

Views All Time
Views All Time
2371
Views Today
Views Today
1
0 0