Apsiėjo be dovanų

Savarankiškas gyvenimas, triukšmingi vakarėliai, muzikanto karjera, alkoholis ir narkotikai, rasistų išpuolis – visa tai dvidešimtmečio Viktoro Diavaros gyvenime jau buvo. „Galima sakyti, užaugau be tėvų, bet gyvenau nuostabų gyvenimą“, – šyptelėjo maliečio ir lietuvės sūnus, laisvai kalbantis angliškai, prancūziškai, vokiškai ir lietuviškai, truputį suprantantis rusų ir bambara – Malio gyventojų – kalbas.

Viktoro tėvai susipažino studijuodami Maskvoje, vėliau atvyko gyventi į Lietuvą. Kai Viktorui buvo devyni mėnesiai, tėvai kartu su vaikais (Viktoras turi septyneriais metais vyresnę seserį) iš Vilniaus persikėlė gyventi į Afriką, Malio valstybę. Jos sostinėje Bamake vaikinas gyveno devynerius metus.

Šeimos gyvenimas nebuvo lengvas – atlyginimai buvo nedideli, o ir jie kartais buvo išmokami 3-4 mėnesiais vėliau. „Tėvai mokė mane būti savarankišką. Jie negalėdavo nupirkti man Kalėdų dovanos, bet aš prie to anksti pripratau. Turėdavau suprasti, kad nėra pinigų“, – savo vaikystę prisiminė V.Diavara.

Pavojingi vaikystės žaidimai

Paūgėjęs Viktoras mokėsi tarptautinėje mokykloje, kur pamokas lankė kartu su ambasadorių vaikais. Vieni jo vaikystės draugai buvo ambasadorių vaikai, kiti – gatvės vaikai, nė karto nebuvę mokykloje ir nemokantys parašyti savo vardo: „Turėjau daug laisvės, daug vietos. Grįždavau iš mokyklos, paruošdavau namų darbus ir eidavau su draugais prie upės žvejoti, šaudyti iš timpų, važinėdavomės dviračiais“.

Viktoro kojos nusėtos randų, liudijančių neramią jo vaikystę. Viena didžiausių pramogų – užsikabinti už važiuojančio sunkvežimio. Kartą vairuotojas padykusius vaikus nusivijo. Vyriškis sugebėjo sprunkančiam Viktorui pakišti koją ir šis griuvo ant akmens. „Po to visą savaitę negalėjau vaikščioti“, – šyptelėjo vaikinas.

Tapo „Bulvių karaliumi“

Kai Viktorui sukako dešimt metų, jis išvažiavo mokytis į Vokietiją, į Vasario 16-osios gimnaziją. Sunku buvo atsisveikinti su Maliu? „Ne, tai buvo mano pasirinkimas. Motina visada norėjo, kad aš ir sesuo išlaikytume lietuvišką dvasią. Buvo vasaros atostogos. Dar nežinojau, važiuosiu į Vokietiją ar ne, bet draugai iš Prancūzijos atsiuntė lėktuvo bilietą. Išskridau ir prabuvau Vokietijoje devynerius metus“, – prisiminė Viktoras.

„Aš greitai prie visko priprantu. Pripratau prie to, kad tėvus matydavau kas trejus ketverius metus. Atvykęs į Vokietiją verkiau gal tik pirmąsias dvi naktis“, – pasakojo Viktoras.

Jį išlaikydavo tėvai, atsiųsdami pinigų, be to, Vasario 16-osios gimnazija jam parūpino stipendiją. Tačiau sulaukęs šešiolikos Viktoras jau užsidirbdavo pinigų – įsidarbino restorane. Iš pradžių jam teko skusti bulves. Kadangi jis šį darbą atlikdavo greičiau negu kiti, restorano darbininkai jį praminė „Bulvių karaliumi“. Vėliau jis tapo ir „Salotų karaliumi“, nes maišydamas salotas stengdavosi, kad jos atrodytų kaip meno kūrinys.

Dirbo iki nakties

Kurį laiką jis restorane dirbdavo tik savaitgaliais, tačiau paskutiniais mokslo Vasario 16-osios gimnazijoje metais Viktoras stipendijos nebegaudavo – gimnazijos vadovybei nepatiko maištinga vaikino dvasia.

„Tada prasidėjo „juodas“ darbas“, – nelinksmai prisiminė V.Diavara. Po pamokų jis eidavo į dešrelių fabriką, kur tris valandas valydavo įrenginius, po to sėsdavo į traukinį ir važiuodavo į 30 kilometrų nuo namų esantį restoraną, kur dirbdavo iki pirmos valandos nakties, o rytą vėl skubėdavo į pamokas. Per vieną dieną pasisekdavo uždirbti iki 100 Vokietijos markių (220 litų).

Mokydamasis Vasario 16-osios gimnazijoje Viktoras matydavo ne tik juodą lentą ir restorano lankytojus. Jis buvo vienas aktyvesnių vakarėlių dalyvių, su bendraminčiais grojo įvairiuose kolektyvuose, savaitgaliais su draugais dumdavo į Vokietijos ir Olandijos didmiesčius, lankydavo sunkiosios muzikos kolektyvų AC/DC, „Metallica“, „Pantera“ koncertus.

Didžkukulių išvirti nepavyko

Nuo 1997 metų Viktoras gyvena Lietuvoje. „Vokietijoje yra gerų dalykų, bet apskritai man ten labai nepatinka. Vokietijoje yra per daug tvarkos, viskas per daug gerai, žmonės visko per daug turi“, – apie grįžimo į Lietuvą priežastis pasakojo Viktoras.

Dabar vaikinas niekur nedirba, o visą dėmesį skiria savo populiarėjančiai hiphopo grupei „Skamp“. „Kai išlaikiau abitūros egzaminus, sau pasakiau, kad norėsiu tik kurti muziką ir tik ja gyventi. Kursiu tol, kol man pasiseks“, – pasakojo egzotiškos išvaizdos ilgaplaukis vaikinas. Kai jis grįžo į Lietuvą, porą mėnesių studijavo Vilniaus konservatorijoje, tačiau vėliau mokslus metė. „Supratau, kad tai ne man, be to, atima per daug laiko“, – mano jaunuolis.

Pinigų pragyvenimui vaikinas užsidirba koncertuodamas su savo grupe, kartais jį paremia ir draugai, kurių čia Viktoras turi nemažai.

Vaikinui pasigaminti valgį nėra sunku. Pastaruoju metu jis mėgino virti didžkukulius. „Ištižo“, – šyptelėjo pašnekovas, paklaustas, ar pavyko jam pagaminti lietuvių virtuvės pasididžiavimą.

Meilę išgyveno Lietuvoje

„Dabar nėra laiko su merginomis draugauti. Žinau, kad jei dabar su kuo nors rimčiau susidėčiau, meluočiau ne tik pats sau, bet ir kitam žmogui. Mano galvoje dabar – tik muzika“, – sakė vienas „Skamp“ lyderių.

Nors Viktoras ilgą laiką gyveno Vokietijoje, tačiau vietos merginomis nesižavėjo. Didesnius meilės išgyvenimus jis patyrė Lietuvoje – su viena kauniete draugavo pustrečių metų, su „Skamp“ vokaliste, Lietuvoje gyvenančia aire Erika, – dvejus metus.

Narkotikus pakeitė muzika

Viktoras neslepia, kad jis vartojo narkotikus: „Bet tam dabar atėjo galas, nes visą dėmesį reikia skirti muzikai“. Jį stebina, kad Lietuvoje vyresni žmonės vis dar įsivaizduoja, jog čia narkomanijos problemos nėra. „Vokietijoje jaunimas gauna daug informacijos apie narkotikus. Kai čia aš išgirstu žmones klausiant: „Kas geriau – hašišas ar heroinas“, nežinau, kaip reaguoti, gal verkti? Kaip žmogus gali lyginti šiuos narkotikus?“ – pasakojo V.Diavara.

Kodėl jauni žmonės vartoja narkotikus? „Tai – mada. Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad jie daro kažką ypatinga. Kiti turi problemų su tėvais. Aš užaugau be tėvų, bet galiu sakyti, kad ligi šiol gyvenau nuostabų gyvenimą. Nesakau, kad pateisinu tuos, kurie vartoja narkotikus, bandydami užmiršti problemas šeimoje. Kai matai ketaminą besileidžiantį devynerių metų vaiką – tai baisu“, – sakė pašnekovas.

Skustagalvių išpuolis

Tamsaus gymio lietuvės ir afrikiečio sūnui su rasizmu teko susidurti tik Lietuvoje, nors Vokietijoje, kurioje nuolat įvyksta fašistuojančių ir rasistiškai nusiteikusių jaunuolių išpuolių, jis gyveno daug metų.

Su dideliu būriu fašistuojančių sostinės vaikinų Viktoras susidūrė per vienerias futbolo rungtynes. Skustagalviai, negailėdami užgaulių replikų, apspjaudė vaikiną. Šis įvykis Viktorui – skaudžiausias per visą jo gyvenimą.

Views All Time
Views All Time
1542
Views Today
Views Today
1
0 0