* Lietuvos kino pradžia siejama su 1909 m., kai JAV lietuvis Antanas Račiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigratams. Tais pačiais metais kaunietis Vladislavas Starevičius susuko filmą “Prie Nemuno”. 1921 m. Lietuvos kino teatruose pasirodė Feognijaus Dunajevo nufilmuota vietinė kino kronika. Vėliau ją pradėjo kurti Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Alfonsas Žibas, Kazys Lukšys, Ilja Goršeinas ir kt. Nuo 1926 m. ėmė steigtis pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės. 1927 m. kino bendrovėje “Lietfilm” buvo sukurtas pirmas 2-3 min. reklaminis vaidybinis filmas “Rūpestingas tėvas”, o 1931 m. kino bendrovėje “Akis” sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas “Onytė ir Jonelis” (rež. Jurgis Linartas ir Vladas Sipaitis).

* 1940 Lietuvai netekus nepriklausomybės, sovietai Kaune įkūrė Lietuvos respublikinę kino kronikos studiją, kuri vėliau praplėsta ir 1949 perkelta į Vilnių, o 1956 pavadinta Lietuvos kino studija. 1947 “Mosfilme” dalyvaujant lietuvių aktoriams ir kompozitoriui buvo sukurtas vaidybinis filmas “Marytė”. 1953-1956 kuriami vaidybiniai filmai bendradarbiaujant su kitomis sovietų kino studijomis. O 1957 sukurtas pirmas savarankiškas vaidybinis filmas “Žydrasis horizontas” (rež. Vytautas Mikalauskas). Sovietiniu laikotarpiu kiekvienais metais Lietuvos kino studijoje buvo pastatoma apie 3 – 4 vaidybinius filmus, iki 40 dokumentinių, 30 – 40 numerių kino žurnalo “Tarybų Lietuva”. Daug buvo sukurta ideologinių filmų. Tačiau nepaisant griežtos cenzūros buvo sukurta nemažai gerų filmų. Lietuvių filmai pelnė apdovanojimus Sąjunginiuose ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Vaidybinių filmų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus “Vienos dienos kronika” (1963) buvo apdovanotas VI Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje, “Niekas nenorėjo mirti” (1965) – II sąjunginiame kino festivalyje, “Tas saldus žodis – laisvė!” (1972) – VIII tarptautiniame kino festivalyje Maskvoje , Arūno Žebriūno novelė “Paskutinis šūvis” iš “Gyvųjų didvyrių” (1960) – Karlovy Varuose, “Paskutinė atostogų diena” – Lokarne, Kanų jaunimo filmų festivalyje, “Riešutų duona” (1977) – XI sąjunginiame kino festivalyje, Raimondo Vabalo “Žingsniai naktį” – I sąjunginiame kino festivalyje, “Laiptai į dangų” – VIII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos, III sąjunginiame kino festivaliuose, Algimanto Puipos ”Moteris ir keturi jos vyrai” (1983) – sąjunginiame jaunųjų kinematografininkų festivalyje Kišiniove, “Amžinoji šviesa” (1987) – San Remo festivalyje. Dokumentinių filmų režisieriaus Roberto Verbos “Senis ir žemė” (1965) apdovanotas VII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos, III sąjunginiame kino festivaliuose, “Čiūtyta rūta” (1968) – X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, Henriko Šablevičiaus “Mėnesienos pasaka” (1967) – IX Pabaltijo , Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, “Oranžinė legenda” (1975) – VI sąjunginiame sportinių filmų festivalyje , Petro Abukevičiaus “Juodieji gandrai, elniukas ir Nida” (1977) – Niujorke.

* 1987 m. kino režisierius Šarūnas Bartas įkūrė pirmą nepriklausomą kino studiją “Kinema”. 1990 m. atgavus nepriklausomybę, deja, valstybė smarkiai sumažino filmų gamybos finansavimą, taip pat vietinius filmus užgožė komerciniai užsienio filmai. Tačiau nepaisant ekonominių sunkumų Lietuvoje pradėjo steigtis naujos nedidelės kino studijos, iškilo gabūs kinematografininkai. Paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje sukuriama maždaug po 2 vaidybinius , 10 dokumentinių filmų, žurnalo “Lietuvos kronika” – 1990 – 1993m. po 24 numerius, o 1999m. – tik 4 numeriai. Lietuviški filmai pelno apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Vaidybinių filmų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus “Žvėris, išeinantis iš jūros” (1992) buvo apdovanotas Ruanos, Gubijo festivaliuose, Algimanto Puipos “Vilko dantų karoliai” (1997) – Liubeke, Anapoje, Ruanoje, “Elzė iš Gilijos” (1999) – Anapoje. Šarūno Barto”Trys dienos” (1991) – Oporte, Diunkerke, Berlyne, “Mūsų nedaug” (1996) – Briuselyje, Anapoje. Dokumentinių filmų režisierių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas “Iliuzijos” (1993) buvo apdovanotas San Franciske, Oberhauzene, Nijone, “Už slenksčio“ (1995) – Gijore, Audriaus Stonio “Neregių žemė” (1991) gavo Feliksą už geriausią Europos dokumentinį filmą, apdovanotas Oberhauzene, “Antigravitacija” (1995) – Bornholme, San Franciske , “Skrajojimai mėlyname lauke” (1996) – Noibranderburge, “Uostas” – Portugalijoje, “Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo” (1999) – San Franciske. Arūno Matelio “Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį” (1990) – Oberhauzene, Bornholme, Janinos Lapinskaitės “Iš skruzdėlių gyvenimo” (1995) – Monte Karlo, Bare, “Iš elfų gyvenimo” (1996) – Monte Karlo, “Venera su katinu” (1997) – Tesalonikuose, Jakaterinburge, Valdo Navasaičio “Pavasaris” (1997) – Paryžiuje, Barselonoje, Oberhauzene.

Views All Time
Views All Time
2752
Views Today
Views Today
1
0 0