Dilgėlė ir laimės žiburys
O buvo taip. Aušo diena. Visos gėlės skleidė savo mažus žiedelius, dilgėlė irgi kėlėsi iš savo pilko sapno. Ji neturėjo ką parodyti šiam pasauliui, bet ši dilgėlė buvo kitokia. Ji be galo troško laimės.
Tą patį rytą piktžolė paklausė vėjo:
-Atsakyki man, vėjau, kodėl aš neturiu žiedų? Kodėl manęs niekas nemyli?
-Sunkus klausimas, – tarė šiaurys. – Bet jei nori būti lyg gėlė, turi eiti į pasaulį. Gal ir rasi savo laimę!
-Laimę? – nustebo žolelė.
Ir išėjo dilgėlė į pasaulį laimės ieškoti. Nuėjo pas varnėną:
-Dangaus karaliau, ar nematei mano laimės?
-Kodėl manęs to klausi? – tarė varnėnas ir nuskrido savo keliu.
Eidama toliau ji sutiko upę:
-Vandenėli, kur mano laimė? Gal tavyje nuskendo?
-Ne! – tarė upė. – Tavo laimė kažkur toli.
Diena jau įpusėjo, o dilgėlė savo džiaugsmo dar nerado. Bet ji ėjo, kol sutiko taką:
-Takeli mielas, kur nusinešei mano laimę?
-Toli, už devynių kalnų, devynių jūrų ir devynių marių, – tarė takas ir nudulkėjo toliau.
Tada dilgėlė nuskubėjo pas kalną:
-Mielas, pasakyki, kur slepiasi mano laimė?
-Aš esu labai aukštas kalnas, todėl danguje jos nemačiau. Paklausk saulės, gal ji žinos, – tarė geraširdiškai nusiteikęs kalnas.
Dilgėlė nuėjo pas saulutę:
-Saule, kur slepiasi mano laimė?
-Dieną jos nemačiau ir, manau, kad nebepamatysiu, – sakė saulė.
Jau temo, bet dilgėlė vis ieškojo. ji nuėjo pas fėją:
-Fėja, kur mano laimė? Kodėl lig šiol jos nerandu?
-Šiąnakt rasi, jei labai labai norėsi, – pasakė fėja ir dingo.
-Šiąnakt, – pakartojo dilgėlė.
Tada ji nuėjo pas debesėlį:
-Debesėli, gal matei mano laimę?
-Deja, ne. Bet kam tau jos reikia? Juk tu, esi dilgėlė, o dilgėlės pačios baisiausios piktžolės, – tarė debesėlis.
Šie žodžiai žolelei buvo be galo skaudūs, bet dilgėlė vis ėjo. Buvo visur , tačiau laimės niekas nematė.
O štai pasirodė ir mėnuo. Ji ėmė ir paklausė:
-Mėnesėli, ar nematei mano laimės?
-Mačiau, bet nežinau, kuri yra tavo.
-Bet kur ji? Kur? – nekantravo dilgėlė.
-Žvaigždyne, – tarė mėnuo.
Atsidėkojusi nakties valdovui už pagalbą, žolelė nuėjo į žvaigždyną. Ten buvo be galo daug žvaigždžių.
Tada dilgėlė ėmė vaikščioti po švieselėmis nusagstytą dangų. Vaikštinėjo, žiūrinėjo, kol staiga jos akyse kažkas sužibėjo. Dilgėlė apmirė:
-Kas čia?
-Tai aš, tavo laimės žiburėlis, kurio tu taip ieškojai. Bet aš negaliu tau padėti. Padėti žydėti, nes tu esi dilgėlė. O juk dilgėlės baisios piktžolės, – tarė žiburėlis.
-Bet…
-Nieko nesakyk, – įsiterpė žiburys. – Tu turi būti tokia, kokia tave sukūrė gamta. Gaila, bet tavo svajonė ir liks svajone, – tarė jis ir dingo.
Dilgėlė nuliūdo. Ėjo namo, o ašaros pačios riedėjo.
Jos žali lapeliai sublizgo nuo ašarų.
-Mama, kokia nuostabi gėlelė, – nudžiugo maža mergytė, žingsniuodama takeliu šalia savo mamos. – Žiūrėk, kaip ji spindi!
Ir buvo betiesianti ranką į dilgėlę.
-Neliesk, įsidilginsi, – sudraudė mažylę mama. – Jos grožiu gali džiaugtis ir iš toli.
Jos nuėjo. Mergytė atsisuko į augalėlį net kelis kartus, o dilgėlė dar žvaliau papurtė savo žaliąjį rūbą.
Gintarė Sabalionytė
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.